Filmas: "Svetimi namai" / "The Aftermath"

Sveiki,

Dar viena britų drama „Svetimi namai“ (angl. The Aftermath) (2019), kurį režisavo James Kent – tai jau antrasis man matytas jo filmas, kuris savo stilistika labai panašus į anksčiau jo nufilmuotą „Jaunystės pažadą“ (2014). „Svetimų namų“ istorijoje pasakojama apie dienas po Antrojo pasaulinio karo, kada pralaimėję vokiečiai atstatinėjo anglams ir kitiems, gaudami viso labo mažą davinį maisto. Į prabangius namus, kažkada priklaususius pasiturintiems vokiečiams, atvyksta britų pora, kuri iš gailesčio palieka senbuvius gyventi namų palėpėje, tačiau karo suformuotos priešpriešos netrunka įsivyrauti šiuose namuose...

Visais atžvilgiais filmas, sakyčiau, visai „nieko“, vizualiai žiūrimas, gražios erotinės scenos, estetinis neapykantos ir geidulio flirtas, puikiai ekrane žinomi aktoriai, atrodo, viskas daugiau ar mažiau tvarkinga ir su scenarijumi, bet vietomis imi ir netiki nei filmu, nei pačia istorija. Vis galvojau, iš kur gimsta istorijoje netikrumas? Ogi iš estetinio teatrališkumo, pavyzdžiui, tokios absurdiškos scenos, kurios na, pripažinkime, absoliučiai neatitinka realybės, kai vaikinukas demonstruoja paauglei savo kūną ir pasilenkęs pakelia žemes ir taria vos ne Hamleto vertus žodžius, kad tai jų sugriauto miesto ir žmonių pelenų dulkės. Camon! Na, kuris tau išbadėjęs ir išsekintas vaikinukas ims ir kalbės tokia kvaila poetizuota kilnia kalba ir dar darys tokius teatralizuotus judesius?!

Nenatūralumą mums iš esmės gožia ir slepia filmo estetiniai niuansai, nes režisierius puikiai žino, kad be teatro negyvumo filmas masėms nepatiktų, jis būtų kur kas niūresnis ir šiek tiek melodramatiškai tuščiaviduris. Taip, abi namų gyventojų pusės yra netekusios artimųjų (atvykėliai berniuko, vokiečių šeima motinos), tačiau atmetus Antrojo pasaulinio karo kontekstą, filmas absoliučiai taptų neįdomus, kone banali melodrama, kuri nepajėgtų sujaudinti padorios namų šeimininkės. Gerai, bet tai karinė melodrama ir toji neištikimybė jau užprogramuota vos tik veikėja įžengia į tuos namus ir nieko čia pernelyg šokiruojančio, viskas pagal dėsnius, netgi jei vaizduojami britų ir vokiečių santykiai – viskas itin tipiška, kad filmas lieka daugiau ar mažiau gražia vidutinybe.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jaunystės pažadas" / "Testament of Youth"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart noriu pasidalyti britų režisieriaus James Kent sukurta romano „Jaunystės pažadas“ (angl. Testament of Youth) (2015) ekranizacijos įspūdžiais. Na, su britų kostiumų dramomis ir apie XX a. pirmąją pusę viskas yra labai gerai – tai, sakyčiau, ko gero geriausi šio žanrų pagal kokybę ir turinį kūrėjai, todėl visai nenustebino šio filmo konstrukcija ir režisūra. 

Kad filmas geras ir pavykęs, tai tikriausiai daugeliui aišku, tačiau jis, režisūrine prasme, neturi kažkokių reikšmingų inovacijų, praktiškai gerai ekranizuotas, atitinkantis paskutiniuosius 10 metų režisūrines madas ir braižą. Aišku, režisierius turėjo gerą scenarijų – realios moters parašytus memuarus apie Pirmojo pasaulinio karo metus. Gal kiek stebino veikėjų naivumas, kai jie troško to karo, kaip aštuoniolikmečiai iš kažkokios beprasmės idilės ir heroizmo veržėti į frontus, manydami, kad elgiasi teisingai (aišku, pagrindinė filmo veikėja po to viską filmo pabaigoje gražiai apibendrina, stovėdama ant platformos), tačiau yra apmąsto sąsajų ir su šiomis dienomis. Tą aš dabar ir matau, kai jaunas žmogus prifarširuojamas idėjų apie tėvynę, apie pasiaukojimą dėl žemės lopo, aukština militaristinį didvyriškumą ir pan., aišku, jie nesuvokia, kas tas karas, kas yra žudymas ir kad nėra teisingo karo, yra tik politinės jėgos, o visa kita tik išplautos smegenys apie tėvynę ir t. t.

Aišku, esama ir subtili meilės istorija, kuri, tiesą sakant, manęs nė kiek nejaudino ir ji man nebuvo įdomi – tipinė to metų sustabarėjusios Viktorijos laikų kultūros sukaustyti santykiai. kur kas man įdomiau buvo stebėti pagrindinės herojus bandymus tapti rašytoja ir sąmoningas apsisprendimas studijuoti universitete. Didžiules pagyras drįstu išsakyti pagrindinei aktorei Alicia Vikander, kuri paskutiniu metu kuria kine skirtingus fantastiškai gerus ir stiprius vaidmenis ir jau greitai nutrins tą savo fizinį panašumą į Natalie Portman. Kit Harington – „Sostų karų“ žvaigždė mėgina vis skirtingus vaidmenis kine ir šis bandymas buvo tikrai geras, tik ar ne jam reikės kaip „Hario Poterio“ aktoriui nuolat įrodinėt, kad nėra vieno vaidmens atlikėjas. Aišku, filme šmėkšteli ir kitos gerai žinomos kino žvaigždės, tačiau jie sukuria tik antraeilius vaidmenis.

Apskritai filmas patiko, kaip minėjau, dėl aktorės vien jau galima žiūrėti. Daug poetinių gražių intarpų, kurie atliepia pagrindinės veikėjos dvasines būsenas ir Pirmojo pasaulinio karo mechanizmą. Tai tikriausiai bus vienas geriausių šių metų britų filmas, prieinamas plačiajai auditorijai, tad nepraleiskite progos.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela