Filmas: "Bostono smaugėjas" ("Bostono smaugikas") / "Boston Strangler"

 

Sveiki,

 

Tęsiu detektyvinių filmų peržiūras ir šįkart mane ištiko šioks toks nusivylimas su Matt Ruskin režisuota drama „Bostono smaugėjas“ (gal tikslingiau versti „Bostono smaugikas“?) (angl. Boston Strangler) (2023). Istorija pasakoja apie tikrus įvykius, nutikusius Bostone maždaug XX amžiaus viduryje, kai paprasta dienraščio žurnalistė Loretta McLaughlin (aktorė Keira Knightley) atskleidė serijinio žudiko istoriją. Tiesą sakant, galima pasiguglinti tikrosios Lorettos fotografijas ir istoriją, kad palygintumėte su filmo medžiaga.

 

Šįkart nedetalizuosiu ir neatskleisiu filmo turinio, nes jis, tiesą sakant, labai klasikinis. Ambicinga ir vyrų įtakoje dirbanti Loretta iš esmės komplikuota asmenybė. Ji turi išlavintą intuiciją, puikiai valdo plunksną ir analitinį protą, bet kadangi ji yra moteris, todėl netinkama tyrimams. Kitais laikais ji būtų puiki detektyvė, tačiau Loretta gyvena vyrų valdomame pasaulyje, todėl vienas iš ryškesnių filmų akcentų ir yra feministinis braižas – moteris, peržengdama įprastas socialines normas, gali ir sugeba daugiau nei vietiniuose baruose alų gurkšnojantys aptingę policininkai. Šiaip iš tikrųjų tokia moters ir vyro pasaulio konfrontacija šių dienų kine yra jau įsigalėjusi ir jau daugel kam atsibodusi klišė, nes jau visi seniai pamatėme ir supratome tas maskulistines klaidas.

 

Kitą vertus, filmas labai tvarkingai „sukaltas“ pagal Holivudo vadovėlį. Scenos, kostiumai, aktoriai ir jų perteikimas nudailintais kadrais, pritemdintos niūrios spalvos veikia tikslingai pagal žanro kanonus. Šįkart kanonai, sakyčiau, netrukdo, o visai neblogai pasitarnauja filmo visumai. Visgi filmo turinys vienkryptis, kūrinio tikslas – remtis tikrovės istoriniais ir sensacingais dalykais bei kaip šilkvabaliams išverpti tai į patrauklią kino kalbą. Iš vienos pusės tai ir pavyksta, bet filmas vis tiek labai interpretuotas, o pagrindinė veikėja vaizduojama kaip didvyrė nuo pat pirmojo kadro. Nemanau, kad tai teisingas kelias, bet visgi tai filmas, skirtas labiau plačiajai rinkai, vadinasi, tiems, kuriems reikia didvyrių feminisčių.

 

Kalbant apie patį detektyvą, pati intriga labai klasikinė. Žurnalistė ir policija persekioja moteris žudantį psichopatą, kuris žudo pagal vieną braižą. Netikėtumų čionai didelių nebus, žurnalistei pavyksta nusikapstyti iki tiesos (kitaip nebūtų šio filmo), kuri nei šokiruoja, nei dar kaip nors kitaip paveikia žiūrovą. Aš galiu pateisinti šią gan plokščią istoriją tik kaip istoriškai vertingą medžiagą, kada sensacingai veikėja išgarsėja nušluostydama vyrukams nosis, kitaip šis filmas neveikia.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Okulus" / "Oculus"

Sveiki, kino maniakai, 

Šįkart noriu trumpai pakomentuoti dar vieną siaubo filmą, kuris vadinasi „Okulus“ (angl. Oculus) (2013) – tai bene naujausias amerikietiško komercinio siaubo filmų rinkos produktas, kurio pavadinimą išvertus iš lotynų kalbos būtų – „Akis“. Po itin nevykusio seanso su filmu „Šėtono belaukiant“, nusprendžiau nepasiduoti ir griebti dar vieną, tik šįkart jau gerai įvertintą filmą.

„Okulus“ – tai nėra pirminis filmas apie vaiduoklių veidrodį, praeityje būta sukurta ir daugiau pasakojimų, bet šis tikriausiai bus sėkmingiausias filmo kūrėjų darbus, pasiekęs net Lietuvą. Iš esmės filmas tikrai neblogas, patiko savo atmosfera, nors ji gana iš pradžių šabloniška – garso takelio pamasintos įtampų scenos, žvilgsniai, atodūsiai ir bla-bla... Tačiau nustebino pats siužetas. Akivaizdu, kad siaubo filmus yra ištikęs idėjinis paralyžius, kurį nors kiek atšildo tokie filmai kaip „Okulus“, „Išvarymas“, pirmosios dvi „Paranormalaus aktyvumo“ dalys.

Siužetas netikėtas, žaismingas – tai paaiškėja juostai persiritus į antrąją pusę. Labai gražiai sužaista filmo laikais, veidrodžio iliuzija, tikrovės ir anapusinio pasaulio paralelėmis. Tai daugiasluoksnis laiko atžvilgiu pasakojimas, kuris šiek tiek praturtina filmą pasakojimo pobūdžiu. Patiko žavūs, jauni ir gražūs aktoriai – Karen Gillan bei Brenton Thwaites, kurių duetas man nejučia priminė „Jonukas ir Grytutė: Raganų medžiotojai“ vaidybinį duetą. Filmas pasirodė neužtęstas, tikslingai subalansuotas, vietomis sukėlęs tikrai vykusį susidomėjimą, kad ėmiau klausti – kas per velnias, ar jie kartais patys negyvena veidrodyje? Ir tas susidomėjimas, sprendimas, mįslės buvo tikriausiai geriausia, ką davė šis filmas. O kas dėl paties siaubo? Sunkoka mane išgąsdinti filmuose, bet vis labiau imu prisiminti vaikystę ir senus gerus bauginančius filmus apie pilies vaiduoklius bei nesuromantizuotus vampyrus. Kur dingo šie filmai? 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela