Filmas: "300: Imperijos gimimas" / "300: Rise of an Empire"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino juostą „300: Imperijos gimimas“ (angl. 300: Rise of an Empire) (2013), kuri buvo gana ilgai laukta 2006 metais pasirodžiusios juostos „300“ tęsinys. Šią juostą režisavo jau kitas režisierius – Noam Murro, kuris gerai naudojasi pirmtako pramintu taku ir, regis, žaidžia tomis pačiomis žaidimo taisyklėmis – konstruoja fikciją su faktais, sodriai derina komikso didvyrio epo žanrą su įspūdinga technine grafika. Prisipažinsiu, kad po „Nemirtingųjų“, kurių nepajėgiau pažiūrėti iki galo, su labai dideliu nepatiklumu sėdausi prie šios juostos. 

„300“ buvo ta juosta, kuri visgi sugebėjo mane prikaustyti, o jos tęsinys taip pat, regis, sugebėjo tą padaryti. Mėgavausi filmo grafika, aktoriais, spalvomis, imperijos didybę, batalinėmis scenomis, kurios, aišku, atrodė kai kada neįtikėtinos, hiperbolizuotos ir nenatūralios. Kas būtų, jeigu Antrojo Pasaulinio karo tikroviškus vaizdus imtume vaizduoti kaip kompiuterinių žaidimo lentą, kurioje veriasi net nenatūralios oro sąlygos, strateginiai puolimai taptų tik tuščiaviduriai šablonai, o vaizdavimas nė iš tolo neprimintų XX amžiaus? Aišku, Antika leidžia dėl savo mitologizavimo interpretuoti taip, kaip patogu scenaristams ir režisieriui. Nepaisant netikroviškumo, kūrinys buvo ganėtinai smagus, nors esame pernelyg didelių šablonų, kaip antai sekso batalinė scena su „jūrų kekše“ – priminė antikinius serialus „Heraklį“ ir „Kseną“, kur kiekviena serija daugiau ar mažiau rutuliodavosi pagal tam tikrą formulę. O formulė šiame filme tampa pernelyg šabloniška, todėl šis tęsinys toli mūsų nenuveda, nepateikia nuostabos siužete, daugiau ar mažiau viskas nuspėjama. Belieka apkarpius minusus mėgautis vaizdais ir aktoriais, filmo pakankamai neblogai sukurta atmosfera. Kad ši dalis būtų geresnė, jai reikėjo iškelti už savo pirmtaką aukštesnę kartelę, bet režisierius neįvedi ir nepateikė jokio novatoriškumo, tai tikriausiai ir yra filmo didžiausias minusas.

Įspūdinga grafika – galėjome pasakyti prieš dešimtmetį, dabar tokią filmo grafiką, kurią iš esmės į kiną atnešė filmas „300“, jau galime nebesistebėti – panašų braižą teko regėti bataliniame seriale „Spartakas“. Bene vienas skaniausių dalykų šiame filme man asmeniškai buvo Evos Green pasirodymas, kuri įkūnijo senos geros kalės įvaizdį – jos plastika, charizma, išvaizda labai skoningai derėjo visų tų vaikščiojančių raumenų zoologijos parke. Aišku, filme derinama gana sėkminga formuluotė – erotika, antikinis hedonizmas, patriotiškumas, batalija ir, žinoma, erotika. Taip pat manęs nenuvylė Sullivan‘as Stapleton‘as, kuris kuo puikiausiai susitvarkė su vaidmeniu.

Filmo finalas taip pat žadantis trečiosios dalies tęsinį. Ir kas žino, gal po kelių metų, visai tikėtina, išvysime ir trilogijos pabaigą, jeigu kas nors išdrįs pakelti šią juostą ir padaryti ją kažkuo įstabesnę, nei jos pirmtakai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hemingvėjus ir Gelhorn" / "Hemingway and Gellhorn"

Sveiki visi,

Šįkart mano akiratyje filmas „Hemingvėjus ir Gelhorn“ (Hemingway and Gellhor) (2012 m.). Filmas sukurtas vieno amerikietiško kanalo užsakymu už 15 milijonų dolerių ir kuriame pasirodo tokios Holivudo žvaigždės kaip Nicole Kidman bei Clive Owen ir įkūnija legendinius istorinius personažus – bene garsiausią „prarastosios kartos“ romanista Ernestą Hemingvėjų bei jo trečiąją žmoną Martą Gelhorn. Na, iš tikrųjų labai laukiau šio filmo dėl nuostabaus aktorinio dueto, kuriuo iš esmės ir nenusivyliau. Nicole Kidman už šį vaidmenį netgi gavo geriausios TV kino aktorės apdovanojimą, Cline Owen teko pasitenkinti tik nominacija. Na, ne tiek ir mažo biudžeto TV filmas trunka net pustrečios valandos ir panardina į aistringos meilės sūkurį.

Į akis „krenta“ puiki aktorių vaidyba, tačiau pati biografinė drama man pasirodė, švelniai tariant, pavalkiota. Jokio režisieriaus išskirtinumo, lyg žiūrėčiau velniai žino kelintą iš eilės biografinę dramą – detalės, atmosfera, masinės scenos – visa tai liudija ne tik apie norą parodyti žiūrovams reginį, perspjaunat herojų vidinę dramą, bet ir idėjinį realizacijos šabloniškumą. Viskas lyg ir gerai būtų, tačiau viskas „gerai“ vidutinybių lygyje. Iš esmės filmas pavadintas „Hemingvėjus ir Gelhorn“, bet pasirodė, kad filmas būtų apie Gelhorn, o Hemingvėjus liko antraeilis personažas, dekoracija – gal taip ir norėta padaryti. Negalėčiau pasakyti, kad filmas stiprus, man jis pasirodė toks pamuiluotas, holivudiškai perdėtai vietomis paspalvintas, pvz. scena, kai pirmą kartą personažai pasimyli – ant viešbučio krenta bombos, jie vartosi kaip šašlykai aistringai ir seksuoja, - sorry, aplink karas – kur baimė, kur emocija? Dedu nagus nukirst, kad realybėje tikrai šito nevyko, viska lieka estetikos lygyje, aplenkiant tikroviškumą...

Nežinau, kiek personažai iš tikrųjų ištransliavo realiai egzistavusius žmones, bet neabejoju, kad filmas dar vertas kaip ir susipažinimo su istorinėmis asmenybėmis medžiaga. Ernesto Hemingvėjaus ūmus, nenuspėjamas ir karštas būdas filme apčiuopiamas, bet toks jausmas, kad jis per daug šabloniškas, netikslus, neatitinkantis tikrosios Hemingvėjaus dvasios, o štai Gelhorn buvo kur kas sudėtingesnė, įdomesnė ir patrauklesnė, tačiau, kaip jau sakiau, filmas pasirodė apie ją, ne apie Ernestą.

Įdomu tai, kad ši pora kartu išbuvo 1940 – 1945 metus, dėl nesutarimų jie išsiskyrė. 1961 metais, kaip ne paslaptis, E. Hemingvėjus nusišovė. Marta Gelhorn nusižudė sulaukusi net 89 metų, iškamuota vėžio ir beveik akla ji perdozavo vaistais. Žiūri tokius filmus ir galvoji, ką iš tikrųjų pasakytų iš kapo prisikėlę tikrieji istorijos savininkai.

Filme pastebimi ir kiti jau topais tapę biografinių dramų šablonai – tai senų herojų vaizdavimas ir jų iškylantys prisiminimai. Rasite visko šiame filme, daugelis tikriausiai nenusivils, bet...

Mano įvertinimas: 6.5/10
IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Myliu tave, Filipai Morisai!" / "I Love You Phillip Morris!"

Sveiki visi,

Pasiilgau seno, bet toli gražu ne senuko, kino veterano Ewan McGregor‘o ir nusprendžiau pažiūrėti prieš keletą metų rekomenduotą kino filmą „Myliu tave, Filipai Morisai!“ (I Love You, Phillip Morris) (2010 m.). Viena draugė primygtinai prašė pažiūrėti šį filmą, nes sakė, kad vos galėjo sulaikyti ašaras, o man, besidominčiam seksualinių pakraipų vaizdavimu kine, buvo neprošal pasižiūrėti. Nesuprantu, kodėl ta draugė tiek verkė, nes man filmas pasirodė tiesiog nepaprastai smagus ir nuotaikingas! Jim Carrey ir Ewan McGregor įkūnija realiai egzistuojančius gėjus personažus, kurie turėjo nemažai nusikalstamos veiklos dėl sukčiavimo. Realiai pagalvojus, sunkiai įsivaizduoju, kad žmonės šitaip sugebėtų apgaudinėti valdžią ir teisėsaugą, tiesiog neapsakomas bukumas arba neapsakomas sukčiavimo genialumas.

Ganėtinai originalus gyvenimiškas siužetas pavaizduotas su neįprastai hiperbolizuotu humoru. Realiai viskas turėjo būti itin skausmingai, tačiau filmo pasakojimo žanras balansuoja tarp dramos ir komedijos – viskas, manau, pakankamai gražiai išvystyta ir pavaizduota. Puikus aktorių duetas, drąsus ir įdomus amplua – taip nė karto aktoriams per visą filmą ir nereikėjo bučiuotis, daug homoseksualios meilės, kartais ji gan komiškai ir banaliai vaizduojama, pvz. spermos išspjovimas po oralinio į jūrą ir pan. be nereikalingos erotikos ir patetikos.

Prisijuokiau ir buvau suvedžiotas netgi graudžios pabaigos, kuri filme ėjo į finalą ir netikėtai mane išdūrė – taip man ir reikia lengvatikiui. Šiaip filmas prikaustė dėmesį, kaip minėjau, nuotaikingas, gan įdomus. Manau, daugeliui šis filmas turėtų patikti dėl savo savotiško keistumo, kai kuriuos galbūt dirgins dėl personažų seksualinės orientacijos, bet nepaisant to, vis tiek kaip pusiau pramoginį filmą galima pasižiūrėti su visai geru ir įdomiu emociniu kalibru.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela