Sveiki,
skaitytojai,
Ispanų
režisierius Julio Medem vienu metu buvo vienas mano iš mėgstamiausių režisierių,
kol 2015 metais nesugriovė mano tikėjimo su filmu „Ma ma“. Magiško realizmo,
erotizmo, ispaniškos aistros ir etninių motyvų, simbolių prisodrintos juostos
man ilgą laiką darė didelį įspūdį. Maniausi, kad štai pagaliau yra kino kalba,
kuri kaip ir Andrejau Tarkovskio kine, kur metafizika geba kur kas daugiau
apsakyti nei, tarkim, buities realijos ar sudėtingi socialiniai susipriešinimai.
Štai, maniau, kad režisierius geba kiekvienoje kino juostoje rasti naują
istoriją, naują virpesį ir kurį laiką tikrai buvau pakerėtas to Julio Medem kuriamo
jaudulio. Vakar pažiūrėjęs naujausią jo darbą „Kraujo medis“ (ispan. El
Arbol de la Sangre) (2018) ėmiau abejoti savo įtikėtas stabais dar kartą.
Manau,
mano abejingumas kinui vis labiau auga dėl poreikio mane sudirgti, sukrėsti ir
kinomanai neleis sumeluoti, kad kuo labiau žiūri nekomercinių juostų, tuo
labiau tampi išrankesniu. Netgi toms juostoms, kurios padarė neišdildomą įspūdį
prieš dešimt metų ar seniau... Visgi žiūrėdamas „Kraujo medį“ buvau pakerėtas
režisieriaus savitos kino gestikuliacijos, kino montažiniu darbu. Tik telenovelės
vertą istoriją, atrodo, retsykiais absoliučiai neįtikinamą, jis paverčia
sąlygota mistine istorija, kurioje šviečiasi priežasčių ir pasekmių grandinė. Dviejų
šeimų vaikų ir tėvų meilės persopinimą kelių dešimtmečių jungtyje simboliu
tampa kaip Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“ – patsai medis, prie kurio
glaudžiasi skirtingos kartos. Jų meilės, išdavysčių, santuokų ir skyrybų gyvenimai...
Kas
ir kaip veikia pas Julio Medem? Pasakojimo ritmas ir forma. Erotizuota estetika,
atviras kūnas vandenyje, sekso džiaugsmas, besąlygiška meilė ir aistra,
veikiama metaforizuotais pasaulio vaizdiniais. Veikėjai taip pat neatrodo
realūs, nes jie, kaip ir daugelyje režisieriaus filmų, veikiau veikia pagal
idėjos sugestiją nei pagal gyvenimiškosios logikos principus. Tuokart režisierius
kur kas plokštesnis už genijų Tarkovskį, nes jis veikia tipažiniais veikėjais
ir pasakoja stereotipinius meilės trikampius savo kino kalba, o Tarkovskis grimzta
giliau į filosofinį pasaulėvaizdžių gylį, todėl jis sudėtingesnis. J. Medem
filme veikia ne tiek aktorių scenografija, kiek kadrų montažai, laikų
sumaišymas, besąlygiška kone maniakiška aistra. „Kraujo medyje“ jis panaudoja
per trisdešimt metų jau seniau perteiktus savo kino kalbėsenos triukus ir temas
– LGBT temą („Kambarys Romoje“, 2010), trūkinėjančias istorijas („Seksas ir
Liusija“, 2001), veikėjus, rašančius apie save praeityje motyvus, karvių ir
provincijos vaizdinius („Karvės“, 1993), savižudybės ir pasiaukojimus, kurie
tokie diskutuotini, tačiau J. Medem pasaulyje jie veikia kaip muilo operos
programos – būtinai iššaus Čechovo šautuvas. Čia nemažai J. Medem perteikia
kalbos manierų iš vieno geriausio savo darbų „Šiaurės poliarinio rato mylimųjų“
(1998) – metafizinis vėjas, dėmesys Šiaurės Europos kultūrai (šiuo atveju
veikia rusų šnipai ir serkatvelų mafija), ypač glaudiems šeimos erotizuotiems,
uždraustos meilės klausimams ir t. t., ir pan.
J.
Medem „Kraujo medis“, kaip ir kiti jo filmai, yra tapybiški, pamasinti
muzikaliai, todėl atrodo kaip mistiniai aistros eilėraščiai, neturintys
pernelyg didelio sąlyčio su realumu ar logika. Veikiau tai savita būsenų ir
mąstymo, pasaulio matymo formų kalba, veikiama simbolių ir metaforų, bandoma
sukurti ne tik kalbą, bet ir būsenas, jausmus. Man regis, „Kraujo medis“
kompoziciškai kur kas sudėtingesnis ir įdomesnis už „Ma ma“, tačiau kartu tai
ir pasikartojančių režisieriaus kino kalbos koliažas – lyg ir nieko naujo,
tačiau buvo gera vėl prisiminti, kodėl aš taip mėgstu ir mėgstu šį režisierių.
Kas pakišo koją? Tie tipažiniai ir nuseilėti veikėjų charakteriai, erotika ir
aistrų apsėdimai man nebelaibai kine įdomūs, todėl pasigedau atviresnio ir
įdomesnio siužetinio eksperimentavimo, ypač naujų spalvų, kalbos galimybių, o
svarbiausia – naujos filosofijos. Bet kokiu atveju tai filmas, kuris eina labiau
teatralizuota kryptimi, tačiau be didesnės gelmės, tema siaura ir smagu žiūrėti
tik dėl to, kad režisieriui su plokštuma pavyksta išgauti estetiškai paveikius
ir kompoziciškai perteikti filmo visumą kaip puzzle.
Mano
įvertinimas: 8.5/10
IMDb:6.4
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą