Rašytojo J. D. Salinger sąsajos su Lietuva: Skulptūra J. D. Salingerio romanui „Rugiuose prie bedugnės“ Suvalkija, Sudargas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Legendinis amerikiečių rašytojas Jerome'as Davidas Salingeris, kurio kūrinys „Rugiuose prie bedugnės“ tapo ištisų jaunimo kartų maišto ir savęs paieškos simboliu, yra viena paslaptingiausių figūrų pasaulinėje literatūroje. Nors pats Salingeris didžiąją gyvenimo dalį praleido atsiskyręs, vengdamas viešumo, jo asmeninės šaknys veda į tolimą ir netikėtą kampelį – Lietuvos Suvalkijos regioną, prie pat Lenkijos sienos. Šios litvakiškos (lietuviškieji žydai) šaknys tapo įkvėpimu ne tik giminės istorijos tyrinėtojams, bet ir unikalios idėjos įgyvendinimui.

 

Rašytojo giminės sąsajos su Lietuva yra nustatytos per jo tėvo pusę. Patvirtinta, kad J. D. Salingerio prosenelis (Hymanas Josephas Salingeris) ar senelis buvo kilęs iš to meto nedidelės žydų bendruomenės, gyvenusios Sudargo miestelyje, Šakių rajone. Ši vietovė, priklausanti istoriniam Suvalkijos regionui, buvo viena iš tūkstančių vietų, iš kurios litvakai XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje masiškai emigravo į JAV, ieškodami geresnio gyvenimo ir bėgdami nuo persekiojimų. Nors pats Salingeris gimė jau Niujorke ir viešai niekada neaptarinėjo savo lietuviškos kilmės, ši detalė tapo tiltu, jungiančiu vieną garsiausių Amerikos rašytojų su Lietuvos istorija.

 

Siekiant įamžinti šią netikėtą kultūrinę sąsają, 2020 metais Šakių rajone, Sudargo seniūnijoje, esančioje vaizdingoje vietoje prie pat Nemuno, buvo atidengtas unikalus paminklas (paminklą matote nuotraukoje). Jo sumanymas kilo Lietuvos Kultūrinės ir istorinės atminties fondui, o idėjos autoriumi įvardijamas televizijos prodiuseris Rolandas Skaisgirys, pats kilęs iš Zanavykų krašto. Sumanymas buvo ne tik pagerbti rašytoją, bet ir atkreipti pasaulio dėmesį į Sudargo piliakalnių istoriją ir vietos unikalumą.

 

Skulptoriaus Nerijaus Ermino sukurtas paminklas skirtas ne tiesiog Salingeriui kaip asmeniui, bet labiau jo ikoniniam romanui „Rugiuose prie bedugnės“ (The Catcher in the Rye). Skulptūra – tai natūralaus dydžio, tuščiaviduris žmogaus siluetas, išpjautas iš plieno, pastatytas ant betoninio pagrindo. Vieta pasirinkta simboliškai – skulptūra stovi ant šlaito, kuris vizualiai atrodo lyg bedugnės kraštas, nuo kurio atsiveria panorama į Nemuną.

 

Ant betoninio pamato yra išrašyta legendinė citata, atspindinti pagrindinę romano idėją ir duodanti pavadinimą pačiam kūriniui. Užrašas, kurio originali formuluotė romane skamba „I'd just be the catcher in the rye and all“, skulptūroje įprasmina Salingerio herojaus Houldeno Kolfildo (Holden Caulfield) troškimą apsaugoti nekaltus vaikus, lakstančius rugiuose ant uolos krašto, nuo neišvengiamo kritimo į suaugusiųjų pasaulio bedugnę: „Aš labai norėčiau stovėti ant bedugnės krašto ir gaudyti vaikus, kurie bėga ir krenta į bedugnę.“

 

Paminklas Suvalkijoje, be abejonės, tapo pasaulinės žiniasklaidos sensacija ir sėkmingu kultūriniu projektu. Jis simboliškai sujungia Niujorko metropolį, kuriame gimė ir veikia Salingerio herojus, su mažu litvakišku miesteliu, iš kurio kilo rašytojo šeima. Skulptūra atspindi nuolatinį žmogaus silueto ir modernaus amerikietiško stiliaus (plienas, betonas) susidūrimą su lietuviška gamta (rugių laukas, Nemuno panorama), kviesdama lankytojus apmąstyti universalias nekaltumo, maišto ir savęs paieškos temas, kurios ir padarė „Rugiuose prie bedugnės“ vienu geriausių XX a. literatūros kūrinių.

 

Ši Sudargo iniciatyva yra puikus pavyzdys, kaip netikėtos giminės sąsajos gali praturtinti Lietuvos kultūrinį žemėlapį ir priversti pasaulį naujai pažvelgti į istorinę litvakų krašto svarbą. Tai ne tik atminimo ženklas rašytojui, bet ir odė kultūros jėgai, kuri peržengia valstybių sienas ir kartas.

 

Maištinga Siela

Lietuvių moterų etnografinių regionų tautiniai rūbai, jų spalvos, ypatybės, skirtumai: suvalkiečių, dzūkių, žemaičių, aukštaičių

 Sveiki, skaitytojai,

Neseniai socialiniuose tinkluose aptikau šią fotografiją ir pamaniau, kad puiki proga pamatyti, kaip atrodo skirtingų Lietuvos etnografinių regionų (išskyrus Mažosios Lietuvos) tautiniai drabužiai.

Pirmoji iš kairės – šiaurės aukštaitė. Kaip matote – ypatingas galvos apdangalas, kuris ją išskiria iš kitų. Nors aukštaitės rengiasi margai, tačiau viršutinė dalis daug šviesesnė, dominuoja balta spalva, kuri reiškia švarumą, tyrumą. Nuotraukoje vaizduojama aukštaitė vilki jau ištekėjusios moters komplektą, todėl jis labiau uždarojo tipo, pridengiantis plaukus ir pan.

Antroji iš kairės – ištekėjusios namų šeimininkės suvalkietės apdaras. Suvalkiečiai visada puošnūs, jiems svarbu visokie rauktinukai, pagražinimai, sudėtingesnė ornamentika. Paprastai netekėjusios suvalkietės turi dar ir karūnas su juostomis, šioji – tik kuklesnę ir praktiškesnę kepuraitę. Paprastai rankovių platumas rodo suvalkietės turtinę padėtį, nes kuo platesnės rankovės ir kuo labiau jos tabaluoja, tuo labiau moteris turtingesnė.

Trečioji iš kairės – dzūkė, o balta ir nertinukais puošta išskirtinė skara, tamsus languotas sijonas. Kontrastingomis spalvomis puoštas ištekėjusios moters kostiumas.

Ketvirtoji – ryškiausioji žemaitė. Žemaičių moterų kostiumai pasižymi tamsesnėmis spalvomis, bet priešingai nei dzūkių sijonai, žemaitės mėgsta ryškią ir sodrią raudoną spalvą, kuri įsilieja nuo sijono, iki liemenės ir net sunkios languotos skaros. Žemaitės dar mėgsta raudonus didelius karolius, o skaros užrišamos virš kaktos.

Maištinga Siela