Ukmergė. Ukmergės herbas: istorija, prasmė, reikšmė, pašto ženklas

 

Sveiki,

 

Ukmergės herbas – tai ne tik miesto tapatybės ženklas, bet ir sudėtingas pasakojimas apie jo istorinę raidą, atgimimą ir ryšius su įtakingomis asmenybėmis. Šis heraldikos atributas, oficialiai patvirtintas 1992 metų gegužės 27 dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio, yra istorinio herbo, suteikto dar XVIII amžiuje, atkūrimas.

 

Ukmergės herbas yra itin detalus ir simboliškai turtingas. Sidabriniame lauke, su žydra papėde, centre vaizduojamas šviesiai rudas mūrinis dviejų aukštų namas raudonu stogu. Ypatingas dėmesys skiriamas jo būklei: heraldinė dešinioji namo pusė yra atstatyta ir tvarkinga, o kairioji – apgriuvusi, apaugusi krūmeliais. Ant namo stogo centro uždėta raudona širdis, o viršutiniame lauko trečdalyje – atversta sidabrinė knyga, dengianti dalį namo stogo. Knygos dešiniajame lape matoma rožės šakelė su raudonais žiedlapiais ir žaliais lapais, o kairiajame lape – raudonas žingsniuojantis, saugantis jautis.

 

Ši sudėtinga simbolika atspindi to meto politinę situaciją, kai Ukmergei buvo suteiktas pirmasis herbas. Iš griuvėsių kylantis namas simbolizuoja patį miestą, kuris po įvairių permainų ir negandų pradeda atgyti, klestėti ir atsistatyti vykdant reformas. Atversta knyga – tai ne kas kita, o miestui suteiktos laisvės, įtvirtintos Magdeburgo teisėmis, simbolis, pabrėžiantis savivaldos svarbą. Raudonas veršis (jautis) herbe turi aiškią sąsają su Poniatovskių gimine, iš kurios kilo Lenkijos ir Lietuvos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, suteikęs herbą Ukmergei. Raudona rožė veikiausiai yra susijusi su tuometinio miesto vaito Juozapo Kučevskio heraldika, atspindinti vietos administracijos ir įtakingų asmenybių indėlį į miesto vystymąsi. Širdis herbo centre simbolizuoja Dievo meilę ir didelį džiaugsmą, kurį gyventojai jautė gavę miesto teises ir laisves.

 

Herbo istorija prasidėjo 1792 metais, kai pirmąjį herbą Ukmergei patvirtino Lenkijos ir Lietuvos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Tai buvo svarbus įvykis, įtvirtinantis miesto statusą ir suteikiantis jam oficialų tapatybės simbolį. Nors herbas prarado savo galią po Lietuvos prijungimo prie Rusijos imperijos, jo simbolika išliko. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992 metais buvo pakartotinai patvirtintas būtent šis istorinis herbas, taip pabrėžiant Ukmergės ilgaamžiškumą, istorinę atmintį ir nenutrūkstamą ryšį su savo praeitimi.

Ukmergės herbas ant pašto ženklo pirmąsyk pasirodė 1996 metais, kaip dalis Lietuvos pašto išleistos serijos „Aukštaitijos miestų herbai“. Ši serija buvo svarbus žingsnis įamžinant ir populiarinant regiono miestų heraldinį paveldą, pabrėžiant jų istorinę tapatybę po nepriklausomybės atkūrimo. Ukmergės herbas, su savo unikalia simbolika – atstatomu ir apgriuvusiu namu, atversta knyga, širdimi bei jaučiu, atspindinčiu karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio laikų permainas ir suteiktas miesto teises, – tapo vienu iš šios serijos atvaizdų, keliaujančių po visą Lietuvą ir už jos ribų. Šis pašto ženklas ne tik atliko tiesioginę paskirtį, bet ir tapo mažu kultūros ambasadoriumi, liudijančiu apie Ukmergės ilgą ir turtingą istoriją.

 

Maištinga Siela

Lietuvių moterų etnografinių regionų tautiniai rūbai, jų spalvos, ypatybės, skirtumai: suvalkiečių, dzūkių, žemaičių, aukštaičių

 Sveiki, skaitytojai,

Neseniai socialiniuose tinkluose aptikau šią fotografiją ir pamaniau, kad puiki proga pamatyti, kaip atrodo skirtingų Lietuvos etnografinių regionų (išskyrus Mažosios Lietuvos) tautiniai drabužiai.

Pirmoji iš kairės – šiaurės aukštaitė. Kaip matote – ypatingas galvos apdangalas, kuris ją išskiria iš kitų. Nors aukštaitės rengiasi margai, tačiau viršutinė dalis daug šviesesnė, dominuoja balta spalva, kuri reiškia švarumą, tyrumą. Nuotraukoje vaizduojama aukštaitė vilki jau ištekėjusios moters komplektą, todėl jis labiau uždarojo tipo, pridengiantis plaukus ir pan.

Antroji iš kairės – ištekėjusios namų šeimininkės suvalkietės apdaras. Suvalkiečiai visada puošnūs, jiems svarbu visokie rauktinukai, pagražinimai, sudėtingesnė ornamentika. Paprastai netekėjusios suvalkietės turi dar ir karūnas su juostomis, šioji – tik kuklesnę ir praktiškesnę kepuraitę. Paprastai rankovių platumas rodo suvalkietės turtinę padėtį, nes kuo platesnės rankovės ir kuo labiau jos tabaluoja, tuo labiau moteris turtingesnė.

Trečioji iš kairės – dzūkė, o balta ir nertinukais puošta išskirtinė skara, tamsus languotas sijonas. Kontrastingomis spalvomis puoštas ištekėjusios moters kostiumas.

Ketvirtoji – ryškiausioji žemaitė. Žemaičių moterų kostiumai pasižymi tamsesnėmis spalvomis, bet priešingai nei dzūkių sijonai, žemaitės mėgsta ryškią ir sodrią raudoną spalvą, kuri įsilieja nuo sijono, iki liemenės ir net sunkios languotos skaros. Žemaitės dar mėgsta raudonus didelius karolius, o skaros užrišamos virš kaktos.

Maištinga Siela