Filmas: "Murena" / "Murina"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kroatų režisierė Antoneta Alamat Kusijanovic remdamasi 2017 metais savo trumpametražiu filmu sukuria ilgametražį kūrinį „Murena“ (krot. Murina) (2021). Murena – tai plėšri ir į ungurį panaši žuvis, gyvenanti tarp uolų, pastarąsias pagrindiniai veikėjai gaudo ir skaniai valgo, tačiau toli gražu filmas ne apie murenų žvejybą, šioji vingri ir sunkiai pagaunama žuvis tampa pasakojimo simboliu.

 

Tiesą sakant, nesitikėjau, kad filmas taip greitai ims ir įtrauks, kad net pamiršiu laiką. Atostogoms pasirinkta kino juosta tapo ne tiek pramoga, kiek gurmaniška ir įvairias mintis papildančiu kūriniu. Istorija pasakoja apie jauną merginą Juliją, kuri su despotu tėvu ir valios neturinčia motina gyvena Kroatijos uolėtoje pakrantėje. Nuo pat pradžių matome, kad mergina labai užguita tėvo, ji pasiuntinukė, o už lėtumą ir klaidas yra aprėkiama. Čionai atvažiuoja turtingas tėvo draugas, kuriam šeima nori parduoti žemę, kad patys galėtų išsikelti, tačiau turtuolis kažkada piršęsis Julijos motinai įneša nemažai sumaišties, nes vėl įžiebia konkurencingą intrigą, o ir pačią Juliją įtraukia į erotizuotą platonišką romaną. Tiesa, filmo anotacija siūlo vertinti simpatiją tėvo amžiaus draugui ne tik kaip erotinį nuotykį, bet kaip ir simbolinį Julijos pabėgimą į tą laisvąjį pasaulį nuo motinos ir tėvo...

 

Filme socialiniame Kroatijos ekonomikos lauke vaizduojama šeima toli gražu neidiliška. Stebina tėvo ir dukters santykiai. Šiurkštus ir išgerti mėgstantis tėvas tik progai pasitaikius nuolat visaip smurtauja ir spaudžia Juliją. Natūralu, kad kyla maištas ir Julija kaip kokia murena prigauta medžiotojo stengiasi ištrūkti, tad visą savo neapykantą nukreipia prieš tėvą ir į pabėgimo viltis. Stebina ir motinos infantilumas, užguitas erotiškumas ir negebėjimas pasipriešinti patriarchaliniam šeimos modeliui, ji tyliai pritaria traumuojančiam vyro auklėjimui ir dažnai nusuka akis į šalį.

 

Iš tikrųjų filmas nagrinėja jauno žmogaus norą gyventi ne priespaudoje, troškimą pačiam rinktis gyvenimo kelią. Taip pat užgriebia tėvų ir vaikų konfliktus, nepamatuotus lūkesčius vaikams bei, aišku, smurtą. Filmas vietomis nepatogus, atrodo, kad žiūrovas iš esmės yra priverstas gailėtis Julijos padėties, tačiau būtent toji toksiška aplinka formuoja Julijos tvirtumą – ji nuostabi nardytoja, plaukikė ir murenų medžiotoja, dažnai tėvo nuvertinama ir laikoma už tarnaitę. Šiame filme mažai tėviškos meilės arba ji iškreipta tradicinių patriarchalinių elgsenos ir įsitikinimo modelių, tad atrodo, kad vienintelis Julijos išsigelbėjimas yra arba įtikinti motinos buvusį mylimąjį ją pasiimti, arba... nužudyti tėvą. Filmas toks įtaigus, kad beveik pabaigoje galima pateisinti ir atsidusti, jog Julija pasirenka tai, ką pasirenka.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vogti arklius" / "Ut og stjæle hester" / " Out Stealing Horses"

Sveiki,

 

Apie skandinavišką literatūros perlą Per Petterson romaną „Vogti arklius“ lietuviškai sužinojau jau tada, kai knygos tiražas iš parduotuvių buvo išnykęs, o senų knygų knygynuose jau nebesurandama retenybė. Nepaisant visko, nusprendžiau nelaukti kokio nors stebuklingo naujo tiražo, o iš tikrųjų pasižiūrėti, kaip šioji knyga ekranizuota norvego Hans Petter Moland „Vogti arklius“ (2019) (angl. Out Stealing Horses). Pastarasis filmas rodytas Scanoramoje ir yra legaliai prieinamas mokomoje kino platformoje.

 

Šioje neeilinėje ir tikrai daug režisūrinio talento įdėtoje dramoje pasakojama apie vieno senuko sugrįžimą į vieną iš Norvegijos kaimų. Čia jis susitinka su vaikystės pažįstamu ir dažnai mintimis nuklysta į 1948 metų vasarą, kai jis dar tebuvo ūgtelėjęs vaikėzas ir gyveno su tėvu. Praeityje veriasi vienišumo, gamtos ir miestelio žmonių tragedijos, kurios sudaro atraminę šios kaltės, gėdos ir atpirkimo istorijos dalį. Apie smulkesnius siužeto vingius nutylėsiu, nes nebebus įdomu žiūrėti nemačiusiems, tačiau iškart sakau – kokio gražumo filmas! Norvegijos sezoniškumo grožis – žiema, vasara, ruduo ir pavasaris! – visa gamta gaivališkai kalba ir metaforiškai bei simboliškai papildo vaizduojamų žmonių gyvenimo sunkumus ir malonumus.

 

Įspūdis toks, kad režisierius stengiasi perteikti tylią ir subtilią lėto literatūrinio pasakojimo atmosferą. Net neskaičius knygos, akivaizdu, kad jam tai labai estetiškai ir plastiškai pavyko! Tarkovkiški stiliaus momentai, kone misterinė gamtos vėjų, augalų, tekančios upės garsų visuma perteikia žiūrovui troškimą pačiam būti ir prisiminti tuos gamtinius potyrius. Čia ir erotizmas, ir išdavystė, ir meilė, ir istorinis kontekstas, ir kultūriniai norvegų kaimo darbai sukuria atskiro ir sakralaus išgryninto pasaulio vaizdinį, kuriame gera būti, todėl šioji estetika nėra patetika, ji iš tikrųjų šiame kine veikia. Kartais paaštrėję dinamiški kadrai, kaip antai medžių kirtimas, man priminė ispanų režisieriaus Julio Medem „Karvės“ (1993) debiutinį filmą, kur pilna etninių niuansų lauko darbuose, o pastarieji kaip ir „Vogti arklius“ filme vėlgi subtiliai perteikia veikėjų užslaptintas aistras paauglio akimis.

 

Visų pirma, tai nuostabaus grožio filmas, spalvingas, momentalus, prisodrintas pranašiškų gamtos ritmo ir garsų, o šios priemonės tampa tarsi saldainio popierėlis, kuriuo įvyniotos sunkiai sveiku protu ir širdimi priimamos žmogaus tragedijos. Didžioji filmo dalis nufilmuota Lietuvos vienkiemyje, prie Nemuno. Sunku patikėti, kad lietuviška gamta taip tiko perteikti norvegų kaimo atmosferą.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela