Filmas: "Vogti arklius" / "Ut og stjæle hester" / " Out Stealing Horses"

Sveiki,

 

Apie skandinavišką literatūros perlą Per Petterson romaną „Vogti arklius“ lietuviškai sužinojau jau tada, kai knygos tiražas iš parduotuvių buvo išnykęs, o senų knygų knygynuose jau nebesurandama retenybė. Nepaisant visko, nusprendžiau nelaukti kokio nors stebuklingo naujo tiražo, o iš tikrųjų pasižiūrėti, kaip šioji knyga ekranizuota norvego Hans Petter Moland „Vogti arklius“ (2019) (angl. Out Stealing Horses). Pastarasis filmas rodytas Scanoramoje ir yra legaliai prieinamas mokomoje kino platformoje.

 

Šioje neeilinėje ir tikrai daug režisūrinio talento įdėtoje dramoje pasakojama apie vieno senuko sugrįžimą į vieną iš Norvegijos kaimų. Čia jis susitinka su vaikystės pažįstamu ir dažnai mintimis nuklysta į 1948 metų vasarą, kai jis dar tebuvo ūgtelėjęs vaikėzas ir gyveno su tėvu. Praeityje veriasi vienišumo, gamtos ir miestelio žmonių tragedijos, kurios sudaro atraminę šios kaltės, gėdos ir atpirkimo istorijos dalį. Apie smulkesnius siužeto vingius nutylėsiu, nes nebebus įdomu žiūrėti nemačiusiems, tačiau iškart sakau – kokio gražumo filmas! Norvegijos sezoniškumo grožis – žiema, vasara, ruduo ir pavasaris! – visa gamta gaivališkai kalba ir metaforiškai bei simboliškai papildo vaizduojamų žmonių gyvenimo sunkumus ir malonumus.

 

Įspūdis toks, kad režisierius stengiasi perteikti tylią ir subtilią lėto literatūrinio pasakojimo atmosferą. Net neskaičius knygos, akivaizdu, kad jam tai labai estetiškai ir plastiškai pavyko! Tarkovkiški stiliaus momentai, kone misterinė gamtos vėjų, augalų, tekančios upės garsų visuma perteikia žiūrovui troškimą pačiam būti ir prisiminti tuos gamtinius potyrius. Čia ir erotizmas, ir išdavystė, ir meilė, ir istorinis kontekstas, ir kultūriniai norvegų kaimo darbai sukuria atskiro ir sakralaus išgryninto pasaulio vaizdinį, kuriame gera būti, todėl šioji estetika nėra patetika, ji iš tikrųjų šiame kine veikia. Kartais paaštrėję dinamiški kadrai, kaip antai medžių kirtimas, man priminė ispanų režisieriaus Julio Medem „Karvės“ (1993) debiutinį filmą, kur pilna etninių niuansų lauko darbuose, o pastarieji kaip ir „Vogti arklius“ filme vėlgi subtiliai perteikia veikėjų užslaptintas aistras paauglio akimis.

 

Visų pirma, tai nuostabaus grožio filmas, spalvingas, momentalus, prisodrintas pranašiškų gamtos ritmo ir garsų, o šios priemonės tampa tarsi saldainio popierėlis, kuriuo įvyniotos sunkiai sveiku protu ir širdimi priimamos žmogaus tragedijos. Didžioji filmo dalis nufilmuota Lietuvos vienkiemyje, prie Nemuno. Sunku patikėti, kad lietuviška gamta taip tiko perteikti norvegų kaimo atmosferą.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela