Knyga: Giedra Radvilavičiūtė "Tekstų persekiojimas"

Giedra Radvilavičiūtė. „Tekstų persekiojimas“ – Vilnius: Apostrofa, 2018. – 233 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena labiausiai laukiamų knygų per Vilniaus knygų mugę buvo Nacionalinės premijos laureatės Giedros Radvilavičiūtės rinkinys Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones, tačiau priėjęs prie stendo gavau špygą – sako, knygos nėra, ateikite rytoj. Nueinu rytoj – knygos tiražas išparduotas. Ką gi, nėra ir nereikia, tad knygą įsigijau tik vasaros pradžioje iš tos puikios inercijos, kurią vis dar jaučiu po rinkinio Šiąnakt miegosiu prie sienos.

Tekstų persekiojimas šiek tiek siauresnės tematikos rinkinys, todėl tas, kas neturi reikalų su literatūra, jie gali atrodyti neaktualūs, nors autorė, sistemingai kurdama teksto struktūrą, temas pateikia keliais pjūviais, tad jeigu pirmame plane skaitome vien apie nagrinėjamą autorių ir neįžvelgiame aplinkinių temų, manau, reiktų tada iš akių išsitraukti rąstus...

Grįžtant prie Tekstų persekiojimo, kad ir kaip po pirmųjų puslapių jie atrodytų literatūrinių interpretacijų pavyzdžiais, jie nėra vien tik interpretacijos, nes Giedros Radvilavičiūtės rašymas nusižengia daugeliui „mokyklinio rašymo“ taisyklių, pavyzdžiui, pamesdama istoriją ima ir ką nors savo tekste įterpia arba pradeda pasakoti kitą istoriją, rasdama vėliau sąsajų su pirmąja istorija. Toks nenuoseklus tekstų dėstymas iš esmės sukelia dinamiško ir modernaus pasakojimo įspūdį, kitaip sakant, sąmonės srautas, kuris visgi turi aiškią vidinę logiką ir struktūrą. Tas pats būdinga ir ankstesniems autorės kūriniams. Būtent žaismingumas, „tekstų pokštavimas“ yra vienas smagiausių dalykų, dėl ko verta skaityti Tekstų persekiojimą.

Rinkinyje autorė išsiduoda, kad skaito Murakami ir nepraleidžia progos dažnai įgelti Andriui Užkalniui, yra ir kitų „pasilikusių“ atributų, iš kurių nemažai galima be didesnės fantazijos susikurti pačios Giedros Radvilavičiūtės vaizdinį. Prisipažinsiu, kad tai vienas įdomiausių dalykų apskritai eseistikoje, nes žanras toks nedėkingas, jis daug ką atskleidžia apie rašantįjį, nors autorės tekstuose yra ir nemažai sugalvotų autobiografinių siužetų – įgudęs skaitytojas intuityviai gali pajusti, kada fikcija pateikiama kaip pačios autorės patirtis. Priežastis dažnai būna ne tam, kad pameluotų ar sukeltų turtingos patirties įvaizdį, bet tam, kad galėtų „pažaisti“, pateikti dar vieną apjungiančių istorijų interpretacijos versiją.

Dažnu Giedros Radvilavičiūtės tekstų kūrimo struktūros elementu yra sąmoningai pateikta klišė – tiek literatūrinė, tiek kultūrinė. Štai vienoje iš tekstų pasakodama apie žiniasklaidos įteisinamą patyčių kultūrą, ji randa kaip pavyzdį Andrių Užkalnį, pateikia jo rašomų tekstų elemento pavyzdžių ir staiga pačios Giedros Radvilavičiūtės tekstas perima aptariamo teksto „žaidimo taisykles“ ir rašomą tekstą pertransformuoja, parodydama, kad tokius taip iš esmės gali rašyti daugelis, jeigu turi tikslą paveikti tam tikrą skaitytojų auditoriją. „...man kartais norisi perkurti tekstus, suvokti juos iš vidaus, kad man patinka pamėkliškos kūrinių ir sakinių sandūros ir todėl į to paties teksto siūlą veju vilną, poliesterį ir liną, kad nesibaiminu pavogti iš gyvenimo tikrą faktą ir paversti jį – nebeatsiprašinėdama – meno faktu, kad ieškau gero santykio su tiesa ir dėl to tekstuose atsiranda žiaurumo ir bjaurasties, kad kūrinyje mano pasakotoja laido kitą pasakotoją ir tai tampa esė siužetu... (p. 69-70)“.

Giedra Radvilavičiūtė

Vienas stipriausių, mano galva, tekstų buvo pirmasis, kuriame autorė „persekioja“ kanadiečių rašytoją Alice Munro. Net man, neskaičiusiam A. Munro, įdomu, ką papasakos G. Radvilavičiūtė. Fragmentiškai pateikusi ištrauką apie berniuką, kurį partrenkė automobilis ir iš jo galvos pasirodė kraujas, primenantis verdančios braškių uogienės putas (labai įsimenantis palyginimas!), ji išradingai kuria alternatyvią istoriją, kaip galėjo būti pagal, tarkime, lietuvių rašytojų logiką, bet tuo pačių nagrinėja A. Munro asmeninio gyvenimo faktus, laikmetį ir lietuvių rašytojų moterų raidą. Esė finalas pritrenkiančiai kinematografiškas, visąlaik manydami, kad berniukas negyvas, A. Munro „prailginta“ citata esė pabaigoje parodo, kad jis kvėpuoja. Sukuriami atskiri esė klodai: grožinės literatūros kaip atskiros istorijos, A. Munro literatūros analizė ir aktualusis probleminis laukas – kur kokybiška lietuvių autorių literatūra?

Labiausiai patikęs tekstas visgi buvo Marine life, kuriame dinamiškais pasakojimo štrichais pasakojama nuo infantilios scenos, kai autorė susirašinėja su paaugle trumposiomis žinutėmis, apsvarsto ne tik lietuvaičių lolitų likimą, bet aprėpia ir literatūrinį lauką. Pats prisiminiau, kiek kartų sėdėjau stoties McDonalde ir žiūrėjau pro tuos langus, galvodamas apie Sodų gatvėje dirbančias prostitutes... Empirinis tekstų audinys leidžia gretintis, stebėtis, šiek tiek atsikvėpti ir prisiminti savo patirtį.

Štai tekstai, kuriame pasakojama apie Kedžio bylą, visgi buvo patys silpniausi poveikiu. Gal dėl to, kad tiek daug apie tai prirašyta, kalbėta ir diskutuota, kad G. Radvilavičiūtės versija nebejaudino. Dėmesys šiuolaikinei žiniasklaidai bei lietuvių kalbos pokyčiams bei požiūriui apima visą antrą knygos skyrių. Kikenau, kaip autorė prisirinkusi nemažai teksto pavyzdžių iš delfi.lt portalo smagiai rikiuoja mintis, kurdama greitosios žinių visuomenės atsilikimą ne tik raštijoje, bet ir sveikoje logikoje. Kitą vertus, apie tas problemas daug kas kalba ir daug kas pateikia iš kojų verčiančių pavyzdžių, todėl probleminis laukas, nors ir svarbus bei aktualus, atrodo visuomeniškai išakėtas, žinomas ir netgi nualintas. Tai iš esmės „kerta“ per G. Radvilavičiūtės tekstų kokybę, nes autorės kokybė ir prasmių gylis atrodo suplokštėjęs, vietomis netgi subanalėjęs. Tačiau tai gyvatės, ryjančios savo uodegą, efektas, kadangi visuomenėje jau taip priimta, kad kalbėti apie Garliavos įvykius, peikti žiniasklaidą gali kiekvienas ir todėl tai jau savaime tampa blogo tono požymiu.

Noriu pasidžiaugti išleistos knygos vizualumu – paprasta, bet neprasta. Leidykla Apostrofa neleidžia daug knygų, bet tai, ką išleidžia, turi savo „svorį“ tiek turinio prasme, tiek skoningu dizainu.

Viena labiausiai jaudinančių minčių buvo apie tai, kad žmonėms „uždrausta“ liūdėti. Mes visomis išgalėmis kabinamės į pozityvumą, dinamiškumą, kad bet kokios liūdesio apraiškos laikomos liga. Tas pats ir literatūroje: „Teksto tembras, kaip stiliaus dėmuo, dingo iš daugelio lietuvių rašytojų tekstų, nes jie, norėdami būti sveiki, ėmė rašyti pagal taisykles „pastatytu balsu“, kurio laukia išsižiojusi publika, nusipirkusi bilietus, norinti būti šokiruota, bet atpažįstamais triukais. Jei triukas pataiko į paširdžius, tampa nejauku (p. 57)“. Kol kas pas Giedrą Radvilavičiūtė viskas jauku ir nėra nepatogių temų, požiūrio ar žaismo. Nors daug kur nestokojam humoro, retsykiais ironijos, tačiau autorė ir toliau išlaiko savitą tembrą ir tekstų kokybiškumą.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Nacionalinė kultūros ir meno premija šiemet įteikta Andriui Užkalniui, Monikai Šalčiūtei ir Egidijui Dragūnui (SEL'ui)

Sveiki,

Ar čia man vienam Lietuvoje darosi ankšta? Reikia paburbėti ir būtinai „ant viso svieto“. Paskutiniu metu man, tiesą sakant, per daug Užkalnio. Užkalnis tą, Užkalnis aną... Užkalnis papeikė, Užkalnis sukritikavo, Užkalnis nusispjovė, Užkalnis sumalė į miltus, Užkalnis tyčiojasi, Užkalnis prieš patyčias... Žodžiu, Už to Kalno Užkalnis ir galėtų pasilikti, pasistatyti sau pirkią, priimti kokią Moniką Šalčiūtę, kuri gamintų maistą, įsirengti prabangų restoraną, užkandžiauti žmonėmis ir politikais (lyg politikai ne ta pati mėsa? žinoma, ne, skanesnė.).

Lygiai taip pat galiu pasakyti apie Egidijų Dragūną. Na, kiek gi galima apie jo sezoninį vairavimą neblaiviam? Prabraukia pro arenas, susimoka baudas, labdarai numeta, užgeria, sėda į automobilį, važiuoja pas policininkus ir vėl tas pats per tą patį, o mums linksma ir gražu. Žinoma, kol nenudauš kokios per pėsčiųjų perėją ėjusios mokinukės, kuri rankoje nešėsi žalią popieriaus lapą, ant kurio nupiešta jauki boružėlė, gal dar aukščiau ir saulytė išlindus, kruopščiai nupieštos gėlytės... Šitas istorijas mes žinome, bet ne, mums reikia skandalų, sekso, alkoholio ir kraujo! Todėl reikia ir girto važinėjančio SEL‘o ir Užkalnio apsilankymo restoranuose ir, neduok Dieve, kebabinėse, kad spauda galėtų skandalingai užrašyti ką nors iššaukiančio.

Kur kas įdomiau, kaip Norvegijoje Darius Samaitis rado pieno butelyje tarp miškų pragulėjusį apie 65 metus piniginį lobį! Kodėl neįvyko šiemet Mis Lietuva 2015 rinkimai – juk tai kriminalinio lygio išpuolis prieš grožį. Kol rašiau pirmą pastraipą apie Užkalnį, – šmaukšt! braukšt! – paskelbė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus. Žinoma, mane labiausiai domina literatūra, nes kad ir kaip mėgčiau teatrą, jame lankausi itin retai (kokios kainos!), todėl ir aktorių vardai lieka neravėtas miškas. Šiaip džiaugiuosi, kad eseistė Giedra Radvilavičiūtė gavo premiją. Argi ne puiku!? Bet kam tikriausiai tai rūpi, nes mano postų jau seniai facebook‘e niekas nebelaikina, įdedu kaip į kokį pieno butelį žinutes apie kultūrą, meną, mokslinius tyrimus, atrastas planetas ir išsiunčiu į internetinį kosmoso vandenyną, nes niekam tai nebeįdomu, niekas net neskaito, o štai kaip kebabo padažas užtiško iš to paties facebook‘o laimėtų marškinėlių, tai to superinio įvykio fotografija įmesta į srautą iškart sulaukia daugybės nykščių į viršų. Sakysite, kas per draugai sėdi mano facebook‘o ratelyje (dievaž, kaip kokioje sektoje! bažnyčioje?), tie patys Radži, Užkalnis, žmogaus teisių aktyvistai, rašytojai, ponai, tinginiai, klubuose susipažinę su manimi, giminaičiai savais interesais ir vaikystės klasiokai, kurie sėdi savo novergijose ir skrodžia žuvį, nes ne kasdien jiems pavyksta rasti šlamančių pieno buteliuose.

Sakau, Jums, kad norint, kad kažkas kažką pasakytų apie Nacionalinę kultūros ir meno premiją arba bent jau palaikintų, reikia premiją įteikti Užkalniui ir SEL‘ui su Šalčiūte – už skvarbią visuomenės analizę ir eseistinių tekstų kokybę.

Jūsų Maištinga Siela