Šios dienos daina: Taylor Swift - The Man [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Prisipažinsiu, kad buvau vienas iš tų Taylor Swift nekentėjų, kurie stačiai šaukdavo „perjunkite!“, kai išgirsdavo jos kokią nors dainą. Paskutinis albumas „Lover“ man savo lengvu skambesiu padarė įspūdį. Žinote, kuo man patinka pop muzika ir pop atlikėjai? Jie valdo mases, jie integruoja tam tikras žinutes, kviečia linksmintis, būti čia ir mėgautis gyvenimu. Aišku, jeigu mokate ir žinote kaip, jeigu nesate alergiški pop muzikai, o jus tegali įkvėpti tik Bachas ar kokia nors retai kam žinoma alternatyviosios muzikos atlikėja ar atlikėjas.

Nespjaunu į pop muziką ir pastebiu, kad mažai belieka laiko klausytis alternatyviosios, kur roko, indiroko ir kitų labai gerų, originalių ir įdomių atlikėjų atradimams paprasčiausiai nebelieka laiko.

Kodėl, kai rašau apie pop muziką, imu ir atsiprašinėju, kad ji man patinka?

Prisiminiau: komentaruose esu gavęs ne vieną spyrį, kad „oi, koks čia apsiskaitęs literatūros, o tokią šūdiną muziką klausosi“. Kad šūdiną muziką vertinate šia etikete, tikriausiai, kaltas toks siauras suvokimas. Padaryk tą šūdiną muziką nors pusę tokią šūdiną, kokia ji yra, ir tada jau bus didelis darbas už ką galėsiu paspausti ranką.

Taylor Swift asmenybės heiterių bombą susprogdino rašytoja Vaiva Rykštaitė, kuri pasidalijo savo socialiniame tinklapyje komentaru po matyto dokumentinio filmo apie atlikėją. Tepė ant Taylor Swift snarglius tas, kas netingėjo. Lietuvoje pop muzika vis dar vertinama kaip pigus praskiestas muilas ir tai, manau, yra dėl to, kad patys ilgą laiką kompleksavome dėl savo lietuviškos pop muzikos – šis kompleksas pasireiškia vertinant viską, kas populiaru, įskaitant ir populiarią literatūrą.

Žodžiu, kodėl pasirinkau dainą „The Man“? Ogi vaizdo klipas man labai patiko! Apskritai T. Swift yra galinga visuomenės požiūrio formuotoja, įtraukta „The Times“ į įtakingiausių žmonių sąrašus. Šįkart ji šiame filme nusigrimuoja įtaigiai vyru ir pritaiko visas klišes apie maskulizmą, vyrų pasaulio taisykles. Apie tai, kas vyriška, o kas moteriška – daugiau arba mažiau visos „Lover“ albumo dainos, o ypač vaizdo klipai, kurie sako, kad socialinė lytis gerokai apsunkina ir suskaldo visuomenę. Maskulistai turėjo ilgą laiką valdžią (ir tebeturi), tačiau jų laikysena ir įvaizdis, gyvenimo būdas buvo laikomi etalonu ir siektinu pavyzdžiu visiems vyrams ir tie, kurie jo neatitikdavo, eidavo į pogrindį ir tai nebūtinai homoseksualai, o ir jautresni vyrai, kurie negalėjo pritapti šiek tiek agresyvokame tradiciškai maskulizuotame pasaulyje.

Man patinka šis ironiškai šaržuojantis vaizdo klipas, kuris kritikuoja, juokiasi iš perdėtos maskulizmo laikysenos, kuri primetama kaip etalonas. Galima sakyti, kad tai labai feministiška daina, įkvėpta #metoo judėjimo, tebūnie, tačiau aš matau visai kitus procesus. Toks vaizdo klipas turi galios laisvinti pasaulyje sustabarėjusį požiūrį į socialinius lytiškumo stereotipus. Taip, ir daina čia visai gera, nors gal ji albume man nėra pati pačiausia, tačiau vis tiek labai vykusi.

Pasiklausykite ir pasižiūrėkite vaizdo klipą:

Žodžiai / Lyrics

Taylor Swift – The Man

I would be complex
I would be cool
They'd say I played the field before
I found someone to commit to
And that would be okay
For me to do
Every conquest I had made
Would make me more of a boss to you

I'd be a fearless leader
I'd be an alpha type
When everyone believes ya
What's that like?

I'm so sick of running
As fast as I can
Wondering if I'd get there quicker
If I was a man
And I'm so sick of them
Coming at me again
'Cause if I was a man
Then I'd be the man
I'd be the man
I'd be the man

They'd say I hustled
Put in the work
They wouldn't shake their heads
And question how much of this I deserve
What I was wearing, if I was rude
Could all be separated from my good ideas and power moves
And we would toast to me, oh, let the players play
I'd be just like Leo, in Saint-Tropez

I'm so sick of running
As fast as I can
Wondering if I'd get there quicker
If I was a man
And I'm so sick of them
Coming at me again
'Cause if I was a man
Then I'd be the man
I'd be the man
I'd be the man

What's it like to brag about raking in dollars
And getting bitches and models?
And it's all good if you're bad
And it's okay if you're mad

If I was out flashin' my dollas
I'd be a bitch, not a baller
They'd paint me out to be bad
So it's okay that I'm mad

I'm so sick of running
As fast as I can
Wondering if I'd get there quicker
If I was a man (you know that)
And I'm so sick of them
Coming at me again (coming at me again)
'Cause if I was a man (if I was man)
Then I'd be the man (then I'd be the man)

I'm so sick of running
As fast as I can (as fast as I can)
Wondering if I'd get there quicker
If I was a man (hey!)

And I'm so sick of them
Coming at me again (coming at me again!)
'Cause if I was a man (if I was man)
Then I'd be the man
I'd be the man
I'd be the man (oh)
I'd be the man (yeah)
I'd be the man (I'd be the man)

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 37 (3633), 2017 spalio 13 d.

Sveiki,

Kas šįkart gero savaitraštyje Literatūra ir menas? Žinoma, mane patį labiausiai domina literatūra, todėl pirmiausia puolu skaityti skyrelį knygų presas, kuriame „svečiuojasi“ šmaikštusis Marijus Gailius, kuris apžvelgia per trisdešimtmečių prizmę trijų rašytojų knygas – Povilo Šklėriaus, Gabijos Grušaitės ir Dovydo Pancerovo kūrinius. Apie ką rašo trisdešimtmečiai taip išskirtinio bruožo recenzentui ir nepavyko surasti, nes temos gana įvairios. Dėmesys lietuvių literatūrai ir naujai kartai turėjo sudominti literatūra, bet kažkodėl po M. Gailiaus „įžvalgų“ nebesinori nė vienos skaityti, nes kažkaip retai jis randa už ką rašytoją vienaip ar kitaip pagirti, o įspūdis toks, kad recenzentas labiau mėgaujasi ne savo įžvalgomis, bet pačių recenzijų rašymu, nors neprikiši, ką atkapsto, argumentuoja. Jau buvau nusižiūrėjęs P. Šklėrių paskaityti, bet... Po recenzijos pagalvojau: o gal ir nebeverta gaišti laiko. (Povilai, padėkok Gailiui).

Nustebino tik prielankesnė recenzija D. Pancerovo Kiborgų žemei, kurios nė dykai neimčiau, nes tos reportažinės knygos apie karo zonas, atleiskite, vemti verčia, nuo brukamo militaristinio (pseudo)divyriško-patriotiško romantizavimo. Nesakau, kad apie karą skaityti ir kalbėti blogai, tačiau paskutiniu metu ta militarizavimosi mada šalia tokios literatūros tampa viena didele smegenų plovimo mašina – ir nė velnio nematau čia gėrio ir pasigėrėjimo nei žiniasklaidoje, nei literatūroje, nei išpūsto heroizmo klostėse... Tai gal G. Grušaitę skaityti?

Iš esmės šis numeris skirtas dviem dalykams: Povilo Šklėriaus kūrybos reklaminei kampanijai ir feminizmo ir maskulinizmo peštynėms. Povilo Šklėriaus tiek, kad vežimu vežk. Pirmuosiuose puslapiuose – interviu su juo, kuris iš pradžių pasirodė nu žiauriai nuobodus, bet ir tas interviu pritemptas prie lyčių lygybės, kol galiausiai išsirutulioja, kad Šklėrius puikus žmogus, nuoširdus ir visoks be kaukių ir menininko pseudo įvaizdžių. Jo kūrybą nagrinėjo Viktorija Ivanova, apžvelgdama du romanus Ko negalima sakyti merginai bare (velniai griebtų, pavadinimas kaip iš žurnalo Cosmopolitan vyrams – niekada tokio neskaityčiau!) bei mano dėmesį patraukęs Mano tėvas, mano sūnus – biblijinio skonio pavadinimas iškart prisibeldžia apie gilesnio teksto bylojimą. Tiesą sakant, V. Ivanovos teksto viso neįveikiau, nes jis labiau analitinis ir skirtas tyrinėtojams ir tiems, kurie jau sugraužė P. Šklėriaus kūrybą. Ne gana to, dar ir M. Gailius jį aprašo.

Antroji svarbi tema galbūt ta, kurią socialiniuose tinkluose įžiebė Aušra Kaziliūnaitė, kai Jotvingių premiją pasidalijo... ir vėl vyrai. Moterų ir vyrų literatūros įvertinimai tapo tarsi feminisčių ir maskulinistų kovos lauku, tad „į temą“ kaip tik straipsnis apie Lietuvos kalinius vyrus, o tiksliau apie jų rankdarbių būrelius – tapybą, mezgimą ir kitus atseit nebachūriškus reikalus kalėjime – Renatos Obcarskės straipsnis Apie vyriškumą ir kūrybą už grotų. Šią temą papildo ir Adronės Urbonaitės prisiminimai ir apmąstymai Sužeistų ambicijų vyrai: gailėtis ar papjauti? Kaip visada straipsnio autorė šmaikšti, kandi ir žurnalistiškai greitai skaitoma kaip horoskopai – čia gerąja prasme.

Štai Virginijos Cibarauskės verstas Kat George straipsnis Kodėl Courtney Love trikdo žmonės? Buvo pats įdomiausias šiame numeryje, kad net apskritai po jo pakeitė nuomonę apie pačią C. Love, kad net bėgau po straipsnio youtubinti jos dainų, o iš tikrųjų dar vienas akmuo į maszkulinizmo daržą, kuris iš esmės užgožė du svarbius literatūrinius įvykius paminėtus „tarp kitko“ labai saikingai – pati Jotvingių premija ir Nobelio laureatas Kazuo Ishiguro. Juokas juokais, nors premijas nuskynė pas jotvingius vyrai, tačiau visgi moterų išsidalijusių vietas tarp poezijos įvairiuose konkursuose Druskininkų rudens „lapų šūsnyje“ tikrai netrūko, bet suvirškinti jų poezijai jau, kažin, ar man užtenka jėgų. Poetiškiausiai, bent man, pasirodė Neringa Dangvydė, bet grįžau prie Gyčio Norvilo poezijos pirmame puslapyje ir net įsipatoginau lovoje pusmėnulius, kai perskaičiau apie vienuolę transporto priemonėse, tačiau greitai pamečiau eilėraščio mintį ir supratau, kad gal ir ne man šis G. Norvilo liepos 17 d. natiurmortas.

Ir pabaigai – Mindaugo Nastaravičiaus laudacija Vytautui Stankui iš esmės švelniai įžnybė pulkui feministiškai nusiteikusių žąsų taip ir nerandant vienybės. Ar tai reiškia, kad kitąmet Jotvingių premiją tikrai pelnys moteris? Jei pelnys, tai čia kaip ir „dėl lygiųjų“? O jei nelaimės, tai čia „ir vėl vyrai išsidalijo premijas“? Kad ir kaip nutiks, viskas vis tiek bus tik dalis proceso tarp amžino moteriškumo ir amžino vyriškumo – ir vis tiek vieni be kitų niekaip.

P. S. Krienai ant Literatūra ir menas viršelio? Really? Negi nieko patrauklesnio nebuvo galima sugalvoti? Tikriausiai, kad ne.

Jūsų Maištinga Siela