Knyga: Kate Atkinson "Gyvenimas po gyvenimo"

Kate Atkinson. „Gyvenimas po gyvenimo“ – Vilnius: Tyto alba, 2014. – p. 581.

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

Šią vasarą palydėjau ir rudenį pasitikau su dideliu romanu, kurį parašė garsi britų rašytoja Kate Atkinson (g. 1951) Gyvenimas po gyvenimo (angl. Life After Life), kurį į lietuvių kalbą išvertė Jovita Liutkutė, o 2014 metais išleido Tyto albos leidykla. Knygą įsigijau iš antrųjų rankų, nes tik pernai, galima sakyti, atradau rašytojos literatūrą, perskaitęs jos bene garsiausią debiutinį romaną Anapus fotografijų. Tiesa, Tyto alba tikriausiai pajuto, jog šioji rašytoja talentinga ir populiari ne atsitiktinai, tad šiuo metu pradėjo versti jos detektyvų ciklą Užmirštos bylos, o pastaroji knyga, beje, taip pat padarė man gerą įspūdį, tad suskubau perskaityti bene geriausiai vertinamą jos darbą Gyvenimas po gyvenimo, kol dar nepraėjo asmeninis susidomėjimas K. Atkinson kūryba. Romanas autorei pelnė prestižinį Costa apdovanojimą, o goodreads puslapio lankytojai kūrinį išrinko geriausiu istoriniu grožinės literatūros kūriniu.

 

Iš tikrųjų kūrinį Gyvenimas po gyvenimo sunku įvardyti istoriniu romanu. Tai nebūtų labai taiklu ir tikslu, nors pagrindinis visuotinai atpažįstami istoriniai, bet ne pagrindiniai veikėjai – Adolfas Hitleris ir jo jaunutė žmona Eva Braun, kurie slapta baigiantis Antrajam pasauliniam karui susituokė ir drauge nusižudė bunkeryje. Visgi istorija tik tam tikroje atkarpoje nubloškia pagrindinę veikėją Ursulą Tod į nacistinę Vokietiją ir ji atsiduria šalia patikliosios Evos. Tas faktas, kad autorė laisvai leidžia kurti grožinę istoriją apie išgalvotą asmenybę, o istorinius faktus panaudoja tik kaip foną, išties labai įdomus, todėl romanas tik iš dalies veikia kaip istorinis romanas, kita jo pusė – mistinė.

 

Pagrindinė veikėja Ursula Tod gimsta 1910 metų vasario 11 dieną Didžiosios Britanijos provincijos dvare Lapės prieglobstyje daugiavaikėje Silvi ir Hju Todų šeimoje. Ursula nuolatos miršta pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, nukrenta nuo stogo, paskęsta, ją sušaudo, miršta krentant bomboms per Antrąjį pasaulinį karą ir t. t., tačiau kaskart ji atgimsta 1910-ųjų vasarį ir pati to nežinodama (bet kai kada nujausdama) pradeda gyvenimą iš naujo, tik šiek tiek kitaip. „Negana to, kartais Ursula žinodavo, ką žmogus pasakys, šiam dar nespėjus praverti burnos, arba įvyks kas nors labai kasdieniška: nukris lėkštė arba į šiltnamį bus mestas obuolys, tarsi tai jau daug kartų būtų nutikę. Jai galvoje aidu atsiliepdavo žodžiai ir sakinių nuotrupos, o svetimi žmonės atrodydavo kaip seni pažįstami (p. 139).“

 

Autorė iš dalies remiasi reinkarnacijos teorija, kad žmogaus sąmonė niekur nedingsta, tad jai suteikiama vis kita proga patirtį vis kitokį ir ilgesnį gyvenimą. Šiame ilgame romane, sudurstytame koliažo principu, istorijos linkusios nutrūkti ir vėliau kartotis vis kitokiomis perspektyvomis, o per skaitymo procesą susidėlioja ištisas Ursulos šeimos paveikslas su ryškiais, kaip ir būdinga Atkinson prozai, charakteriais. Iš pradžių romanas gali pasirodyti kiek painus, nes pradžioje autorė tik duoda užuominas, neplėtoja įvykių, bet netrukus skyriai pasidaro labai platūs, į kuriuos telpa atskiri Ursulos gyvenimai ir jų perspektyvos, susijungiančios pasikartojimais ir asociacijomis. Viename iš gyvenimų Ursulai lemta tapti girtuokle ir patirti iš sutuoktinio nevykėlio mokytojo smurtą, kitame gyvenime ji išvyksta į Vokietiją ir tampa Hitlerio meilužės Evos Braun gera drauge, dar kitame ji instinktyviai stengiasi išgyventi nacių bombarduojame Londone...

 

Romanas sodrus, jeigu mėgstate šeimos sagas. Centre – Todų šeima, Ursulos sesuo Pamela, broliai Morisas, Tedis ir Džeimsas, kuriuos likimas kaskart vis kiek kitaip išblaško po pasaulį. Svarbi persona – teta Izė, palikusi savo vaiką nežinia kur, tačiau Ursulai kaskart suvaidina progesyvios XX amžiaus moters portretinį svarbų vaidmenį. Iš tikrųjų kaip ir romane Anapus fotografijų, taip ir Gyvenimas po gyvenimo, autorė sodriai, įtaigiai ir lengvu prozos (bet ne skurdžiu!) jungia šeimos paveikslą į savotišką besimainančių charakterių kartoteką. Bene svarbiausia, ką autorė išlaiko kaip pagrindinį savo pasakojimo idėjinį epicentrą – jaudinantis, nenuspėjamas žmogaus likimas. Nors Ursula yra toji, kuri nuolatos miršta ir grįžta kartoti savo gyvenimo, tačiau autorė nepamiršta ir kitų svarbių pasakojime veikėjų. Štai apie Ursulos brolį Tedį Todą ji 2015 metais sukūrė kitą romaną, pavadinimu Griuvėsių dievas, kurį turime taip pat išleistą lietuviškai. Tiesa, savotiškame romano tęsinyje, – nors oficialiai jis nėra tęsinys ir galima skaityti kaip atskirą kūrinį, – autorė jau atsisako mistinių elementų ir renkasi nuoseklią chronologinę pasakojimo liniją.

Kate Atkinson

 

Pieštuku pasižymėjau keletą man patikusių dalykų. Pavyzdžiui, kaip autorė geba įvardyti lakoniškai ir taikliai Hitlerio fenomeną: „Fiurerį visi turėjo matyti einantį kilniu ir vienišu tyrumo taku – jis negalėjo vesti, nes jau buvo vedęs Vokietiją (p. 400)“. Turint galvoje, kad istoriškai Hitleris ilgą laiką turėjo meilužę, nors pats deklaravo itin disciplinuotą dorovingą nacių gyvenimą. Seksualumo klausimas romane taip pat vienas svarbiausių dalykų, nes iš to kuriasi veikėjai, personažai, tapatybės, likimai, laimė ir tragizmas. Viena įdomi mintis, kai prie Ursulos viename iš gyvenimų priekabiavo ir jai dėmesį rodė vyrai: „...ponas Karveris, eidamas pro Ursulą, švelniai palietė jai sprandą, kurio dar nedengė plaukai. Ją nukrėtė šiurpas. Jį įsistebeilijo į „Underwood“ spausdinimo mašinėlės klavišus. Nejaugi joje slypi kažkas, kas žadina tokį vyrų dėmesį? Nejaugi jį – blogas žmogus? (p. 233).“ Ne visada skaitant, kad ir sodriai kuriamus filosofiniu pagrindu literatūros veikėjus, aptiksi, kad graži veikėja manytų, kad jos patrauklumas yra demoniškos prigimties. Kartais nustebina ir tokie netikėti žmogiškosios meilės pamąstymai: „Ursula nepaprastai prisirišo prie Ralfo. Ji nebuvo meilės įkaitė kaip kai kurios kitos moterys. Kai buvo su Kraitonu, ją nuolat ir įkyriai persekiojo mintis apie meilę, bet su Ralfu viskas buvo daug paprasčiau. Ir šį kartą tai nebuvo meilė – tai buvo jausmai, panašūs į tuos, kuriuos jauti mėgstamam šuniui. (Nors ne, Ursula niekada jam nebūtų to pasakiusi. Kai kurie žmonės, dauguma jų, nesupranta, kaip stipriai gali būti prisirišusi prie šuns.) (p. 308-309).“

 

Gyvenimas po gyvenimo – lengvu stiliumi parašytas romanas, bet jo į populiariosios literatūros nišą neįdėsi. Priešingai – tai brandus, sodrus, smelkiantis laiką, gyvenimą ir likimą literatūros kūrinys, skaitytojui dovanojantis seną gerą skoningą pasakojimą, apipintą šiek tiek kančios, šiek tiek naivumo, skaudžių gyvenimo pamokų, vilties ir laimės. Autorė literatūriškai perteikia subalansuoto atsikartojančio to paties gyvenimo tik vis kitokia versija kartoteką, kurioje nerasite itin moralių ar vien tik holivudiškai blogų veikėjų. Ar Ursula ambivalentiška? Galima sakyti, kad taip, bet tas ambivalentiškumas atsiveria dėl nepatyrimo, kaip dažniausiai ir būna tikrame gyvenime: mes nenorėdami daryti blogo, vis tiek kartais tą padarome.

 

Romano mistinė pasakojimo struktūra tampa filosofine metafora apie lemtingų atsitiktinumų svarbą ir žmogaus galimybę keisti savo likimą per nesibaigiančius pasirinkimus. Tiesa, skaitant antrąją romano dalį, knyga pasidaro slogesnė, nes autorė itin daug dėmesio skiria karo baisumams Londone. Akivaizdu, kad rašytoja mėgsta šį XX a. istorinį laikotarpį, apie tai ji šiek tiek plėtoja ankstesniame romane Anapus fotografijų bei daug pasakoja kūrinyje Griuvėsių dievas. Manau, šiame kolosaliame romane, kuris aprėpia filosofiją, literatūros pasakojimo tradiciją, išmoningą ir mistinę budizmu paremtą pasakojimo struktūrą, gali jums padovanoti puikias skaitymo valandas. Nors romanas Gyvenimas po gyvenimo visais atžvilgiais yra modernus kūrinys, tačiau autorė puikiai sukuria įspūdį, jog rankose laikote kažin kokį laiko patikrintą klasikos knygą, nes Kate Atkinson be proto gera pasakotoja, lengvai išvengianti banalybių, bet neapsunkinanti skaitytojo pretenzingu manieringumu. Žinoma, kad Gyvenimas po gyvenimo taps vienu įsimintiniausiu kūriniu, skaitytu šiemet.

 

Maištinga Siela

Knygų kovos: Kate Atkinson "Gyvenimas po gyvenimo" prieš Joanna Bator "Kartu, kartu"

 

Sveiki!
 
Abi knygas turiu po ranka ir šiuo metu tuoj įpusėsiu K. Atkinson romaną „Gyvenimas po gyvenimo“. Ką tik įsigijau skaitytojų puikiai įvertintą lenkų romanistės Joannos Bater „Kartu, kartu“. Kuri knyga geresnė ir laimės dvikovą?
 
***
 
Literatūros pasaulyje netyla diskusijos, kai susiduria du išskirtiniai šiuolaikinės prozos kūriniai, priverčiantys skaitytojus iš naujo permąstyti laiko, lemties ir šeimos ryšių gijas. Šioje simbolinėje knygų dvikovoje susitinka Kate Atkinson romanas „Gyvenimas po gyvenimo“ ir Joannos Bator epinė saga „Kartu, kartu“. Abu šie kūriniai išsiskiria ne tik solidžia apimtimi, bet ir giluminiu žvilgsniu į moterų likimus, istorinių kataklizmų fone plėtojamas asmenines dramas bei neįprastas pasakojimo struktūras.
 
Kate Atkinson „Gyvenimas po gyvenimo“ skaitytojus nukelia į XX amžiaus pradžios Angliją, kur per didžiulę pūgą gimsta Ursula Tod. Unikali romano idėja paremta tuo, kad pagrindinė veikėja gauna begalę šansų gyventi iš naujo – jos gyvenimas nuolat nutrūksta ir vėl prasideda, leidžiant taisyti klaidas ir bandyti pakeisti grėsmingą istorijos bei Antrojo pasaulinio karo tėkmę. Tai filosofinis, sodraus ir įtraukiančio stiliaus kūrinys, verčiantis mąstyti apie alternatyvius pasirinkimus ir pačios būties trapumą.
 
Tuo tarpu Joannos Bator „Kartu, kartu“ atveria audringą Silezijos praeitį per kelių kartų moterų lūpas. Lenkų rašytoja sukuria galingą šeimos epopėją, kurioje susipina žiaurumas ir švelnumas, magiškasis realizmas bei kartėlis. Istorija prasideda nuo mėsininko dukters Bertos lemtingo poelgio, sukūrusio grandininę maišto ir nerimo reakciją per visus palikuonis. Čia pagrindinis dėmesys skiriamas moteriškos linijos atminčiai ir laisvės ilgesiui patriarchaliniame pasaulyje.
 
Literatūrologai negaili pagyrų abiem autorėms, pabrėždami jų išskirtinį meistriškumą konstruojant sudėtingus siužetus. Kritikų vertinimu, Kate Atkinson pasižymi nepriekaištinga intelektualine intriga ir stilistiniu lengvumu, sugebančiu suvaldyti chaotišką laiko ciklą, o Joanna Bator giriama už tirštą, jausmingą ir ironišką prozą, kurioje istorijos trauma tampa gyvu organizmu. Abiejų knygų autoriai vertinami už gebėjimą sulaužyti tradicinio linijinio pasakojimo rėmus ir suteikti istoriniams romanams naują kvėpavimą.
 
Internautai ir aktyvūs knygų apžvalgininkai socialiniuose tinkluose bei platformose atskleidžia šiek tiek kitokį kasdienio skaitytojo žvilgsnį. Diskutuojant apie „Gyvenimą po gyvenimo“, dažnai pastebima, kad knyga reikalauja didelės koncentracijos, o pasakojimo pasikartojimai kartais vargina, nors galutinis emocinis užtaisas atperka visas pastangas. Vertinant Joannos Bator „Kartu, kartu“, skaitytojai pažymi, jog tai tirštas, lėtai skaitomas kūrinys, kurį baigus ilgai neįmanoma rasti nieko kito prilygstančio savo svoriui, nors kai kuriuos pasirodė sunkiai perprantami magiškojo realizmo elementai.
 
Subalansavus kritikos įžvalgas ir skaitytojų atsiliepimus, galima teigti, kad geresnės knygos šiame „mūšyje“ nėra, nes jos tarnauja skirtingiems skaitymo poreikiams. Kate Atkinson kūrinys labiau tiks ieškantiems intelektualaus laiko žaismo, egzistencinių klausimų ir subtilaus britiško stiliaus, tuo tarpu Joannos Bator saga idealiai tiks tiems, kurie trokšta sodrios, europietiškai aistringos šeimos dramos su stipriu istoriniu prieskoniu.
 
Galutinį šių dviejų kūrinių vertinimą internetinėje erdvėje ir literatūros bendruomenėje geriausiai atspindi ši žvaigždučių lentelė:

 
Maištinga Siela