Kate Atkinson. „Gyvenimas
po gyvenimo“ – Vilnius: Tyto alba, 2014. – p. 581.
Sveiki, mielieji skaitytojai!
Šią vasarą palydėjau ir rudenį pasitikau su dideliu
romanu, kurį parašė garsi britų rašytoja Kate Atkinson (g. 1951) Gyvenimas
po gyvenimo (angl. Life After Life), kurį į lietuvių kalbą
išvertė Jovita Liutkutė, o 2014 metais išleido Tyto albos leidykla.
Knygą įsigijau iš antrųjų rankų, nes tik pernai, galima sakyti, atradau
rašytojos literatūrą, perskaitęs jos bene garsiausią debiutinį romaną Anapus
fotografijų. Tiesa, Tyto alba tikriausiai pajuto, jog šioji rašytoja
talentinga ir populiari ne atsitiktinai, tad šiuo metu pradėjo versti jos
detektyvų ciklą Užmirštos bylos, o pastaroji knyga, beje, taip pat
padarė man gerą įspūdį, tad suskubau perskaityti bene geriausiai vertinamą jos
darbą Gyvenimas po gyvenimo, kol dar nepraėjo asmeninis susidomėjimas K.
Atkinson kūryba. Romanas autorei pelnė prestižinį Costa apdovanojimą, o goodreads
puslapio lankytojai kūrinį išrinko geriausiu istoriniu grožinės literatūros
kūriniu.
Iš tikrųjų kūrinį Gyvenimas po gyvenimo sunku
įvardyti istoriniu romanu. Tai nebūtų labai taiklu ir tikslu, nors pagrindinis visuotinai
atpažįstami istoriniai, bet ne pagrindiniai veikėjai – Adolfas Hitleris ir jo
jaunutė žmona Eva Braun, kurie slapta baigiantis Antrajam pasauliniam karui
susituokė ir drauge nusižudė bunkeryje. Visgi istorija tik tam tikroje
atkarpoje nubloškia pagrindinę veikėją Ursulą Tod į nacistinę Vokietiją ir ji
atsiduria šalia patikliosios Evos. Tas faktas, kad autorė laisvai leidžia kurti
grožinę istoriją apie išgalvotą asmenybę, o istorinius faktus panaudoja tik
kaip foną, išties labai įdomus, todėl romanas tik iš dalies veikia kaip
istorinis romanas, kita jo pusė – mistinė.
Pagrindinė veikėja Ursula Tod gimsta 1910 metų vasario
11 dieną Didžiosios Britanijos provincijos dvare Lapės prieglobstyje
daugiavaikėje Silvi ir Hju Todų šeimoje. Ursula nuolatos miršta pačiomis
įvairiausiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, nukrenta nuo stogo, paskęsta, ją
sušaudo, miršta krentant bomboms per Antrąjį pasaulinį karą ir t. t., tačiau
kaskart ji atgimsta 1910-ųjų vasarį ir pati to nežinodama (bet kai kada
nujausdama) pradeda gyvenimą iš naujo, tik šiek tiek kitaip. „Negana to,
kartais Ursula žinodavo, ką žmogus pasakys, šiam dar nespėjus praverti burnos,
arba įvyks kas nors labai kasdieniška: nukris lėkštė arba į šiltnamį bus mestas
obuolys, tarsi tai jau daug kartų būtų nutikę. Jai galvoje aidu atsiliepdavo
žodžiai ir sakinių nuotrupos, o svetimi žmonės atrodydavo kaip seni pažįstami
(p. 139).“
Autorė iš dalies remiasi reinkarnacijos teorija, kad
žmogaus sąmonė niekur nedingsta, tad jai suteikiama vis kita proga patirtį vis
kitokį ir ilgesnį gyvenimą. Šiame ilgame romane, sudurstytame koliažo principu,
istorijos linkusios nutrūkti ir vėliau kartotis vis kitokiomis perspektyvomis,
o per skaitymo procesą susidėlioja ištisas Ursulos šeimos paveikslas su
ryškiais, kaip ir būdinga Atkinson prozai, charakteriais. Iš pradžių romanas
gali pasirodyti kiek painus, nes pradžioje autorė tik duoda užuominas,
neplėtoja įvykių, bet netrukus skyriai pasidaro labai platūs, į kuriuos telpa
atskiri Ursulos gyvenimai ir jų perspektyvos, susijungiančios pasikartojimais
ir asociacijomis. Viename iš gyvenimų Ursulai lemta tapti girtuokle ir patirti
iš sutuoktinio nevykėlio mokytojo smurtą, kitame gyvenime ji išvyksta į
Vokietiją ir tampa Hitlerio meilužės Evos Braun gera drauge, dar kitame ji
instinktyviai stengiasi išgyventi nacių bombarduojame Londone...
Romanas sodrus, jeigu mėgstate šeimos sagas. Centre –
Todų šeima, Ursulos sesuo Pamela, broliai Morisas, Tedis ir Džeimsas, kuriuos
likimas kaskart vis kiek kitaip išblaško po pasaulį. Svarbi persona – teta Izė,
palikusi savo vaiką nežinia kur, tačiau Ursulai kaskart suvaidina progesyvios
XX amžiaus moters portretinį svarbų vaidmenį. Iš tikrųjų kaip ir romane Anapus
fotografijų, taip ir Gyvenimas po gyvenimo, autorė sodriai, įtaigiai
ir lengvu prozos (bet ne skurdžiu!) jungia šeimos paveikslą į savotišką
besimainančių charakterių kartoteką. Bene svarbiausia, ką autorė išlaiko kaip
pagrindinį savo pasakojimo idėjinį epicentrą – jaudinantis, nenuspėjamas
žmogaus likimas. Nors Ursula yra toji, kuri nuolatos miršta ir grįžta kartoti
savo gyvenimo, tačiau autorė nepamiršta ir kitų svarbių pasakojime veikėjų.
Štai apie Ursulos brolį Tedį Todą ji 2015 metais sukūrė kitą romaną, pavadinimu
Griuvėsių dievas, kurį turime taip pat išleistą lietuviškai. Tiesa,
savotiškame romano tęsinyje, – nors oficialiai jis nėra tęsinys ir galima
skaityti kaip atskirą kūrinį, – autorė jau atsisako mistinių elementų ir
renkasi nuoseklią chronologinę pasakojimo liniją.
Pieštuku pasižymėjau keletą man patikusių dalykų. Pavyzdžiui,
kaip autorė geba įvardyti lakoniškai ir taikliai Hitlerio fenomeną: „Fiurerį
visi turėjo matyti einantį kilniu ir vienišu tyrumo taku – jis negalėjo vesti,
nes jau buvo vedęs Vokietiją (p. 400)“. Turint galvoje, kad istoriškai
Hitleris ilgą laiką turėjo meilužę, nors pats deklaravo itin disciplinuotą dorovingą
nacių gyvenimą. Seksualumo klausimas romane taip pat vienas svarbiausių dalykų,
nes iš to kuriasi veikėjai, personažai, tapatybės, likimai, laimė ir tragizmas.
Viena įdomi mintis, kai prie Ursulos viename iš gyvenimų priekabiavo ir jai
dėmesį rodė vyrai: „...ponas Karveris, eidamas pro Ursulą, švelniai palietė
jai sprandą, kurio dar nedengė plaukai. Ją nukrėtė šiurpas. Jį įsistebeilijo į „Underwood“
spausdinimo mašinėlės klavišus. Nejaugi joje slypi kažkas, kas žadina tokį vyrų
dėmesį? Nejaugi jį – blogas žmogus? (p. 233).“ Ne visada skaitant, kad ir
sodriai kuriamus filosofiniu pagrindu literatūros veikėjus, aptiksi, kad graži
veikėja manytų, kad jos patrauklumas yra demoniškos prigimties. Kartais
nustebina ir tokie netikėti žmogiškosios meilės pamąstymai: „Ursula
nepaprastai prisirišo prie Ralfo. Ji nebuvo meilės įkaitė kaip kai kurios kitos
moterys. Kai buvo su Kraitonu, ją nuolat ir įkyriai persekiojo mintis apie
meilę, bet su Ralfu viskas buvo daug paprasčiau. Ir šį kartą tai nebuvo meilė –
tai buvo jausmai, panašūs į tuos, kuriuos jauti mėgstamam šuniui. (Nors ne,
Ursula niekada jam nebūtų to pasakiusi. Kai kurie žmonės, dauguma jų,
nesupranta, kaip stipriai gali būti prisirišusi prie šuns.) (p. 308-309).“
Gyvenimas po gyvenimo –
lengvu stiliumi parašytas romanas, bet jo į populiariosios literatūros nišą
neįdėsi. Priešingai – tai brandus, sodrus, smelkiantis laiką, gyvenimą ir
likimą literatūros kūrinys, skaitytojui dovanojantis seną gerą skoningą pasakojimą,
apipintą šiek tiek kančios, šiek tiek naivumo, skaudžių gyvenimo pamokų,
vilties ir laimės. Autorė literatūriškai perteikia subalansuoto atsikartojančio
to paties gyvenimo tik vis kitokia versija kartoteką, kurioje nerasite itin
moralių ar vien tik holivudiškai blogų veikėjų. Ar Ursula ambivalentiška?
Galima sakyti, kad taip, bet tas ambivalentiškumas atsiveria dėl nepatyrimo,
kaip dažniausiai ir būna tikrame gyvenime: mes nenorėdami daryti blogo, vis
tiek kartais tą padarome.
Romano mistinė pasakojimo struktūra tampa filosofine
metafora apie lemtingų atsitiktinumų svarbą ir žmogaus galimybę keisti savo
likimą per nesibaigiančius pasirinkimus. Tiesa, skaitant antrąją romano dalį,
knyga pasidaro slogesnė, nes autorė itin daug dėmesio skiria karo baisumams
Londone. Akivaizdu, kad rašytoja mėgsta šį XX a. istorinį laikotarpį, apie tai
ji šiek tiek plėtoja ankstesniame romane Anapus fotografijų bei daug
pasakoja kūrinyje Griuvėsių dievas. Manau, šiame kolosaliame romane,
kuris aprėpia filosofiją, literatūros pasakojimo tradiciją, išmoningą ir
mistinę budizmu paremtą pasakojimo struktūrą, gali jums padovanoti puikias
skaitymo valandas. Nors romanas Gyvenimas po gyvenimo visais atžvilgiais
yra modernus kūrinys, tačiau autorė puikiai sukuria įspūdį, jog rankose laikote
kažin kokį laiko patikrintą klasikos knygą, nes Kate Atkinson be proto gera
pasakotoja, lengvai išvengianti banalybių, bet neapsunkinanti skaitytojo pretenzingu
manieringumu. Žinoma, kad Gyvenimas po gyvenimo taps vienu
įsimintiniausiu kūriniu, skaitytu šiemet.
Maištinga Siela
