Knyga: W. G. Sebald "Austerlicas"

 W. G. Sebald. „Austerlicas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 432 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Daugelis knygų gurmanų tikriausiai šį rudenį labiausiai laukė būtent vokiečių rašytojo W. G. Sebald (1944-2001) knygos Austerlicas (vok. Austerlitz). Dar nepasirodžius knygai, ją ėmėsi aptarinėti šiaip jau literatūrinę grietinėlę pristatantys skaitytojai ir knygų kritikai. Iki šiol W. G. Sebald romaną Išeiviai turėjome lietuviškai, tačiau anuomet knyga nebuvo itin pastebėta, o ir mano paties pirmoji pažintis prasidėjo šį rugsėjį su paskutiniuoju autoriaus parašytu kūriniu, kuris pasirodė, kaip teigiama anotacijoje, likus nedaug laiko iki tragiškos rašytojo lemties autoavarijoje. Iš vokiečių į lietuvių kalbą šią knygą išvertė pripažinta vertėja Rūta Jonynaitė, kuri pabaigoje savo vertimą paskyrė šviesaus atminimo išėjusiai Irenai Veisaitei bei savo mamai.

 

Neatsitiktinai užsiminiau apie knygos vertėją, nes didžiąją skaitymo proceso dalį vis stabteldavau bandydamas įsivaizduoti vertėjos kruopštų darbą, nes knygos tekstas nepaprastai sodrus, sudėtingas, ritmiškai poetiškas. Kiek reikia visokiausių papildomų istorinių, leksinių žinių suvaldyti W. G. Sebaldo sakinį, kuris vietomis primena proziškai rašomą verlibrą, laviruojant filosofinę mintį per klampius istorinius kontekstus. Tai tikriausiai primintų kruopštų ir atidų, jautrų ir tikslingą siuvinėjimą.

 

Prisipažinsiu, kad pirmąją knygos pusę skaityti buvo ganėtinai sudėtinga, nes vis maniausi, kad tokia išgirta knyga ims ir iškart mane įtrauks, pakerės, abstulbins savo literatūrine galia paveikti emocijas ir mintis. Liaudiškai tariant, išsvies kaip kosmonautą į atvirą kosmosą, tačiau nutiko labai panašiai kaip su prancūzų rašytojo Mathias Enard Kompasas. Pirmasis įspūdis – sunkiai aprėpiama kūrinio idėja, sujaukti mišrūs pasakojimų polėkiai, neaiškūs siužetiniai vingiai, kurie čia jungiasi į vieną bendrą visumą ir tuo pačiu greitai vėl išsiskaido ir nuneša nežinia kur. Perkopus knygos vidurį, ėmiau tiesiog mėgautis vertimu, sakinių struktūra ir pamiršau sekti ir galvoti apie siužeto visumą ir netrukus šis metodas pasiteisino.

 

Austerlicas nelengva knyga, kurios nesuskaitysi per kelis vakarus. Šiai knygai reikia nusiteikimo ir galbūt pernelyg dažnai prie jos prisėsdavau pavargęs, tikėdamasis malonumo, tačiau prie tokios knygos reikia dirbti protiškai, nes tai kartu integruota žinių enciklopedija. Neretai kas kelis puslapius lįsdavau į internetą, kad pasitikslinčiau ir išplėsčiau romano kontekstus ir tai nepaprastai sulėtino paties knygos skaitymą. Man regis, tik nuo antrosios knygos pusės pajutau perprantąs knygos ritmą, idėją, susigyvenau su neskubriu pasakotojo tonu, su itin turtingais sakiniais, kurie teka kaip upelis tam tikromis dekadomis – čia prasidedantys mintimis apie praeitį ir čia besibaigiantys filosofiškai apie dabartį. Tai architektoniška knyga visomis prasmėmis: knygos struktūra, semantinė architektūra, fabulos architektūra ir sakinio architektūra. Tokiai literatūrai reikia įsiklausymo, atidos, dėmesio ir, žinoma, kaip sakė šviesaus atminimo Leonidas Donskis, prie geros knygos negalima sėsti pavargus ar suirzus.

 

Istorijos centre – čekų žydų kilmės Austerlicas, kuris dar būdamas berniuku, traukiniu su kitais vaikais pabėga iš vidurio Europos. Netrukus naciai įkuria žydų getą, į kurį patenka pasilikusi Agata, Austerlico motina, tėvas – Prancūzijoje, tačiau ir jam nepavyksta išvengti nacių. Knygos pasakotojas – Austerlico draugas, kuris kas kelis dešimtmečius vis susitinka su paslaptinguoju Austerlicu. Abu kalba apie architektūrą, istoriją ir meną, kol galiausiai Austerlicas priartėja prie savo šeimos istorijos, kuri iš esmės ženklina ne tik žydų genocido tragediją, bet ir visos Europos bei žmonių civilizacijos žaizdas.

W. G. Sebald

 

Abu vyrai nuolat kalba apie meną ir istoriją, apmąsto įvairiausių procesų virsmus. Turtinguose jų pasikalbėjimuose faktai suskamba kaip autoriaus eseistiniai intarpai, pavyzdžiui: „Apie 1860-1870 metus, užsimojus miesto šiaurės rytuose statyti dvi geležinkelio stotis, šie skurdžių kvartalai buvo negailestingai nugriauti ir visa žemė, su visais joje palaidotais numirėliais, išrausta ir išstumdyta, kad būtų galima iki pat Sičio pakraščių nutiesti geležinkelio linijas, inžinierių parengtuose planuose primenančias raumenų ir nervų pluoštus anatomijos atlase (p. 190).“ Kalbėdami apie miestus, stotis, kapines ir kitus objektus, svarstydami jų pastatymų istorijas ir perspektyvas, veikėjai nuolat reflektuoja apie kintantį laiką ir vertybes. Visas mūsų pasaulis yra pastatytas jau ant buvusių epochų kapinių, visi mūsų modernūs miestai, bibliotekos, kažkada buvo kapinės, žydų getai ir t. t. Dažnai mes to net nematome, nesuvokiame, nepermąstome, kadangi – iš esmės šioji knyga apie tai ir yra – neturime ilgalaikės emocinės ir patirčių atminties. Mes vos sugebame aprėpti savo pačių gyvenimą ir laiką, daugelį dalykų esame linkę užmiršti, todėl veikėjai aptarinėdami pasaulį iš tikrųjų pamažu aptaria atminties veikimo principus.

 

Austerlico gyvenimo tragedija, jo keista amnezijos liga dėl patirtos traumos vaikystėje, kai buvo atskirtas nuo šeimos, papildo viso pasaulio praradimo ir užmaršties procesą. Tai labai trapu ir jautru, nes mes viską, kas buvo anksčiau, sužinome tik iš knygų ir jau išlikusių nuotraukų, filmuotos medžiagos. Vienas labiausiai įsimenamų knygos epizodų buvo, kai Austerlicas nuvyksta į Čekijos miestelį Terezyną, ten fotografuoja pastatus, kurie dar mena žydų žudymo laikotarpį ir pats veikėjas visur regi ir jaučia savo motinos būvimą ir žydų naikinimo siaubą. Po to tyrinėja išlikusias nacių propagandinius filmukus iš koncentracijos stovyklų ir viską tyrinėja atidžiai su tokia viltimi pamatyti savo motiną, kad nori nenori, imi ir YouTubeje pats imi ieškoti tų filmukų ir nustebi, koks autorius savojoje knygoje yra jautriai tikslus ir skvarbus, kaip per pasakotoją jis pasiekia tą savasties skaudulį ir kartu perteikia svetimumo ir gyvenimo be šaknų šaltumą. Austerlicas – be galo intelektualus ir mąslus vyras, tačiau kartu visame tekste dvelkia šalta svetimumo kitiems jausena. Sebaldui pavyko sukurti gyvą vaiduoklį, žmogų liudininką, besikapstantį savo šeimos kronikose ir savo klaidžioje sutrūkinėjusioje atmintyje, bet tuo pačiu perteikia nejaukumą, lyg veikėjas nuolat artėdamas prie savo šeimos istorinės tiesos, pats pavirstų vienu iš tų koncentracijos stovyklose nužudytų žmonių. Sudėtingu ir, sakyčiau, originaliu, netradiciniu būdu perteikta Austerlico asmenybė, iki pat paskutinio puslapio išliekanti metafiziškai iki galo neapčiuopiama. Tai veikėjas idėja. Veikėjas kaip sąžinės balsas.

 

Žakas Austerlicas per visą pasakojimą lėtai artėja prie tiesos atskleidimo, bet skaitytojas nuolat jaučia jo nenorą to sužinoti, kuris pasireiškia net ištinkančiais amnezijos priepuoliais. Skaitytojas yra paliekamas nuolat apie aptariamus objektus bei fotografijas, poetizuotus Austerlico pasakojimus apie jo vaikystę Didžiojoje Britanijoje, sodus ir ten buvusius žmones, vadovautis vien tik nuojauta.

 

Knygos tekstas gausiai dokumentuotas įvairiomis fotografijomis. Ant knygos viršelio – jaunasis Austerlicas, kai dar tik buvo motinos artistės sūnus, dar prieš holokaustą: „... tarsi kažkas jose judėtų, tarsi girdėtum švelnius nevilties atodūsius, gemissements de desespoir, taip ji sakė, tarsi nuotraukos pačios turėtų atmintį ir prisimintų mus, primintų, kokie kadaise buvome mes, likusieji gyvi, ir tie, kurių tarp mūsų nebėra (p. 262).“

 

Įspūdinga knyga su įspūdinga metodika perteikta Austerlico asmenine istorija, kuri iš esmės yra ir visos mūsų žmonijos tragedijos dalis. Sunku rasti giminę, kuri nebūtų vienaip ar kitaip nukentėjusi per Antrąjį pasaulinį karą. Bet kokiu atveju, knygos matmenys peržengia daug toliau ir pereina į filosofinę būties apmąstymo kategoriją, kurioje, kad ir kaip beskambėtų paradoksaliai, tačiau knygos kontekste visi vaikštome ant savo protėvių palaikų, sluoksniuojamės užmiršdami ir pamiršdami, kaip vieną dieną ir mes patys tapsime užmiršti – pirmiausia savo pačių atmintyje, o galiausiai ir išoriniame pasaulyje. Visas mūsų menas – tie miestai, stotys, Versalis, nutapyti paveikslai, žavūs ir gražūs kūriniai, atsirado iš bendro kolektyvinio skausmo ir, dar keisčiau – mes tiesiog pamiršome nuo ko viskas prasidėjo, nes retsykiais mūsų kūnas ir protas, kaip kad Austerlico, nėra pajėgus diena iš dienos visur regėti vien savo traumuojančios patirties ženklus. Išties nuostabi knyga, kurią, manau, verta bus atidžiau perskaityti po daugel metų, nes tokia literatūra nesensta, o tik mums besikeičiant, suteikia naujų emocijų, žinių ir įžvalgų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Robert Seethaler "Visas gyvenimas"

Robert Seethaler „Visas gyvenimas“. – Vilnius: Baltos lankos, 2017.

Sveiki, 

Viena ryškiausių ir labiausiai tarp intelektualų aptarinėjamų knygų po Vilniaus knygų mugės tapo vokiečių rašytojo ir aktoriaus Robert Seethaler romanas Visas gyvenimas (vokieč. Ein ganzes Leben), kurią išleido geros literatūros kalvė Baltos lankos. Tiesą sakant, pažįstu ne vieną skaitovą, kuris baidosi knygos formato ir apimčių. Argi gali būti geras romanas, kuris turi viso labo daugiau nei 100 puslapių? Žinoma, kad gali ir aš nesu tokios nuomonės šalininkas, tačiau neretai būna, kad apimtys irgi kūriniui turi nemažai įtakos. Kuo ilgesnis romanas, tuo labiau skaitytojas yra priverstas paaukoti laiko jį skaitydamas ir tuo labiau „įsileisti“ knygos pasaulį į save. Rodos, R. Seethaler romanas neatitiktų šių principų ir tarsi kurdamas europietišką meditatyvų pasakojimą, gludina pasakojimą iki smilčių, kol pasakojimas tampa toks išgrynintas, kad knygą būtų galima laikyti kone kišenėje ir nešiotis kaip užrašų knygutę.

Visas gyvenimas, nominuotas Man Booker International, beregint sulaukė įvairių palyginimų su kitais kūriniais. Daugelis (kaip ir ant viršelio mini Irish Times) knygą lygina su John Williams Stouneriu, kurį lietuviškai taip pat išleido Baltos lankos. Tiesą sakant, panašumų esama nemažai, bet ryškiausi yra du dalykai: 1) tėknus ir ramus pasakojimo stilius; 2) romi egzistencinė personažo gelmė, mikroskopinis personažo požiūris į gyvenimą. Tokie „nepiktybiški“, iš pirmo žvilgsnio netgi visai nešarmingi charakteriai buvo ilgą laiką nepatrauklūs literatūroje. Andrėjas Egeris, pagrindinis veikėjas, kurio visas gyvenimas sutalpinamas į 130 puslapių, iš pažiūros yra ypatingas savo keistame luošume (jis šlubuoja, bet į kalną lipa tiesiau už sveiką žmogų), tačiau neapleidžia jausmas, kad jam yra kažin kokia silpnaprotystė, jis nemąsto civilizacijos sąvokom, o gyvenimą ir kalnus jaučia kažin kokia gyvuliškai švelnia prigimtine jėga, kas Egerį padaro pacifistą, tik retkarčiais pasiduodantį prigimtiniam veržlumui (karinė prievolė, moters įsimylėjimas...).

Netrunka prabėgti visas Egerio gyvenimas, todėl knyga palieka prabėgusio liūdno tarsi paties Stounerio gyvenimą: sunki vaikystė, socialinė atskirti, luošumas, sunkus kalnų darbas, meilė, senatvė ir begalinė vienatvė. Būtent vienatvė ir kalnai suteikia kūriniui atšiauraus atspalvio, labai tinkančio mizantropiškam R. Steethaler personažui. Gyvenimiškos tiesos „integruotos“ ne tiesmukai, o perteiktos per svarbius veikėjui gyvenimo momentus. Viena didžiausių katastrofų – sniego nuošliauža, kuri sunaikina ir atima iš Egerio viską, tačiau jis kaip augalas, atsistoja ir toliau gyvena. Ar kalnai turi atmintį? – klausia vienas personažas Egerio ir šis negali atsakyti, niekas negali atsakyti, nes žmogus gyvas tol, kol jis turi atmintį ir artėjant Egeriui link gyvenimo pabaigos, skaitytojas jaučia viso gyvenimo tėkmę, sudėtą į 130 puslapius, todėl beregint ištinka nostalgiškas jausmas, jog ir mūsų pačių gyvenimas kažkiek panašus į Egerio, tik sunku suvokti, kiek sau leidžiame pripažinti savo tuštumą ir vienatvę.

 Rašytojas Robert Seethaler.

Poetiškas pasakojimo tonas nugludintas, autorius neskiria itin daug aprašymams apimties, tačiau neapleidžia ir įspūdis, jog per visą kūrinį jis būtų aprašęs vien tik kalnų gamtovaizdį. Tokį įspūdį suteikia tai, kad žmogaus gyvenimas ir gamtos (kerštingos ir apdovanojančios) sąsajos tokios susiliejusios, kad persmelkia pagrindinį personažą. „Metai tiesiant lynų kelius atsigręžus atgal susitraukė į vienintelio sezono mėnesius, užtat kartais regėjosi, lyg jis pusę gyvenimo būtų prakabojęs ant jaučių buomo, žiūrėdamas į žemę, atkišęs į vakaro dangų baltą užpakaliuką (p. 83)“.

Nesu tikras, kiek atmintyje išsilaikys ši knyga. Ji nėra ta, kuri jus garantuotai sudrebins, atims žadą, šokiruos – tai nėra jos tikslas. Visas gyvenimas teikia tiesiog kažin kokio estetinio pasigėrėjimo ne vien literatūros išgryninimu, bet ir filosofiniu klodu, kur galime įžvelgti ir praradimuose, ir vienatvėje, ir senatvėje kažkokio laikino gyvenimo žavesio. Panašiai, sakyčiau, „gyvenimą sutalpino“ rusų rašytoja L. Ulickaja parašiusi apysaką Sonečka, kur vaizduojamas vienos moters gyvenimas nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos vos 100 puslapių kūrinyje.

Abejoju ir dėl to, kad tai bus mano perskaitytas metų kūrinys ir tikriausiai net neįeis į geriausių perskaitytų kūrinių penketuką, bet tai visai nesvarbu, nes knyga parašyta ne penketukams ir ne topo viršūnėms, nors Vokietijoje šis kūrinys labai populiarus, bet maloniai popiečiai, kur nors pavasarį, kur nors gamtoje, ištiesus nuogas kojas į saulę. Popiečio malonumas, maloni arbatos popietė su gražiais estetiniais ir filosofiniais pasvarstymais. Taip, gera knyga gali būti parašyta ir 100 puslapių, kuria sutelpa visas gyvenimas. 

Jūsų Maištinga Siela