Knyga: Robert Seethaler "Visas gyvenimas"

Robert Seethaler „Visas gyvenimas“. – Vilnius: Baltos lankos, 2017.

Sveiki, 

Viena ryškiausių ir labiausiai tarp intelektualų aptarinėjamų knygų po Vilniaus knygų mugės tapo vokiečių rašytojo ir aktoriaus Robert Seethaler romanas Visas gyvenimas (vokieč. Ein ganzes Leben), kurią išleido geros literatūros kalvė Baltos lankos. Tiesą sakant, pažįstu ne vieną skaitovą, kuris baidosi knygos formato ir apimčių. Argi gali būti geras romanas, kuris turi viso labo daugiau nei 100 puslapių? Žinoma, kad gali ir aš nesu tokios nuomonės šalininkas, tačiau neretai būna, kad apimtys irgi kūriniui turi nemažai įtakos. Kuo ilgesnis romanas, tuo labiau skaitytojas yra priverstas paaukoti laiko jį skaitydamas ir tuo labiau „įsileisti“ knygos pasaulį į save. Rodos, R. Seethaler romanas neatitiktų šių principų ir tarsi kurdamas europietišką meditatyvų pasakojimą, gludina pasakojimą iki smilčių, kol pasakojimas tampa toks išgrynintas, kad knygą būtų galima laikyti kone kišenėje ir nešiotis kaip užrašų knygutę.

Visas gyvenimas, nominuotas Man Booker International, beregint sulaukė įvairių palyginimų su kitais kūriniais. Daugelis (kaip ir ant viršelio mini Irish Times) knygą lygina su John Williams Stouneriu, kurį lietuviškai taip pat išleido Baltos lankos. Tiesą sakant, panašumų esama nemažai, bet ryškiausi yra du dalykai: 1) tėknus ir ramus pasakojimo stilius; 2) romi egzistencinė personažo gelmė, mikroskopinis personažo požiūris į gyvenimą. Tokie „nepiktybiški“, iš pirmo žvilgsnio netgi visai nešarmingi charakteriai buvo ilgą laiką nepatrauklūs literatūroje. Andrėjas Egeris, pagrindinis veikėjas, kurio visas gyvenimas sutalpinamas į 130 puslapių, iš pažiūros yra ypatingas savo keistame luošume (jis šlubuoja, bet į kalną lipa tiesiau už sveiką žmogų), tačiau neapleidžia jausmas, kad jam yra kažin kokia silpnaprotystė, jis nemąsto civilizacijos sąvokom, o gyvenimą ir kalnus jaučia kažin kokia gyvuliškai švelnia prigimtine jėga, kas Egerį padaro pacifistą, tik retkarčiais pasiduodantį prigimtiniam veržlumui (karinė prievolė, moters įsimylėjimas...).

Netrunka prabėgti visas Egerio gyvenimas, todėl knyga palieka prabėgusio liūdno tarsi paties Stounerio gyvenimą: sunki vaikystė, socialinė atskirti, luošumas, sunkus kalnų darbas, meilė, senatvė ir begalinė vienatvė. Būtent vienatvė ir kalnai suteikia kūriniui atšiauraus atspalvio, labai tinkančio mizantropiškam R. Steethaler personažui. Gyvenimiškos tiesos „integruotos“ ne tiesmukai, o perteiktos per svarbius veikėjui gyvenimo momentus. Viena didžiausių katastrofų – sniego nuošliauža, kuri sunaikina ir atima iš Egerio viską, tačiau jis kaip augalas, atsistoja ir toliau gyvena. Ar kalnai turi atmintį? – klausia vienas personažas Egerio ir šis negali atsakyti, niekas negali atsakyti, nes žmogus gyvas tol, kol jis turi atmintį ir artėjant Egeriui link gyvenimo pabaigos, skaitytojas jaučia viso gyvenimo tėkmę, sudėtą į 130 puslapius, todėl beregint ištinka nostalgiškas jausmas, jog ir mūsų pačių gyvenimas kažkiek panašus į Egerio, tik sunku suvokti, kiek sau leidžiame pripažinti savo tuštumą ir vienatvę.

 Rašytojas Robert Seethaler.

Poetiškas pasakojimo tonas nugludintas, autorius neskiria itin daug aprašymams apimties, tačiau neapleidžia ir įspūdis, jog per visą kūrinį jis būtų aprašęs vien tik kalnų gamtovaizdį. Tokį įspūdį suteikia tai, kad žmogaus gyvenimas ir gamtos (kerštingos ir apdovanojančios) sąsajos tokios susiliejusios, kad persmelkia pagrindinį personažą. „Metai tiesiant lynų kelius atsigręžus atgal susitraukė į vienintelio sezono mėnesius, užtat kartais regėjosi, lyg jis pusę gyvenimo būtų prakabojęs ant jaučių buomo, žiūrėdamas į žemę, atkišęs į vakaro dangų baltą užpakaliuką (p. 83)“.

Nesu tikras, kiek atmintyje išsilaikys ši knyga. Ji nėra ta, kuri jus garantuotai sudrebins, atims žadą, šokiruos – tai nėra jos tikslas. Visas gyvenimas teikia tiesiog kažin kokio estetinio pasigėrėjimo ne vien literatūros išgryninimu, bet ir filosofiniu klodu, kur galime įžvelgti ir praradimuose, ir vienatvėje, ir senatvėje kažkokio laikino gyvenimo žavesio. Panašiai, sakyčiau, „gyvenimą sutalpino“ rusų rašytoja L. Ulickaja parašiusi apysaką Sonečka, kur vaizduojamas vienos moters gyvenimas nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos vos 100 puslapių kūrinyje.

Abejoju ir dėl to, kad tai bus mano perskaitytas metų kūrinys ir tikriausiai net neįeis į geriausių perskaitytų kūrinių penketuką, bet tai visai nesvarbu, nes knyga parašyta ne penketukams ir ne topo viršūnėms, nors Vokietijoje šis kūrinys labai populiarus, bet maloniai popiečiai, kur nors pavasarį, kur nors gamtoje, ištiesus nuogas kojas į saulę. Popiečio malonumas, maloni arbatos popietė su gražiais estetiniais ir filosofiniais pasvarstymais. Taip, gera knyga gali būti parašyta ir 100 puslapių, kuria sutelpa visas gyvenimas. 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: John Williams "Stouneris"

John Williams. „Stouneris“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Apie John Williams (1922-1994) knygą Stouneris tikriausiai girdėjo kiekvienas knygų gurmanas, sekantis šiuolaikinės verstinės literatūros srautą. Stounerį pavadinti šiuolaikine literatūra tikriausiai būtų rimta faktine klaida, nes šis amerikiečių romanas pirmą kartą pasirodė 1965 metais ir buvo iš esmės nepastebėtas ne tik literatūros kritikų, bet ir skaitytojų. Dabar šis romanas, perleistas 2003 metais, praėjus beveik dešimčiai metų nuo autoriaus mirties, pakilo iš pelenų ir tapo literatūrine sensacija „iš praeities“. Tiesą sakant, itin retai nutinka tokie dalykai, kada nepastebėti kūriniai po šitiek metų šauna savo populiarumu į bestselerių sąrašų viršūnes, tai gal kiek tendencinga, nes literatūra gręžiasi į praeitį, nualinta naujų formų ir atsinaujinimo galimybių.

Atsiribojus nuo šio kūrinio komercinės sėkmės, visgi pabandžiau vertinti knygą be visų „bestselerinių“ etikečių. Daugeliui šis kūrinys paliko neišdildomą įspūdį, todėl vis skaitydamas lyg ir bandžiau šį svetimą emocijų pliūpsnį priskirti savo asmeninėms emocijoms, lyg nevisai pagrįstą pretenziją sau, kaip skaitytojui, kuris irgi privalo patirti skaitymo orgazmą, nes negi šitiek rietuvių puikių paskutiniu metu knygų perskaitęs neva negaliu įžvelgti šiame kūrinyje blyksinčio brilianto? Kartais nereikia bijoti pasakyti, kad knyga per blanki, kad „nusigyvenusi“ panašių temų ir rašytojų kontekste.

Priešingai nei buvo galima tikėtis, visgi knyga man patiko, nors ir priminė neseniai skaitytą Julian Barnes romaną Pabaigos jausmas. Stouneryje veiksmas vyksta pagal visus klasikinio romano dėsnius: romiai viskas pradedama pasakoti nuo pagrindinio veikėjo Viljamo Stounerio vaikystės ir užsibaigia rūškana senatve, aprėpiant visus žmogaus brandos etapus, atskleidžiant daugybę paralelinių tipinio vyro gyvenimo patirčių – darbas, karas, meilė, atžalos, senatvė, konkuravimas... Viskas iš esmės lyg tipiniame romane, kuris be abejo yra sukaltas talentingai. 

Veikėjo Stounerio charakteris – pilnas romios ir mąslios melancholijos, todėl nesunku įsivaizduoti liesą vyrioką (asociacija su knygos viršeliu), kuris lėtai apmąsto savo veiksmus ir įsipareigojimus, todėl itin retai leidžia pasireikšti emocijomis. Pasakojimo tonas atliepia Stounerio charakterio vibracijas ir tai šioje knygoje tampa itin žavu, suteikia harmonijos įspūdį. Neįtikėtinai romus Stouneris toks atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, tačiau jis turi ir prigesusių ambicijų bei parako kovoti su dekanu Lomaksu, kuris visomis išgalėmis trokšta atsikratyti teisuoliu Stouneriu. Kartais neaiškios, bet dėl to tik ir įdomiau, paties veikėjo moralinės normos. Turint galvoje, kad romanas parašytas dar prieš seksualinę revoliuciją ir turint galvoje veikėjo nuostatas, kartais atrodo, kad Stouneris ne toks ir vienpusiškai teigiamas, jis susivilioja pagundomis, per teisuoliškumą įsivelia į universiteto konfliktus, susiranda daug jaunesnę meilužę... Galiausiai iš visų „už ir prieš“ susidėlioja gana margas Stounerio paveikslas, kurį galima apibūdinti kaip vyriškai nugyvento gyvenimo peizažą. Ar šis egzempliorius literatūroje vis dar įdomus? Be jokios abejonės, šį įspūdį sutvirtina mano mėgstama vertėja Violeta Tauragienė, pasižyminti geru žodžių pojūčiu ir mokėjimu perteikti atmosferą, netausodama lietuvių kalbos aruodo. 

 Rašytojas John Williams.

Ar tai knyga apie vieno vyro vidinį pasaulį? Galima sakyti taip, ne veltui knygos pavadinimas sutampa su veikėjo pavarde. Šioje knygoje labiausiai žavi rūškanas niūrumas ir kone magiškas Stounerio mokėjimas prisitaikyti be didesnės kančios. Jo požiūris į gyvenimą toks švelnus ir neužaštrintas (nors situacijos pakankamai aštrios), J. Williamso sukurtas veikėjo būdas kažkaip leidžia kristi liūdnai ir minkštai, bergždžiai tikintis, kad veikėjas netrukus bus tiek sukrėstas ir palūžęs, kad ims maištauti, pasirinks desperatiškus sprendimus, tačiau akivaizdu, kad rašytojui rūpėjo ne ugningo charakterio tipo veikėjas (kas, žinoma, būtų patraukliau masiniam skaitytojui), bet iš esmės mąslus žmogus, kurio gyvenimas srūva upės tėkme, kas gali kai kam netgi pasirodyti pernelyg nuobodžiai, tačiau tai kaip tik įdomu. Mes pertekę ryškių, sodrių ir maištaujančių personažų rinka literatūroje, kad kartais galime atsikvošėti, kaip paprastas, didelių ydų neturintis ir konfliktų vengiantis personažas, kuris visada renkasi tylesnį ir saugesnį komforto zoną, staiga gali imti ir sukrėsti. 

J. Williamsas visą Stounerio potencialą nukreipė ne į išorės įvykius, bet į lokalų knygišiaus docento vidinį gyvenimą, kuris tik paviršutiniškai gali pasirodyti nuobodokas, bet stiprus epinis užmojis pasakoti chronologine seka nuo vaikystės iki senatvės rodo norą, (kuris iš esmės autoriui ir išsipildė), sukurti netipišką ir ne literatūrinės formos atžvilgiu novatorišką kūrinį, bet tradiciniu pasakojimu grįstą subtilią biografinio braižu užpildytą pasakojimą. Retkarčiais Stouneris man siejosi su J. M. Coetze romano Nešlovė veikėjų dėstytoju, kuris įsimylėjo nepilnametę mokinę ir dėl to užsitraukę nešlovę. Kai kuriais atvejais šie iš skirtingų kūrinių naivumu pasižymintys veikėjai atrodo itin panašūs, o jų principai tiesiog žudo juos pačius, kas šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti netgi mazochistiškai amoralu, tačiau man, kaip skaitytojui, tokie nepopuliarūs sprendimai kaip tik jaudina ir tai, aišku, rodo šios knygos meninę vertę, nes joje glūdi sukurtas „diskutuotinas“ personažas.

Nepasakyčiau, kad knyga kažkuo itin sukrėtė ar sužavėjo, tačiau ji be jokios abejonės gera. Parašyta tradicinės prozos pagrindu, ji gali pasigirti iš esmės nepopuliariais ir masinėms literatūros skaitytojams nepataikaujančiais (keista, juk bestseleris!) autoriaus pasirinktais sprendimais. Žinoma, knygos stiprioji pusė yra melancholiškai švelnus pasakojimo pobūdis, realizuojantis subtilų ir literatūriškai įsimenančią Stounerio charakteristiką. 

Jūsų Maištinga Siela