Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 138: apie iliuzijų kančias ir aukštąsias gyvenimo akimirkas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dažnai galvoju apie vienybės idėją. Kad visi esame kilę iš vieno ir to paties šaltinio, kad pirminė mūsų prigimtinė energija ir intencija buvo daugmaž vienoda, galgi net identiška. Dualumas, į kurį puolėme materializuodamiesi ir tapdami kintančiomis skirtingomis gyvybės formomis mums padovanojo kančias ir džiaugsmą, ašaras ir ekstazę, harmonijos siekį ir baimę kentėti.

 

Visų dalykų matas šiandien mūsų civilizacijoje, mūsų paprastoje kasdienybėje, kur sutinkame tiek skirtingų žmonių, su kuriais nesusikalbame, yra empatija, t. y. gebėjimas jausti kitą, pateisinti, suprasti ir net pateisinti. Empatija kaip tapatumo galia yra pirmykštė, matyt, kilusi iš pačių mūsų pradžių, kai nebuvome dar tokiose formose, kokiose šiandien esame. Iš esmės atskirumas egzistuoja tik šiame matavime, bet esmėje tai tik iliuzija, kaip, beje, ir daugelis kančių, kurios kyla iš atskirties ir kitoniškumo iliuzijos. Tad iš esmės budizmas sako kaip ir tiesą, teigdamas, kad atsikratęs iliuzijų, pasieki nirvaną, t. y. būvį be kančios.

 

Man tik visą laiką knieti, kodėl tai žinodami, medituodami, keisdamiesi mes nesukuriame kančios nutraukimo? Kodėl taip sunkiai patikime iliuzijos nutraukimu, bet taip paprastai priimame destrukciją ir sukuriame kančios efektą, kaip kokie pirmūnai labai greitai susirandame kančių priežastis, šaltinius ir juos įprasminame, ir taip sunkiai – tą džiaugsmingąją pusę? Kartais atrodo, kad ir kiek besistengsi, kad ir kiek bemedituosi, būsi pozityvus, būsi nusiteikęs mintis kreipti į šviesą, o gyvenimas ima ir vis tiek paspendžia savo spąstus grąžindamas prie socialinio intrigų ir įtampų kupino gyvenimo.

 

Reikia tiek daug šviesos, tiek daug taurios energijos, aukštos vibracijos, kad visa tai keistųsi. Praktiškai šiame gyvenime dirbti, valytis, augti ir vėl valytis; dirbti ir augti kaskart vis ilgiau ir ilgiau išlaikant aukštąsias gyvenimo akimirkas kaip patį natūraliausią savo gyvenimo būvį.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 135: būk sau atlaidus ir švelnus!

 Nuotr.: Wiktor Studol by Loulou de la Falaise

Sveiki, skaitytojai,

Paskutinėmis savaitėmis pastebėjau, kad vėl bandau iš savęs kažin ką išspausti: persistengiu, todėl labai pavargstu. Dėl ko? Gyvenimas toks trumpas ir neverta savęs laužyti. Mūsų visuomenė nuolat orientuota į rezultatą, į vis kokio nors kilnesnio, geresnio tikslo siekimą ir žmogus gali lengvai įtikėti, kad kasdien turi tą ir daryti.

 

Siūlyčiau nusirengti, nusimesti riterio šarvus, nusiridenti Sizifo sunkius akmenis ir pailsėti nuo nuolatinio savęs prievartavimo. Įtikėję, kad nuolat turime kažin ko siekti sunkiai dirbdami, galime greitai perdegti, palūžti, todėl, man regis, svarbiau yra pasiduoti, nekovoti, geriau prisėsti ir iš esmės pasimėgauti žavinga akimirka, ištiesti kojas ir sulėtinti save ir laiką. Pernelyg dažnai bėgame. Pastebėjote, kaip to laiko vis nėra? Atrodo, kad jis pernelyg greitai bėga: čia rytas, čia popietė, o čia – žiūrėk! – jau pavakarys ir nelabai belieka laiko, nes dar reikia tą ar aną padaryti ir... Gali imti darytis graudu, kad bėgi kaip žiurkėnas rateliu ir niekas nesikeičia. Jeigu jauti tą nenatūralų bėgimą, vadinasi, gali jį pristabdyti. Kaip? Ogi atsipalaiduoti ir nieko nedaryti.

 

Bėgantiems per veiklas nieko nedarymas gali pasirodyti itin sunkus. Bet verta išbandyti.

 

Maištinga Siela