2016 m. gegužės 27 d., penktadienis

Knyga: Katja Kettu "Už nuodėmes bus atleista"



Katja Kettu. „Už nuodėmes bus atleista“. – V.: Alma littera, 2015.

Sveiki, skaitytojai,

Suomiškas ir gaivališkas trileris Už nuodėmes bus atleista buvo įtrauktas į geriausių pernykščių verstinių knygų, o romano tiražas jau eina knygynuose į išpardavimų pabaigą. Apie skandinavišką literatūrą esu itin geros nuomonės, ją tiesiog norisi siurbti akimis. Per paskutiniuosius kelerius metus mus tiesiog užgriuvo lavina neblogų knygų būtent iš Suomijos. Nežinau, ar dėl atsiradusių vertėjų gausos, ar tiesiog sąmoningo leidyklos apsisprendimo skirti Suomijai daugiau dėmesio.

Pirmasis Katja Kettu romanas neliko nepastebėtas. Įvairiuose internetiniuose portaluose, įskaitant ir knygų „blogerius“, ši knyga sušmėžuoja kaip palikusi gana gerą įspūdį, todėl pats pasiryžau perskaityti. Prisipažinsiu, užkibau ant kabliuko dėl tų visų antraščių, kad knyga tikrai neskirta romantikams, kad ji gili, šiurkšti ir sukrečianti. Paskutiniu metu šiek tiek vengiu romanų, kuriuose vaizduojamas Antrasis pasaulinis karas – pernelyg jau angažuotas šis juodas Europos periodas literatūroje, tačiau Už nuodėmes bus atleista kažkaip patraukė savo keistu veikėjų apsisprendimu nepaisyti jokių konkrečių rasinių ir politinių to meto stereotipų, kas iškart romaną daro įdomiai eklektišką – vokiečių kilmės ariją įsimyli Skandinavijos šiaurės vietinė žvaira pribuvėja. 

Tiesą sakant, originalo kalba knyga vadinasi itin neoriginaliai – Pribuvėja, todėl tai viena iš nedaugelio išimčių, kada pakeistas verstinis pavadinimas pateisina lūkesčius, bent jau manuosius. Rašytoja kruopščiai rinko ir nagrinėjo istorinį Laplandijos kontekstą, įtraukdama Žiemos karo, koncentracijos stovyklų archyvų išlikusias bylas bei kitus dalykus. Iš esmės tai, kas dėjosi Vokietijai įžengus į Suomiją, skiriasi nuo to, ką mes turėjome Europos viduryje, – ten genocidas nebuvo toks masiškas, koks vyko pas mus, tačiau tai lėmė geografinė padėtis, tačiau Hitlerio ranka pasiekė net Arkties vandenyną. Keistas ir baugokas istorinis kontekstas šiame romane tampa įtikinama konclagerio aikštele, kur tvartuose uždarytas moteris prievartauja esesininkai, o vietiniai padeda tarnauti vokiečių okupantams, keikdami nelabuosius rusus. Skaitytojas yra priverčiamas pajusti, kad netrukus politinė situacija atsisuks ne tik prieš vokiečių karius, bet ir prieš pačią pagalbininkę pribuvėją.

Iš tikrųjų ši keistos meilės istorija net nepavadinsi meilės istorija, veikiau kažkokių emocinių krešulių lavina, iki galo nesuvoktų sveiku protu, veikiau nusakomas keistais gyvuliškais instinktais. Herojai netipiški ne vien dėl politinių ir rasinių skirtybių, bet savo biografijomis ir patirtimis. Pagrindinė veikėja konclagerio pribuvėja, augusi atšiauriuose Arkties regiono žemėse, jos mentalitetas paveiktas vietinės šamanų kultūros, o jos mylimasis Johanas – nestabilios psichikos karininkas, priklausomas nuo psichotropinių vaistų, nesugeba užgydyti psichologinių stigų, įgytų prieš kelerius metus Ukrainoje, kai šimtai žmonių jo akivaizdoje buvo sunaikinti. Jis tarsi pardavęs sielą, kartais atrodo, kad pagrindinė herojė skrodžia jo susigūžusią sielą ir myli ne jį dabartyje, bet kažkur palaidotą jo ankstesnį gyvenimą. Jų santykiai grįsti sveiku protu nesuvokiama kūnų kalba, nors viduje herojė viską apmąsto ir piešia ryškiomis aistros spalvomis, tačiau jos ir Johano išoriniai santykiai atrodo kažin kokie psichiškai nesveiki, netgi pavojingi. Tai tarsi įkalinta jauna mergina prostitucijai rūsyje, kurią prievartauja ir už tai ji jaučia malonumą.

Suomių rašytoja Katja Kettu sulaukė didelio pripažinimo savo šalyje, 2011 metais pristačiusi romaną "Už nuodėmes bus atleista".

Išties suluošintų veikėjų likimai nesibaigia taip lengvai. Ypač žvairosios pribuvėjos. Jos likimas ir patekimas į tvartą pareikalauja iš jos visko – sveikų dantų, plaukų, sveikatos. Užkietėjęs sadistinis užsispyrimas ir tvirtas it uola moters dvasios vaizdavimas – tai K. Kettu labiausiai ir žavi savo romane, o ką jau kalbėti apie tas atšiaurias tundras ir kvapą gniaužiančią šaltą jūrą, veikėjų kūnišką intymumą. Šaltis ir čia viduje tūnanti veikėjos aistra – du komponentai, iš kurių autorė meistriškai suplaka įtikinamą teksto audinį ir herojų likimus. Romanas skaitomas greitai, regis, ir puikus Aidos Krilavičienės vertimas užtikrina nenutrūkstamą skaitymą iki aušros, tačiau akivaizdu, kad tas lengvumas ne popsinės literatūros atributas, o meistriškumo padarinys. Besąlygiškai aistringa ne tik pribuvėja, bet ir romano teksto audinys. Labai gaivališkas stilius, naudojant šiaurietiškus mitinius niuansus, kultūrinius ir archetipinius gamtos simbolius, sukuria ištisą daugiasluoksnį meninio teksto raštą: veikėjai, gamta, archetipai, instinktai, sveikas protas, kultūriniai techtoniniai susidūrimai.

Graži ir tokia aistringa kalba, kad kai kurias vietas norėjosi perskaityti net keletą kartų, nes vietomis vertimas taip gerai suskamba, lyg jis būtų beprotės moters poezija apie neįmanomos meilės sudievinimą: „Čiulpiau pirštą, kol kraujas po nagu pradėjo tvinkčioti ir tu iš skausmo surikai. Bet aš nesilioviau. Ėmiau laižyti tavo pėdas ir kulnus, kurioje kvepėjo druska, titnagu, pažintu pasaulio kampeliu ir grybais“ (p. 105). Arba visokiausi gamtos ir veikėjos gaivališkos sąsajos, kurios driekiasi iš puslapio į puslapį: „Mėnesienoje išsisklaido vienumos niūkus šešėlis, valandėlę jaučiuosi kaip plunksną ir sklendžiu mėnulio nutviekstu fjordu, vandens paukščių aplinkui nematyti ir išsigąstu savo juoko, kurio niekas negirdi. Nes trobelė tamsuoja tyli kaip šašas ant Viešpaties odos“ (p. 297).  

Knyga išties pulsuojanti puikiai perteikta moteriška beprotiška aistra, peržengianti bet kokius Antrojo pasaulinio karo konteksto rėmus. Herojai yra bepročiai, perpūsti Arkties vėjų, tačiau nuo to tik dar geriau, nes knygoje šiurkščiai ir meistriškai rašytoja atveria kažin kokius suluošintų žmonių šviesiai sąmonei užgintus suvokti instinktus. Knygos veikėjai nepakaltinami, jų vertybės jau palaidotos po politiniu mėšlu, lieka tik vidiniai aistros čiuptuvai, kurie leidžia pratęsti egzistavimą net pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis, renkantis blogiausią variantą, kartais netgi išvirkščią mūsų moralės stabams. 2015 metų rudenį suomiai pagal šią knygą pastatė vaidybinį filmą, kurio, tiesa, kol kas nesiveržiu žiūrėti, nes noriu, kad kol kas nusėstų šios geros literatūros drumzlės.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą