Jhumpa Lahiri. „Bendravardis“ – Vilnius: Vaga, 2015. – 304 p.
„Nėra tobulo vardo. Manau, kad žmonėms
turėtų būti leidžiama patiems išsirinkti vardą sulaukus aštuoniolikos metų, –
pridūrė jis. – O iki tol vadinti juos įvardžiais (p. 258).“
Sveiki, skaitytojai,
Amerikiečių autorės, pastaruoju metu rašančios ir
itališkai, Jhumpa Lahiri (g. 1967) romaną Bendravardis
(angl. The Namesake) įsigijau prieš kelerius metus ir tik visai neseniai
prisiverčiau atidėti literatūrines naujienas ir skaityti tai, ką iš tikrųjų
norėjau perskaityti labai seniai. Jhumpa Lahiri lietuviams pristatoma kaip Pulitzerio
premijos nugalėtoja už kūrinį Negalavimų vertėjas (angl. Interpreter
of Maladies), tačiau lietuviškai turime tik šį romaną, kurį į lietuvių
kalbą išvertė Antanina Banelytė. Pagal pastarąjį yra sukurtas tuo pačiu
pavadinimu vaidybinis filmas.
Romanas pasakoja dviejų šeimos bengalų kartų istoriją,
kuri prasideda 1968-aisiais, kai jauna mergina vardu Ašima išteka už Ašoko ir
iškart po vestuvių atvyksta gyventi į JAV. Po to mes sužinome asmeninę Ašoko
dramą, kai jis dar būdamas jaunuolis vyko traukiniu, kuris nudardėjo nuo bėgių
ir žuvo daugybė žmonių, tačiau Ašoko per stebuklą išgyveno savo rankoje
turėdamas rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio apsakymų rinkinį. Kaip po to Ašokas
visą likusį gyvenimą manė, ši knyga padėjo jam išgyventi ir pakeisti savo
likimą: būtinai išvykti kuo toliau nuo gimtosios Indijos, vesti ir susilaukti vaikų.
Amerikoje gimusiam pirmagimiui prosenelė iš Indijos laišku turėjo atsiųsti
berniukui vardą (toks paprotys), tačiau laiškas netikėtai pasimeta, o JAV
įstatymai reikalauja, kad bevardžiai iš ligoninės nebūtų išrašomi. Galiausiai
Ašokas, spontaniškai susiejęs sūnaus gimimo stebuklą su savo išgyvenimu per
traukinio katastrofą stebuklu, sūnui duoda Gogolio vardą t. y. Gogolio rašytojo
pavardę ir taip sūnui suteikia paspirtį visą gyvenimą nekęsti savo kitoniško
vardo, iš dalies bėgti nuo savo bengališkos kilmės.
Iš tikrųjų Bendravardis gerai parašyta knyga,
kuri perima rusų nuoseklaus ir sklandaus pasakojamosios istorijos klasikinį
braižą. Autorė susikoncentravusi į epinį pasakojimą, kurio svarbiausia užduotis
– perteikti prabėgančio gyvenimo įspūdį. Nemažai kas šią knygą bando šlieti
prie Salman Rushdie, Arundhati Roy literatūros, nes pasakojama apie Indiją. Iš dalies
būtų galima sutikti, kad Bendravardis kažkiek panašus į šių rašytojų
pasakojimus, tačiau kartu jis ir labai savitas, nes perteikia emigracijos ir
imigracijos patirtis, Vakarų ir Rytų kultūros adaptacijos problemas, kryžmina bengalų
ir amerikietiškos kultūros elementus.
Pirmoji pasakojimo dalis skirta tėvų likimo
perteikimui. Didelis dėmesys žmonai Ašimai, kuriai iš pradžių itin sunkiai sekėsi
prisitaikyti JAV-jose. Knygoje jaučiama amžinoji Rytų ir Vakarų civilizacijos
priešprieša. Priešingai nei Ašima, jos vyras, pasinėręs į akademinį gyvenimą,
nejaučia priešpriešos. Tą šeimos ilgesį galiausiai kitokiu lygmeniu perima
Gogolis, vėliau pakeitęs vardą į Nikhilą, kitaip sakant, perimdamas Nikolajaus
Gogolio vardą su indiška tartimi. Esminė Gogolio paauglystės ir studijų metų
problema yra gėdos jausmas dėl keisto savo vardo, po kuriuo slepiasi ir knygoje
neįvardijama, bet nujaučiama Gogolio indiška kilmė. Visur susidūręs su Gogoliu,
vaikinas jaučiasi tapatus su juo, ar tai būtų tėvo per gimtadienį dovanotas
Nikolajaus Gogolio apsakymų tomas, ar per literatūros pamokas nagrinėjamas
apsakymas Apsiaustas: „Pažvelgęs į turinį, jis pamatė Gogolio pavardę,
atspausdintą didžiosiomis raidėmis tarp Folknerio ir Hemingvėjaus, ir nuliūdo,
kad ji ant susiraukšlėjusio popieriaus, jam pasirodė, kad toji pavardė būtų
momentinė, nepagražinta jo paties nuotrauka, verčianti gintis: Tai – ne aš (p.
100).“
Pradinėje mokykloje neatsiliepęs į Nikhilo vardą, o
tik į Gogolio, jaunuolis paneigia savo vardą ir ima nemėgti savo indiškos
kilmės, ilgų ir varginančių kelionių į Kalkutą su tėvais. Visą savo likusį
gyvenimą amerikietiškoje aplinkoje jis vadina save Nikhilu tarsi atskirdamas
dvi tapatybes. Galiausiai Nikhilas susitikinėdamas su moterimis, bandydamas užmegzti
ilgalaikius santykius ir netgi vesdamas moterį nuolat susiduria su savo vardų dvilypumu,
kas iš dalies vaikinui sukelia tam tikrą kaltės jausmą, jog pasikeisdamas vardą
pakeitė ne tik savo likimą, kaip anuomet tėvas, išgyvenęs katastrofą, bet ir
tam tikrą išsižadėjimo ar netgi išdavystės kaltės jausmą. Gogolis atsisako
skaityti Apsiaustą ir kitus rusų rašytojo kūrinius. Ilgą laiką
nesuprantamas šitoks veikėjo užsispyrimas, tačiau akivaizdu, jog Gogolis bėga
nuo rašytojo tam, kad nesusitapatintų ir nesužinotų, kokia jo kūryba panaši į
jo gyvenimą. „...vienintelis žmogus, kuris rimtai nevertino Gogolio, jį
kankino, liguistai reagavo ir kaskart sutrikdavo išgirdęs tą vardą, niekaip
nenurimo ir nenorėjo kitokio vardo, buvo pats Gogolis (p. 111).“
Kalbant apie pasakojimo pobūdį, tekstas itin nuoseklus
ir atitinka klasikinį epinį pasakojimą. Autorė derina veikėjų buitį su veikėjų
charakteriais. Nemažai pasakojime yra aprašymo tipo pastraipų, kurie sodriai
perteikia veikėjų kultūrinius kontekstus, todėl atrodo, kad erdvė ir aplinka
yra neatsiejamos veikėjų charakterio sudedamosios dalys. Rašytoja per stebuklą
išvengia meilės romanų lėkštų pasažų, nors vietomis labai priartėja prie
seksualinių banalių aprašymų, tačiau pasakotojos talentas leidžia surasti
esmines detales, kurios tampa estetiškos ir gyvos, pvz.: „Jaunuolis sužinojo,
kad ji miega visada ištiesusi kairę koją, o dešinę sulenkusi per kelią taip,
kad abi jos atrodė lyg skaičius „4“. Jis pastebėjo, kad ji knarkia, nors labai
tyliai, tarsi javapjovė, kuri niekaip neužsiveda, o kartais griežia dantimis –
tada Gogolis, merginai miegant, pamasažuodavo jos žandikaulius (p. 224).“
Bendravardis, originaliai
ir netikėtai „surištas“ su Nikolajumi Gogoliu, perteikia dviejų kartų likimo
istoriją. Pasakojime, kuris iš esmės atspindi daugelį iš mūsų gyvenimus – meilę,
simpatiją, šeimos ir vaikų santykius, santuoką ir skaudžias skyrybas, nusivylimus
– ir visa tai nėra vien tik indiškai egzotiškas šios knygos įvalkalas. Per Gogolio
gyvenimą atpažįstame save vakarietiškos kultūros gyvenimo ritme, kuriame
dažnai, kaip ir didžiąją dalį savo gyvenimo Gogolis galvojo, yra vien tik atsitiktinumai.
Dažniausiai mums nematomi ir nesuvokiami, tačiau tokios istorijos kaip Gogolio Bendravardyje,
leidžia permąstyti mūsų likimo programas ir iš naujo įvertinti tariamus
atsitiktinumus, kurie nulėmė mūsų visų gyvenimo vingius. Pamanykite, vaikui suteikė
tik Gogolio vardą, pamanykite, kažkas traukinyje seniau skaitė Gogolio knygą,
kuri išgelbėjo gyvybę... Knyga tarsi pilna atsitiktinumų, kurie tampa ne-atsitiktinumais,
o kažkieno valia valdomu likimu. Gal tikrai, kaip išmintingieji sako, be Dievo
žinios nuo mūsų galvos nė plaukas negali nukristi, todėl verta skaityti ir
apmąstyti tik iš pažiūros spontaniškai priimtus sprendimus.
Jūsų Maištinga Siela
