ANTIKOS MITAS APIE
TANTALĄ
Graikų mitologijoje Tantalas yra viena
labiausiai pasibaisėtinų, bet kartu ir giliausiai morališkai pamokančių figūrų,
kurios vardas tapo amžino troškulio ir nepasiekiamos vilties sinonimu. Jis buvo
Frigijos (dabartinės Turkijos teritorijos) karalius, o jo kilmė pabrėžė jo
išskirtinį statusą pasaulyje – pagal vieną iš populiariausių mitinių linijų jis
buvo paties vyriausiojo dievo Dzeuso ir nimfos Plutės sūnus. Dėl šio dieviškojo
kraujo Tantalas turėjo išskirtinę privilegiją, kuria retai kas iš mirtingųjų
galėjo pasigirti: jis buvo reguliariai kviečiamas į Olimpą gerti nektaro ir
valgyti ambrozijos kartu su pačiais dievais, taip pat dalyvaudavo
dangiškuosiuose pasitarimuose.
Tačiau ši didžiulė garbė ir dievų palankumas
galiausiai aptemdė Tantalo protą ir sukėlė jo žlugimą, paskatintą tragiškos
žmogiškojo proto ydos – puikybės (hybris). Tantalas pradėjo pernelyg pasitikėti
savo padėtimi, imdamas manyti, kad jis yra lygus dievams arba kad gali
nebaudžiamas manipuliuoti dieviškąja tvarka. Jis pradėjo piktnaudžiauti dievų
svetingumu: pavyzdžiui, pasakojama, kad jis vogdavo ambroziją ir nektarą iš
Olimpo puotų ir gabendavo juos savo mirtingiesiems draugams, taip bandydamas
juos padaryti „dieviškais“, o vėliau išduodavo dievų paslaptis, kurias
išgirsdavo dieviškuosiuose pasitarimuose.
Didžiausias ir baisiausias Tantalo nusikaltimas,
užtraukęs jam neatleidžiamą rūstybę, buvo jo bandymas patikrinti dievų
visagalybę ir visą žinojimą. Pakvietęs patį Dzeusą ir kitus dievus iškilmingų
vaišių į savo rūmus ant Sipilo kalno, Tantalas nusprendė išmėginti, ar
dangiškosios būtybės tikrai viską žino ir mato. Šiam ciniškam eksperimentui jis
paaukojo savo sūnų Pelopą, supjaustęs berniuko kūną, Tantalas išvirė mėsą ir
patiekė ją dievams ant stalo, norėdamas patikrinti, ar jie pastebės apgavystę.
Dievai akimirksniu suprato šį šventvagišką ir
makabrišką poelgį bei pajuto gilų pasibjaurėjimą; tik viena deivė Demetra, tuo
metu giliai sielvartavusi dėl prarastos dukros Persefonės, neatsargiai iš
Sipylo mėsos suvalgė petį. Suvokę Tantalo išdavystę, dievai atsisakė paliesti
patiekalą ir iškart ėmėsi atitinkamų veiksmų: dieviškosios galios dėka jie
surinko Pelopo kūno dalis, sudėjo jas į katilą ir atgaivino jaunuolį, o
prarastąjį petį Demetra pakeitė dramblio kaulo protezu. Pats Tantalas už šį
kanibalistinį nusikaltimą ir bandymą apgauti visagalius buvo pasmerktas
neatleistinu tėvažudystės bei šventvagystės nuosprendžiu.
Bausmė, kurią dievai skyrė Tantalui, buvo prapultis
tamsoje – Hade – tapo viena vizualiausių ir žinomiausių metaforų visoje
pasaulinėje literatūroje, vadinamąja Tantalo kančia. Jis buvo patalpintas
viduryje skaidraus vandens baseino, kurio vanduo siekė jam smakrą, o virš jo
galvos svyrojo sunokusių vaisių – granatų, figų, obuolių – šakos. Tačiau kai
tik ištroškęs Tantalas lenkdavosi atsigerti, vanduo akimirksniu nuslūgdavo ir
išdžiūdavo; o kai tik jis tiesdavo rankas nuskinti sultingo vaisiaus, vėjo
gūsis pakeldavo šakas į viršų, neleidžiant jam numalšinti nei troškulio, nei
alkio per amžių amžius.
Šis mitas turi gilų psichologinį bei kultūrinį
kontekstą, kuris antikiniame pasaulyje simbolizavo amžiną žmogaus godumą, ribų
peržengimą ir dieviškosios tvarkos nepaisymą. Tantalas taip pat tapo prakeiktos
Atridų giminės, kurios nariai vėliau patys krito varguose, nusikaltimuose ir
kraujo praliejimuose (įskaitant jo provaikaitį Agamemnoną) – pradininku,
padėjusiu pamatą giminės nelaimei. Jo palikuonių gyvenimai ir toliau kartojo
nusikaltimo, išdavystės ir tragiškos dievų bausmės ciklą, tarsi pratęsdami protėvio
nuodėmės šešėlį.
Apibendrinant galima teigti, kad Tantalo mitas yra
perspėjanti alegorija apie žmogiškąją puikybę, ribų nepažinimą ir moralinį
nuopuolį, kai net didžiausios privilegijos ir dievų malonės yra iššvaistomos
veltui. Jo istorija rodo, kad bandymas apgauti aukštesniąją tvarką ar
pasinaudoti kitais savanaudiškais tikslais neišvengiamai atveda prie moralinės
ir dvasinės pražūties. Tantalas išlieka amžinu simboliu žmogaus, kuriam viskas
pasiekiama, bet dėl savo ydų jis amžinai lieka tuščias, alsuojantis
nepasiekiamos ramybės ir kančios tinkle.
Kas nutiko atgaivintam Tantalo sūnui Pelopui?
Pelopo istorija po to, kai dievai jį atgaivino,
prasidėjo nuo jo kelionės į Graikiją, kur jis užsitikrino šlovę ir valdžią per
garsias lenktynes. Norėdamas vesti karaliaus Oinomajo dukrą Hipodamiją, Pelopas
turėjo nugalėti jos tėvą mirtinuose vežimų lenktynėse – Oinomajus iki tol
nužudė jau daugybę jaunikių, nes jo žirgai buvo dieviškojo greičio.
Pelopas pasitelkė klastą: jis padedamas karaliaus
vežėjo Mirtilo slapta pakeitė bronzines Oinomajo vežimų ašis į vaškines.
Lenktynių metu vežimas suiro, Oinomajus žuvo, o Pelopas laimėjo ir Hipodamiją,
ir visą regioną, kuris nuo jo vardo buvo pavadintas Peloponesu (Pelopo
sala). Tačiau vėliau Pelopas išdavė ir nužudė Mirtilą, numesdamas jį nuo uolos,
o mirštantis Mirtilas spėjo prakeikti visą Pelopo giminę – šis prakeiksmas
vėliau persekiojo jo sūnus Artėją ir Tiestą bei anūką Agamemnoną.
Kokiuose šaltiniuose galima rasti
pasakojimus apie Tantalą ir Pelopą?
Antikiniai šaltiniai, pasakojantys apie Tantalą ir jo
sūnų Pelopą, vystėsi palaipsniui nuo ankstyvųjų epinių iki vėlesnių
mitografinių bei draminių tekstų. Viena seniausių išlikusių rašytinių užuominų
yra aptinkama Homero poemoje „Odisėja“ (11 giesmė), kurioje Hado
karalystėje pasirodo pats Tantalas, kenčiantis amžiną alkį ir troškulį vandens
baseine bei po vaismedžių šakomis. Šią liniją V a. pr. m. e. tęsė graikų
lyrikas Pindaras savo poemoje „Pirmoji Olimpinė oda“, kurioje
išsamiai nagrinėjama Tantalo figūra ir kartu atskleidžiamas Pelopo mitas,
įskaitant jo sugrąžinimą į gyvenimą su dramblio kaulo pečiu bei garsiąsias
vežimų lenktynes.
Vėlesniame laikotarpyje graikų dramaturgai, tokie kaip
Sofoklis ir Euripidas savo V a. pr. m. e. tragedijose
(pavyzdžiui, „Orestas“, „Ifigenija Aulidoje“ ir „Ifigenija Tauridėje“),
nuolat mini Pelopo bei Tantalo giminę ir jos persekiojantį prakeiksmą. Šiuos
mitus sistemingai apibendrino antikinės mitografijos ir istorijos autoriai.
Pavyzdžiui, Pseudo-Apolodoras savo veikale „Biblioteka“ (Epitomė)
proza sekdamas nuosekliai aprašo Tantalo nusikaltimą, Pelopo atgaivinimą,
lenktynes su Oinomajumi bei vežėjo Mirtilo išdavystę.
Galiausiai graikų istorikas Diodoras Sicilietis
„Istorijos bibliotekos“ 4 knygoje atpasakoja Pelopo ir Tantalo kilmę bei
pasakoja, kaip Pelopas užkariavo Peloponeso pusiasalį. Romėnų autorius Ovidijus
savo „Metamorfozėse“ (6 knyga) rašo apie Tantalo giminės istorijas
bei jo dukters Niobės likimą, o graikų geografas Pausanijus traktate „Graikijos
aprašymas“ nurodo konkrečias geografines vietas, pavyzdžiui, Tantalo kapą ir
ežerą ant Sipilo kalno.
Maištinga Siela
