Škotija (Didžioji Britanija), Edinburgas: kelionė į Škotiją, sostinę Edinburgą, Edinburgo pilis, Holyrood rūmai, vaiduokliai ir Haris Poteris

 

Sveiki!
 
Tikriausiai daugelis mano kartos žmonių svajojo bent kartą gyvenime nuvykti į Edinburgą. Turiu galvoje, kurie užaugo be išmaniųjų telefonų ir iš tikrųjų Hario Poterio serijos knygas skaitė po kelis sykius, bandydami susigrąžinti Hogvarco nuotykių atmosferą. Nesumeluosiu, kad Edinburgas man pirmiausia nuo paauglystės laikų asocijuojasi su šios serijos knygomis ir pačia rašytoja J. K. Rowling, kuri Edinburgo kavinėje kadaise pradėjo rašyti pirmąją Hario Poterio knygą. Tad atsiradus galimybei aplankyti Škotiją ir Edinburgą, šoviau pirmu taikiniu, aplenkdamas Londoną ir pietines Didžiosios Britanijos žemes, kurias taip pat ketinu aplankyti vieną dieną. Kelionė po Škotiją buvo absoliučiai kerinti, o šis įrašas bus skirtas kaip pirmoji dalis apžvelgti Edinburgui, kurį įsimylėjau iškart ir įtraukiu į mieliausių, gražiausių aplankytų miestų penketuką. Kviečiu pasidairyti po mano parengtą fotoreportažą ir plačiau susipažinti su Edinburgu.
 
TRUMPA EDINBURGO MIESTO ISTORIJA
 
Edinburgas, didinga ir kerinti Škotijos sostinė, įsikūrusi šalies rytuose, ant pačių Škotijos žemumų ir Vidurio kalvyno ribos, ten, kur sausuma atsiremia į gilius Firth of Forth įlankos vandenis. Šis strateginis geografinis taškas per amžius nulėmė dramatišką miesto likimą, paverčiant jį tvirtove, kurios siluetas uolėtame kraštovaizdyje atpažįstamas iš pirmo žvilgsnio.
 
Miesto istorija šaknimis siekia tolimą praeitį, o žmonių pėdsakų čia aptinkama dar nuo vėlyvojo bronzos amžiaus. Oficiali Edinburgo pradžia sietas su VI amžiumi, kuomet britai uolą vadino Din Eidyn – Eidyno tvirtove. IX amžiuje teritoriją užėmus anglosaksams, vietovė gavo Edinburgh vardą, o XII amžiuje valdant karaliui Davidui I miestas jau sparčiai plėtėsi, tapdamas vienu svarbiausių karalystės politinių ir religinių centrų.
 
Geografiškai Edinburgas išsiskiria savo unikaliu dvilypumu, kurį lėmė vulkaninė kilmė ir per amžius suformuotas reljefas. Senamiestis (Old Town) šliejasi ant siauro uolingo gūbrio, besitęsiančio nuo uolos, ant kurios stovi pilis, žemyn link Holyrood rūmų. Tuo tarpu šiaurėje plyti elegantiškasis Naujamiestis (New Town), garsėjantis pasaulinio lygio XVIII amžiaus pabaigos georgijietiška architektūra, simetriškais skverais ir plačiomis alėjomis.
 
Šis miestas tiesiog dvelkia paslaptimis, viduramžių tamsa ir gąsdinančiomis legendomis, o geriausiai tai iliustruoja po grindiniu pasislėpęs požeminis pasaulis. Vienas žinomiausių tokių objektų yra Mary King’s Close – užmūrytų ir pastatų gelmėse paskendusių viduramžių gatvelių labirintas, kuriame XVII amžiuje siaučiant marui buvo izoliuojami ir užmūryti pasmerkti ligoniai. Šiandien lankytojai čia pasakoja apie nepaaiškinamus garsus, vaiduoklius ir netgi liūdnai pagarsėjusią lėlę, paliktą mirusios mergaitės atminimui. Apskritai Edinburgas laikomas poltergeistų pasaulio sostine.
 
Siaubą keliančių vietų sąraše pirmauja ir garsiosios Greyfriars Kirkyard kapinės, kuriose veikia viena aktyviausių pasaulyje paranormalių anomalijų sričių – vadinamasis „Bluidy“ arba Kruvinojo Makenzio poltergeistas. Lankytojai ir tyrinėtojai ne kartą tvirtino patyrę fizinį smurtą, nepaaiškinamus nudegimus ar net apalpimus šalia brutalaus XVII a. teisininko George'o Mackenzie kapo. Šalia šių šiurpių istorijų gyvena ir ištikimojo šuns Greyfriars Bobby legenda – terjero, kuris net 14 metų sargavo prie savo šeimininko kapo.
 
Edinburgo istorijoje pėdsaką paliko ir pikantiškos bei kraupios asmenybės, tarp kurių išsiskiria XIX amžiaus pradžios veikėjai Burke'as ir Hare'as. Šie ilgapirščiai, pastebėję didžiulę anatomijos mokyklų paklausą ir medicininio lavonų trūkumą, nusprendė nebedirbti kapinėse, o imtis serijinių žmogžudysčių, kad šviežius kūnus galėtų pelningai parduoti Edinburgo universiteto mokslininkams. Ne mažiau intriguojantis yra ir XVII amžiaus pilietis Deacon Brodie – gerbiamas miesto tarybos narys, pirklys bei spynų meistras, kuris dieną užsiėmė kilniais darbais, o naktimis, naudodamasis padarytais raktais, apvaginėjo savo kaimynus ir galiausiai pats baigė gyvenimą ant savo suprojektuotų kartuvių.
 
Šis miestas išsaugojo ir išugdė galybę pasaulinio lygio šviesuolių, kurie pakeitė Vakarų pasaulio mąstymą. Čia gimė ar kūrė žymus filosofas bei ekonomistas Davidas Hume'as, rašytojas Sir Walteris Scottas, kurio gotikinis įspūdingas paminklas stiebiasi miesto širdyje, bei išradimais garsėję inžinieriai. Taip pat Edinburge gimė ir pati Encyclopædia Britannica, kurios pirmieji leidimai buvo spausdinami šiame Škotijos kultūros lopšyje.
 
Šių dienų Edinburgas – gyvybingas, modernus, sparčiai augantis metropolitas, kurio nuolatinė populiacija viršija 540 tūkstančių gyventojų. Miestas pasižymi jauna, dinamiška demografine struktūra, didele studentų koncentracija bei tarptautine bendruomene, kurią pritraukia prestižinis Edinburgo universitetas. Maždaug pusę miesto ploto užima žaliosios zonos, parkai ir sodai, suteikiantys sostinei nepaprastą estetinį jaukumą.
 
Kultūrinis Edinburgo gyvenimas pasaulyje garsėja savo didžiuliais festivaliais, ypač kasmetiniame Edinburgh Festival Fringe, kuris paverčia miestą milžiniška teatro, meno ir pasirodymų scena. Senosios architektūros dvelksmas, gili literatūrinė tradicija, dūdmaišių garsai ant uolų ir šiuolaikinis menas sukuria nepakartojamą atmosferą. Ar teko kada nors pačiam pajusti šio magiško ir šalto šiaurietiško miesto alsavimą lankantis jo senosiose gatvėse? Kviečiu pasidairyti po miesto įžymybes.

Škotijos herbe vienaragis atsidūrė neatsitiktinai – tai senovės mitologijos, keltų kultūros ir karališkosios simbolikos padiktuotas pasirinkimas, pavertęs šį mitinį gyvūną oficialiu Škotijos nacionaliniu gyvūnu. Viduramžių heraldikoje vienaragis simbolizavo tyrumą, nekaltumą, kilnumą, jėgą bei laisvę alsuojantį, visiškai nepasiduodantį sutramdymui pasididžiavimą. Škotijos monarchai, siekdami pabrėžti savo šalies nepriklausomybę, išskirtinumą ir kovingumą, šį galingą simbolį ima naudoti dar XV amžiuje, valdant Stiuartų dinastijai.
 
Įdomu tai, kad herbuose vaizduojami Škotijos vienaragiai beveik visada yra su auksinėmis grandinėmis. Pagal senovės legendas, vienaragis buvo toks laukinis, žiaurus ir stiprus padaras, jog jo neįmanoma nugalėti jokia jėga – tik teisėtas karalius galėjo jį sutramdyti. Todėl grandinės herbe reiškia ne tik suvaldytą bei karaliaus valdžiai paklusnų galingą žvėrį, bet ir giliai škotų širdyse gyvuojančią laisvės dvasią – net jei šalis būta suvaržyta, jos laisvės dvasia niekada iki galo nebuvo įveikta.
 
Šis įspūdingas simbolis Škotijos karališkojoje heraldikoje įsitvirtino gan greitai: XV amžiuje vienaragių atvaizdais puoštos netgi tuometinės auksinės Škotijos monetas, vadintos „vienaragiais“. Kuomet 1603 metais įvyko Karūnų sąjunga ir Škotijos karalius Jokūbas VI tapo ir Anglijos valdovu, abu šalies herbai buvo sujungti. Nuo pat tų laikų Jungtinės Karalystės karališkajame herbe skydą palaiko Angliją simbolizuojantis liūtas ir Škotijai atstovaujantis grandinėmis suvaržytas vienaragis.

Nuotraukoje užfiksuoti garsieji Holirudo rūmai (angl. Palace of Holyroodhouse), įsikūrę pačiame Edinburgo senamiesčio gale, garsiojo Karališkojo Mylios kelio (Royal Mile) pabaigoje, priešais įspūdingą Arturo sėdynės uolą. Šie rūmai yra oficiali Britanijos monarcho rezidencija Škotijoje, kurioje karališkoji šeima tradiciškai praleidžia dalį vasaros.
 
Šios vietos istorija prasidėjo dar XII amžiuje, tiksliau 1128 metais, kuomet Škotijos karalius Dovydas I čia įkūrė galingą ir turtingą Holirudo vienuolyną, priklausiusį augustinijonų ordinui. Pasak legendos, karalius medžiodamas netoliese esančiame miške patyrė stebuklą, kuomet jį užpuolė įsiutęs elnias, o tarp gyvūno ragų švytėjo kryžius, ir iš dėkingumo už išsigelbėjimą monarchas nusprendė šioje vietoje pastatyti vienuolyną, kurio pavadinimas kilo iš angliškų žodžių, reiškiančių „šventasis kryžius“.
 
Bėgant amžiams, šalia vienuolyno ėmė kurtis karališkieji svečių namai ir pastatai, kurie XV amžiaus pabaigoje, valdant karaliui Jokūbui IV, pamažu transformavosi į karališkąją rezidenciją. Škotijos monarchai vis dažniau rinkosi šiuos rūmus vietoj vėjo pučiamos ir sunkiai pasiekiamos Edinburgo pilies, todėl vieta įgijo milžinišką politinį ir valstybinį svorį.
 
Rūmų sienos mena pačius dramatiškiausius Škotijos karališkosios šeimos istorijos įvykius, o ypač trapią ir tragizmo kupiną karalienės Marijos Stiuart gyvenimo epochą. Ji čia praleido kelerius audringus metus XVI amžiuje, kuomet rūmų apartamentuose jos akyse buvo žiauriai nužudytas jos asmeninis sekretorius Dovydas Riccio. Šie kambariai iki šiol išlaikę autentišką tų laikų dvasią ir traukia lankytojus iš viso pasaulio.
 
XVII amžiaus viduryje didelė dalis viduramžiškų rūmų pastatų nukentėjo per gaisrus ir kovas, o dabartinį barokinį veidą ir keturkampį kiemą rūmai įgijo valdant karaliui Karoliui II. Architektas Williamas Bruce'as suprojektavo simetriškus fasadus ir prabangius apartamentus, kurie nuo to laiko beveik nepasikeitė ir iki šiol stebina savo didybe.
 
Nuotraukoje matomas įspūdingas statinys priekyje yra garsusis XVI amžiaus šešiakampis fontanas, puoštas gausiomis statulomis ir heraldiniais simboliais, kurį karalius Jokūbas V pastatė karališkajame kieme. Šis fontanas yra kruopšti vėlesnė XIX amžiuje atlikta originaliojo statinio rekonstrukcija, atkurianti pradinę Renesanso epochą menančią išvaizdą.
 
Šiandien Holirudo rūmai atlieka svarbų vaidmenį oficialiame Jungtinės Karalystės gyvenime, čia monarchas priima užsienio valstybių vadovus, ministrus ir rengia iškilmingas ceremonijas. Didelė dalis istorinių apartamentų, nuostabių gobelenų salių ir greta esančių senojo vienuolyno griuvėsių yra atviri visuomenei, leidžiantys giliau pažinti Škotijos praeitį. Man teko pasidairyti po vidų su audiogidu ir susipažinti su šių rūmų istorija ir paslaptimis. Deja, viduje eksponatus fotografuoti buvo griežtai draudžiama, tad beliko tik išorė ir fasadai.

Ant plokštės iškalti įrašai nurodo, kad ji skirta Susan, Kasilio grafienei (Susan, Countess of Cassillis), aštuntojo Kasilio erlo našlei ir jauniausiai Johno, Selkirko ir Rugleno erlo dukrai, mirusiai Barntone 1763 metų vasario 8 dieną. Viršutinėje plokštės dalyje taip pat pavaizduotas heraldinis herbas (skydas su giminės simboliais). Holirudo abatijos teritorijoje per amžius buvo laidojami kilmingi asmenys, monarchai ir Škotijos elitas, todėl tokie istorizmo ar baroko laikotarpio antkapiai yra neatsiejama šio komplekso paveldo dalis.

Nuotraukoje matomi įspūdingi XII amžiuje įkurto ir vėliau per amžius nukentėjusio Holirudo vienuolyno (Holyrood Abbey) griuvėsiai, šalia kurių ir stovi Holirudo rūmai. Ši gotikinė šventovė kadaise buvo viena svarbiausių ir puošniausių Škotijos religinių vietų, joje vyko karališkosios vestuvės bei karūnavimai, tačiau XVI–XVII amžiaus religiniai ir kariniai konfliktai pavertė bažnyčią griuvėsiais, kurių atviri skliautai ir didžiulis rytinis langas šiandien sukuria nepakartojamą, istorine dvelkiančią atmosferą. Net ir dabar man vaikštant, atrodo čia viskas labai didinga.

Neįmanoma kalbėti apie šiuos rūmus, nepaminint Marijos Stiuart. Jos atvaizdo originalus paveikslas kabo rūmuose (kaip, beje, ir karalienės Elžbietos I). Man pasirodė kaip reprodukcijos, nes visiškai prie palangių pakabintos, veikiamos retos saulės šviesos ir neįstiklintos, kad net pamaniau, jog tai kopijos. Šalia, negalėjau užfiksuoti, tebėra kruvinų grindų instaliacija, kur buvo nužudytas svarbus asmuo. Pateikta kraupiai, bet autentiškai, neprikibsi. Turiu apie ją šį bei tą pakalbėti, nes domiuosi ja, o ir mačiau filmą „Marija, Škotijos karalienė“ (2018).

Škotijos karalienė Marija Stiuart gimė 1542 metų gruodžio 8 dieną Linitlou rūmuose ir tapo Škotijos karaliene būdama vos šešių dienų amžiaus, mirus jos tėvui karaliui Jokūbui V. Didžiąją savo vaikystės bei jaunystės dalį ji praleido Prancūzijoje, kur 1558 metais ištekėjo už Prancūzijos sosto įpėdinio Pranciškaus, vėliau trumpam tapdama Prancūzijos karaliene konsorte. Po vyro mirties ji 1561 metais grįžo į Škotiją, kur jos laukė visiškai svetima, gilių religinių ir politinių konfliktų draskoma šalies politinė tikrovė.

Gyvendama Holirudo rūmuose Edinburge, Marija Stiuart patyrė daugybę sukrėtimų, intrigų ir asmeninių tragedijų. Jos valdymo laikotarpis čia pasižymėjo įtemptu santykiu su protestantų reformatoriais bei didžiule politine suirute. Dramatiškiausias įvykis jos gyvenime šiuose rūmuose atsitiko 1566 metais, kuomet rūmų apartamentuose jos akivaizdoje sąmokslininkai žiauriai nužudė jos italų kilmės sekretorių Davidą Riccio. Būtent tą vietą paženklino lankytojams raudono kraujo instaliacija.

Po vėlesnių politinių nesėkmių, sukilimų ir priverstinio atsisakymo nuo sosto Škotijoje, Marija 1568 metais pasiprašė prieglobsčio pas savo pusseserę Anglijos karalienę Elžbietą I. Tačiau tikėta pagalba virto beveik devyniolika metų trukusia nelaisve ir griežtu namų areštu Anglijos pilyse. Ji buvo laikoma nuolatine grėsme ir taikiniu dėl savo katalikiško tikėjimo bei teisėtų pretendentės į Anglijos sostą teisių. Remiantis istorine medžiaga, kuomet Mariją Stiuart kelyje į trečiąją santuoką pagrobė lordas Bothwellas, ji buvo prievarta nuvesta į Dunbaro tvirtovę, kur jis ją išprievartavo. Vėliau ji patyrė didžiulę gėdą, pažeminimą ir kalinimą Lochleveno salos pilyje, kur buvo verčiama pasirašyti sosto atsisakymą. Tačiau kalbant apie jos beveik devyniolikos metų nelaisvės periodą Anglijoje, ji paprastai buvo kalinama kaip karališkojo kraujo asmenybė, prižiūrima sargybos, nors sąlygos ir psichologinė našta bėgant metams sunkėjo.

Holirudo rūmuose iki šiol yra saugomi ir lankytojams rodomi autentiški XVI amžiaus Marijos Stiuart apartamentai, kuriuose išliko dalis tų laikų erdvės ir atmosferos. Šiuose istoriniuose kambariuose galima pamatyti jos pačios laikotarpio relikvijų bei jos artimos aplinkos ir šeimos narių portretų, leidžiančių prisiliesti prie jos tragiško gyvenimo realybės.

Galiausiai Marija Stiuart buvo apkaltinta valstybės išdavyste ir sąmokslu prieš karalienę Elžbietą I, ypač po to, kai jos slapta susirašinėjimo gijos buvo išaiškintos vadinamajame Bebingtono sąmoksle. Specialus teismas ją pripažino kaltą ir nuteisė mirties bausme. Sprendimas nubausti karališko kraujo asmenį tuometei Europai buvo beprecedentis žingsnis, turėjęs pašalinti bet kokią politinę bei religinę opoziciją Anglijos sostui.

Škotijos karalienė Marija buvo nukirsdinta kirviu 1587 metų vasario 8 dieną Anglijoje esančioje Fotheringhay pilyje. Šis egzekucijos aktas užbaigė ilgą ir skausmingą dviejų karalienių politinę bei asmeninę akistatą, visam laikui pakeisdamas Europos istorijos eigą.

Nuotraukoje pavyko užfiksuoti garsiąją avį Dolė (Dolly) – pirmasis pasaulyje žinduolis, sėkmingai klonuotas iš suaugusio gyvūno somatinių ląstelių, pakeitęs mokslo ir biotechnologijų istoriją. Ji gimė 1996 metų liepos 5 dieną Roslino institute prie Edinburgo, Škotijoje, o jos klonavimą atliko mokslininkai Ianas Wilmutas ir Keithas Campbellas. Dolė išgyveno beveik šešerius su puse metų ir sulaukė 2003 metų vasario 14 dienos, kuomet buvo užmigdyta dėl progresuojančios plaučių ligos ir su amžiumi siejamų sveikatos problemų. Šiandien iškamšos pavidalu ji yra saugoma ir nuolat eksponuojama Škotijos nacionaliniame muziejuje (National Museum of Scotland), įsikūrusiame pačiame Edinburgo senamiestyje (Chambers gatvėje), kur sulaukia didžiulio lankytojų iš viso pasaulio dėmesio. Įdomu tai, kad šalyje visi nacionaliniai muziejai visada yra atviri ir nemokami! Yra ko pasimokyti lietuviams.

Nuotraukoje matoma kavinė „The Elephant House“, įsikūrusi Edinburge, yra visame pasaulyje išgarsėjusi kaip viena iš vietų, kur rašytoja J.K. Rowling kūrė legendinę „Hario Poterio“ knygų seriją. Šioje kavinėje, pro kurios langus atsiveria vaizdas į Greyfriars Kirkyard kapines (kur vėliau buvo rasti ir kai kurių knygos personažų vardų atitikmenys, pavyzdžiui, Thomas Riddle), ji praleisdavo valandų valandas rašydama pirmuosius romano tomus, kol dar nebūtinai turėjo geras sąlygas ar šildymą namuose, todėl ši vieta pelnytai vadinama vienu iš Hario Poterio gimimo taškų. Internetas nurodo būtent šią vietą, nors šis kavinių raudonas tinklas mėgsta ant visų savo užeigų rašyti Rowling pavardę, tad atsekti tikrąją kavinę sunku, nes Edinburge visi bando savintis šį titulą.

Nuotraukoje matomas įspūdingas gotikinio stiliaus pastatas su aukštu smailiu bokštu yra The Hub (Centras), įsikūręs pačioje Karališkojo Mylios kelio (Royal Mile) pradžioje Edinburge. Šis XIX amžiaus viduryje pastatytas ir gausiai dekoruotas statinys iš pradžių veikė kaip Škotijos Bažnyčios Generalinės Asamblėjos susirinkimų salė, o šiandien jis yra pagrindinė Edinburgo tarptautinio festivalio (Edinburgh International Festival) būstinė, kurioje vyksta renginiai, bilietų kasa bei kavinė.

Parlamento aikštė (Parliament Square) Edinburgo senamiestyje, kurios dešinėje stovi įspūdinga Šv. Giles katedra (St. Giles' Kirk) – pagrindinė ir istorinė miesto šventovė, o kairėje matomas paminklas bei istorinis pastatų kompleksas, įskaitant Škotijos teismus.

Vienas labiausiai šokiravusių mane vietų – Džono Nokso kapas stovėjimo aikštelėje! Šioje vietoje, po dabartine asfalto danga Parlamento aikštėje prie Šv. Giles katedros, yra palaidotas iškilus XVI amžiaus škotų religinis reformatorius ir teologas Džonas Noksas (John Knox). XVI amžiuje ši teritorija veikia kaip Šv. Giles bažnyčios kapinės, o pats Džonas Noksas čia buvo atgulęs amžinojo poilsio 1572 metų lapkričio mėnesį, palydėtas gausios minios ir tuometinio šalies regento.

Džonas Noksas buvo pagrindinė figūra, įgyvendinusi Škotijos religinę reformaciją ir įkūrusi presbiterionų bažnyčią. Jo griežti pamokslai, uolus tikėjimas ir reikalavimas, kad žmonės galėtų skaityti Bibliją savo kalba, iš pagrindų pakeitė tuometinį Škotijos veidą. Dėl savo politinių bei religinių pažiūrų jis nuolat Konfliktavo su katalike Škotijos karaliene Marija Stiuart, o jo idėjos padarė milžinišką įtaką visai vėlesnei Škotijos bei Europos dvasinei kultūrai.

Šiandien jo kapavietė neturi tradicinio ar puošnaus antkapio, nes bėgant amžiams kapinės buvo panaikintos, o teritorija pertvarkyta į automobilių stovėjimo aikštelę. Apytikslę reformatoriaus amžinojo poilsio vietą pažymi po asfalto danga paslėpta ir specialia plokštele bei ženklinimu (automobilių stovėjimo vietoje nr. 23) įamžinta memorialinė žyma, o istorinė pradinė jo kapą žymėjusi akmeninė plokštė su inicialais IK 1572 dabar yra saugoma ir eksponuojama paties Šv. Giles katedros vidaus grindyse.

Paminklas Jamesui Braidwoodui (1800–1861), stovintis tame pačiame Edinburgo senamiestyje, Parlamento aikštėje (Parliament Square), netoli Šv. Giles katedros. Jamesas Braidwoodas yra pasaulyje plačiai žinomas kaip moderniosios, profesionalios ugniagesių tarnybos pradininkas. Gimęs Edinburge, jis pradžioje vadovavo vietinei miesto ugniagesių brigadai (kuria rūpinosi po didžiojo 1824 metų Edinburgo gaisro), o vėliau persikėlė į Londoną, kur įkūrė ir vadovavo pirmajai pasaulyje didelio masto municipalinei ugniagesių tarnybai (London Fire Engine Establishment). Ši bronzinė statula Parlamento aikštėje pagerbia jo išskirtinius nuopelnus ir indėlį į pasaulinę priešgaisrinės apsaugos bei gelbėjimo sistemą.

Taip, čia užfiksuota istorinė Mercat Cross (Turgavietės kryžiaus) aikštė ir pats paminklas, taip pat stovintis Edinburgo senamiestyje, visai šalia Šv. Giles katedros ir Parlamento aikštės. Ši vieta Škotijos istorijoje turi ypatingą reikšmę: tradiciškai prie tokių miesto kryžių (mercat cross) skelbė svarbius karališkus dekretus, pranešimai, įstatymai, o kartais vyksta ir šiuolaikiniai oficialūs valstybiniai paskelbimai (pavyzdžiui, naujo monarcho inauguracijos ar karališkosios žinios). Nuotraukos centre matomas statinys su kolona ir ant jos esančiu vienaragiu yra istorinio kryžiaus atstatytas monumentas, o aplinkui šurmuliuoja turistų pilna Edinburgo širdis.

Viktorijos gatvė (Victoria Street) Edinburge yra bent jau man viena vaizdingiausių, unikaliausių ir labiausiai fotografuojamų vietų visame mieste, garsėjanti savo ryškiomis spalvomis, gyva atmosfera ir išskirtine dviejų aukštų architektūra. Ji buvo nutiesta XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje kaip dalis platesnio miesto plano, skirto geriau sujungti senamiestį su naujesniais rajonais ir pagerinti judėjimą mieste. Ši lenkta, akmenimis grįsta gatvė išsiskiria tuo, kad yra dviejų lygių: viršutinėje jos dalyje driekiasi senoviniai pastatai ir terasos, o apatinėje – gausu spalvingų parduotuvėlių, užeigų ir specializuotų krautuvėlių, kurios sukuria ypatingą, pasakų romanus primenantį kraštovaizdį.

Istoriškai ši gatvė liudija didžiulius Edinburgo urbanistinius pokyčius, kai XIX a. viduryje buvo griaunami senieji mediniai pastatai ir statomi masyvūs akmeniniai statiniai, siekiant sukurti tvarkingesnę bei modernesnę prekybinę erdvę. Projekto autorius architektas Thomas Hamiltonas suprojektavo gatvę taip, kad ji elegantiškai įveiktų stačią kalvos šlaitą, todėl pastatai čia turi po kelis aukštus iš abiejų pusių, o pačiame viršuje esančios terasos leidžia pasiekti viršutinius namų aukštus iš kitų gatvių pusės. Per amžius ši vieta keitėsi nuo darbininkų ir prekybininkų susibūrimo zonos iki dabartinio madingo nepriklausomų parduotuvėlių, kavinių ir knygynų centro, išlaikiusio autentišką senovinį dvasią.

Pasaulinę šlovę Viktorijos gatvė pelnė ir dėl savo gilaus ryšio su J. K. Rowling kūryba bei kultine „Hario Poterio“ visata. Daugelis gerbėjų ir tyrinėtojų ją laiko pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu ir realiu prototipu burtininkų pasaulio prekybinei gatvei – Skersiniam skersgatviui, kurioje jaunuosius burtininkus lydi magiškų prekių gausa. Pats gatvės vingiuotumas, ryškios vitrinos, senovinis grindinys ir čia įsikūrusios magiškos tematikos krautuvėlės sukuria tokią pačią mistinę nuotaiką, kokia aprašoma knygose, todėl šimtai tūkstančių turistų kasmet užsuka čia pasijusti tarsi dygstantys burtininkų pasaulio dalyviai.

Didinga Edinburgo pilis (Edinburgh Castle), įsikūrusi ant užgesusio ugnikalnio uolos pačioje miesto širdyje ir esanti viena labiausiai lankomų bei istoriškai svarbiausių Škotijos vietų. Ši tvirtovė amžių kaitoje išgyveno nesuskaičiuojamus karus, apgultis bei valdovų kaitą, o jos sienos saugo daugybę karališkų paslapčių. Pilyje yra saugomi Škotijos karališkojo kraujo brangakmeniai (Honours of Scotland) – seniausia karūnavimo juvelyrika Britų salose, kurią sudaro karūna, kardas bei skeptras. Taip pat čia galima pamatyti galingą XVI a. patranką, vadinamą Mons Meg, ir istorinę Šv. Margaritos koplyčią – seniausią išlikusį pastatą visame pilies komplekse, menantį XII amžių. Pilies aikštėje, matomoje nuotraukoje, kasmet vasarą vyksta garsusis karinis festivalis Edinburgh Tattoo, o šalia įėjimų pastatytos nacionalinių didvyrių Williamo Wallace’o ir Roberto Bruce’o statulos primena apie audringą šios šalies kovą už nepriklausomybę. Be proto daug turistų, žmonių, tad ten patekti paprasčiausiai nelabai ir apsimokėjo, nes pilis išnaudojama kitoms reikmėms, tačiau ji atrodo kaip iš kokių „Sostų karų“ iš toli.

Nuotraukoje užfiksuota garsioji George IV gatvė (George IV Bridge) Edinburge, kuri išsiskiria ne tik tuo, kad yra svarbi transporto arterija, bet ir tuo, jog iš tikrųjų yra pakelta virš kitų miesto gatvių kaip didelis tiltas ar viadukas. XIX amžiaus pirmoje pusėje suprojektuota gatvė leido sujungti senamiestį per gilius daubų ir užstatytų kvartalų lygio skirtumus, o jos konstrukciją sudaro įspūdingos arkatūros, slepiamos po žeme ar po kitais pastatais.

Ši vieta yra neatsiejamai susijusi su pasauline literatūros ir „Hario Poterio“ istorija, kadangi čia, netoli gatvės pradžios, stovėjo anksčiau minėta kavinė „The Elephant House“, kurioje J.K. Rowling rašė pirmuosius romanus. Be to, pačioje George IV gatvėje yra įsikūręs garsusis National Library of Scotland (Škotijos nacionalinė biblioteka) bei Greyfriars Bobby baras ir paminklas, pagerbiantis ištikimiausio pasaulyje šuns – bobby – atminimą.

Garsusis šunelis Bobis (Greyfriars Bobby) buvo Skye terjero veislės šuo, išgarsėjęs savo neprilygstamu ištikimumu ir atsidavimu po savo šeimininko Johno Gray mirties XIX amžiaus viduryje. Pasak legendos, kai jo šeimininkas 1858 metais mirė nuo tuberkuliozės ir buvo palaidotas Edinburgo Greyfriars Kirkyard kapinėse, mažas šunelis net keturiolika metų iki pat savo mirties 1872 metais ištikimai sargavo ant jo kapo, gyveno gatvėse ir sulaukė didžiulio vietinių gyventojų bei lankytojų palankumo. Šis išskirtinis pavyzdys tapo gilaus lojalumo simboliu visoje šalyje, o netoli kapinių esantis bronzinis Bobio paminklas bei kapinėse esantis jo kapas iki šiol pritraukia tūkstančius turistų iš viso pasaulio, norinčių pagerbti šį nepaprastą gyvūną. Šiandien galima čia patrinti nosį, apsilankyti to paties vadinimo kavinėje, tik žmonių labai daug!

Nuotraukoje matomas garsus Edinburgo baras/užeiga vadinasi „The Last Drop“ (Paskutinis lašas), o jo pavadinimas bei istorija yra glaudžiai susiję su tamsia ir šiurpia miesto praeitimi. Šis pavadinimas kilęs nuo to, kad netoliese esančioje Grasmorketo aikštėje (Grassmarket) ilgą laiką buvo vykdomos viešos mirties bausmės pakariant nusikaltėlius, o ši užeiga buvo paskutinė vieta, kur pasmerktiesiems leidžiama išgerti savo „paskutinį lašą“ (bokštą alaus ar taurę stipraus gėrimo) pakeliui į ešafotą. Be to, istorijos metraščiuose minima ir viena macnių šios vietos legendų apie moterį, vardu Margaret Dickson, kuri XVII amžiaus pabaigoje buvo pakarta Grasmorkete už kūdikio nužudymą, tačiau pakeliui į kapines mediniame karste atgijo – kadangi pagal tuomečius įstatymus bausmė jau buvo atlikta, teismas jos nebepakartojo antrą kartą, ir ji išgyveno dar daugelį metų, todėl šis baras šiandien traukia lankytojus savo autentiška ir šiurpą keliančia atmosfera.

Istorinės Greyfriars Kirkyard kapinės, įsikūrusios pačioje Edinburgo širdyje, kurios yra ypatingos dėl savo gilaus ryšio su „Hario Poterio“ visata bei šiurpių legendų. Vaikščiodama po šias senovines kapines rašytoja J.K. Rowling semdavosi įkvėpimo ir čia rasdavo realių vardų bei pavardžių savo personažams – pavyzdžiui, antkapiuose ji aptiko Tomą Ridlį (Lordą Voldemortą), McGonagall ar Moodį, todėl gerbėjams ši vieta tapo tikra piligrimystės meka. Be to, šios kapinės garsėja kaip viena dvasių labiausiai lankomų vietų pasaulyje, ypač dėl XIX amžiuje čia kalėjusio žiauraus teisininko Džordжо Makenzio (George Mackenzie) poltergeisto reiškinių, bei čia pat stovinčio ištikimojo šunelio Bobio kapo, saugančio šios ypatingos vietos istoriją.

Kaip visada mane kelionėje lydi vynas ir literatūra: John Boyne „Širdies tūžmai neregimi“ ir skanėstai.

Vos nepamiršau vieno įspūdingiausio paminklo! Edinburgo širdyje, Princes Street soduose, stūksantis rašytojo Volterio Skoto paminklas (Scott Monument) yra įspūdingas ir vienas didžiausių pasaulyje paminklų, pastatytas pasaulinio garso škotų rašytojui ir poetui serui Volteriui Skotui pagerbti. Šis XIX amžiaus viduryje išsiskiriančio gotikinio stiliaus suprojektuotas statinys primena tamsų, dangiškojo grožio viduramžių katedros bokštą ar burtininkų bokštą, o jo fasadą puošia gausybė skulptūrų, vaizduojančių ne tik patį rašytoją su jo mylimu šunimi, bet ir 64 personažus iš jo garsiausių istorinių romanų.
 
Šis monumentas pasižymi ne tik savo unikalia išvaizda, bet ir aktyvia lankytina patirtimi, leidžiančia lankytojams įveikti siaurą, laipsniškai siaurėjančią 287 laiptelių spiralinę sistemą ir pakilti į kelias viršutines apžvalgos aikšteles. Iš viršaus atsiveria nuostabi, panoraminė Edinburgo senamiesčio ir naujamiesčio bei aplinkinių parkų panorama, o pats paminklas jau ilgą laiką išlieka vienu iš labiausiai atpažįstamų ir ikoniškų Škotijos sostinės simbolių. Ir jis išties labai unikalus!
 
Jaučiu, kad dar tikrai norėčiau sugrįžti į Edinburgą kiek įdomesnei kelionei, sėslesnei, nuodugnesnei. Pavyzdžiui, pagyventi kokią savaitę ir neskubant viską iššniukštinėti su neslepiamu smalsumu.
 
Maištinga Siela

Turkija, Stambulas: kelionė į Stambulą, Topkapio rūmai, Sofijos soboras, Mėlynoji mečetė, Dolmabahčės rūmai ir kt.

 

Sveiki, mielieji!

Šią vasarą teko apsilankyti Turkijos sostinėje Stambule. Didžiausiame Europos mieste, jeigu Stambulo europinę dalį priskirsime prie pačios Europos. Pasaulyje tai 14-tą vietą pagal gyventojų skaičių užimantis miestas, kuriame gyvena 15,5 milijonų žmonių. Čia praleidau tik dvi dienas ir galiu pasakyti, kad per tą laiką pavyko aplankyti tik pačius ryškiausius turistinius objektus, plaukti per Bosforo sąsiaurį laivu, dukart papietauti. Kokio mega-turbo dydžio miestas ir kas jame iš tikrųjų vyksta, man sunku suvokti. Vien įvažiavimas į centrą tęsėsi koks 40-50 kilometrų. Toliau nutolę nuo centro šiuolaikiniai Stambulo kvartalai primena skruzdėlynus – didžiulio masto megapolis. Tiesą sakant, sunkiai man sekėsi susidaryti įspūdį apie šį miestą, nes jam reikėtų mažiausiai kokio mėnesio, kad realiai pajusčiau, ką reiškia būti Stambule. Dabar viskam buvo pernelyg mažai laiko, tad mano nuotraukų reportažas išskirtinai turistinis.

Naujieji gyvenamieji Stambulo regionai sparčiai keičia visą megapolio veidą ir tampa pagrindiniais traukos taškais tiek ieškantiems modernaus būsto, tiek vietiniams bei užsienio investuotojams. Šie rajonai, besidriekiantys tiek Europos, tiek Azijos pusėje, išsiskiria išankstiniu urbanistiniu planavimu, plataus masto naujos statybos projektais ir uždarais gyvenamaisiais kompleksais, kuriuose gausu visų reikiamų paslaugų – nuo privačių kiemų bei baseinų iki prekybos centrų ir apsaugos sistemų.

Vienas ryškiausių pavyzdžių Europinėje pusėje yra Bašakšehyro (Başakşehir) rajonas, kuris išgarsėjo dėl modernios infrastruktūros, nepriekaištingo suplanavimo ir didelių valdžios remiamų investicijų, pritraukiančių šeimas bei aukštesnės klasės gyventojus. Tuo tarpu Azijos pusėje išsiskiria Ataşehir bei Kartal rajonai: Ataşehir tapo svarbiu finansiniu centru su dygstančiais dangoraižiais ir šiuolaikiniais daugiabučiais, o pakrantėje įsikūręs Kartal traukia norinčius gyventi arčiau gamtos, šalia Marmuro jūros bei Princo salų vaizdų. Šie naujieji rajonai ne tik sprendžia nuolatinį būsto poreikį milžiniškame mieste, bet ir siūlo visiškai naują, komfortišką bei darnią gyvenimo kokybę toliau nuo istorinio centro šurmulio.

Šiame nuotraukoje matomas paminklas yra garsusis Teodosijaus obeliskas (lot. Obeliskis Theodosianus), stovintis Stambulo istoriniame centre, buvusiame Konstantinopolio hipodrome (dabartinėje Sultono Ahmedo aikštėje arba Sultanahmet). Šis senovinis Egipto obeliskas, pagamintas iš rausvo granito, pradžioje buvo pastatytas Karnake, Egipte, dar XV a. pr. m. e. valdant faraonui Tutmoziui III, o vėliau IV a. pabaigoje Romos imperatorius Teodosijus I jį atgabeno į Konstantinopolį. Pats obeliskas yra papuoštas autentiškais senovės egiptiečių hieroglifais, o jo apatinė dalis remiasi į marmurinį padėklą, ant kurio išraižyti reljefai vaizduoja imperatoriaus šeimos gyvenimą bei pats obelisko atgabenimo į hipodromą scenas.

Šioje nuotraukoje matomas įspūdingas statinys yra gėlo vandens fontanas, esantis netoli Topkapio rūmų vartų Stambule. Tai geriausias osmanų rokoko architektūros pavyzdys, pasižymintis gausiai ornamentuotomis marmurinėmis sienomis, subtiliais raštais ir elegantiškais kupolais. Tokie viešieji fontanai Konstantinopolyje turėjo ne tik praktinę reikšmę tiekiant vandenį praeiviams, bet ir simbolizavo valdovo dosnumą bei galybę. Šalia šio istorinio statinio besidriekianti akmenimis grįsta aikštė šiandien yra viena lankomiausių turistinių vietų mieste, sujungiantį Topkapio rūmų prieigas su kitais garsiais istorinio centro paminklais.

Šioje nuotraukoje matomi Sveikatos vartai (Bab-ı Hümayun) – tai didingi ir pagrindiniai įėjimai į istorinius Topkapio rūmus Stambule. Šie XV amžiuje sultono Mehmedo Užkariautojo įsakymu pastatyti vartai pasižymi įspūdinga marmurine apdaila, išraiškinga arhaika ir virš arkos esančiais įrašais arabų raštu bei osmanų sultonų monogramomis (tughromis). Pro šiuos istorinius vartus kasdien praeina šimtai lankytojų ir turistų, žengiančių į buvusią galingos Osmanų imperijos valdovų rezidenciją, kurioje šiandien veikia vienas žymiausių pasaulio muziejų.

Šioje nuotraukoje matoma įspūdinga istorinė Šventosios Irinės bažnyčia (turk. Aya İrini), esanti pirmajame Topkapio rūmų kieme Stambule. Tai viena seniausių krikščionių šventyklų Konstantinopolyje, pastatyta dar IV amžiuje imperatoriaus Konstantino Didžiojo nurodymu, dar prieš iškilimui garsiajai Sofijos soborui.

Bažnyčia išsiskiria savo unikalia bizantine architektūra, masyviomis plytų sienomis ir kupolu, kurie išlaikė savo pirminį ankstyvųjų krikščionių laikų bazilikos išplanavimą. Skirtingai nuo daugelio kitų Konstantinopolio bažnyčių, osmanai po miesto užkariavimo 1453 metais šio pastato nepavertė mečete – vietoj to jis buvo naudojamas kaip Topkapio rūmų sandėlis bei ginklų saugykla, o šiandien ši išskirtinė erdvė dėl puikios akustikos tarnauja kaip koncertų salė ir muziejus.

Toliau pratęsiu bene trijų valandų apsilankymą bene garsiausiame Stambulo Sultonų rūmuose, kurio turtingame komplekse visko tiek daug, kad visko nuotraukomis neperteiksi, tad įdedu tik dalį.
 
Topkapio rūmų istorija prasidėjo XV amžiaus viduryje, kuomet osmanų sultonas Mehmedas Užkariautojas 1453 metais užėmė Konstantinopolį ir nusprendė įkurti naują imperijos valdžios širdį. Iš pradžių pirmoji rezidencija buvo pastatyta dabartinio universiteto teritorijoje, tačiau vėliau valdovas pasirinko strateginę vietą ant kyšulio, kur susitinka Bosforo sąsiauris, Auksinis Ragas ir Marmuro jūra. Naujųjų rūmų statybos prasidėjo apie 1459 metus, o pats kompleksas palaipsniui plėtėsi, per šimtmečius tapdamas galingos Osmanų imperijos politiniu, administraciniu ir kultūriniu centru.
 
Šis didžiulis kompleksas buvo suprojektuotas ne kaip vienas pastatas, o kaip keturių vis didesnių kiemų ir sodų sistema, atskirta gynybinėmis sienomis bei monumentaliais vartais. Kiekvienas kiemas turėjo savo griežtą paskirtį: pirmajame ir antrajame vyko valstybės reikalai, veikė kanceliarijos bei iždas, o trečiasis ir ketvirtasis kiemai buvo privati sultono bei jo artimiausios aplinkos erdvė. Rūmuose vienu metu gyveno ir dirbo tūkstančiai žmonių, įskaitant valdininkus, karius, meistrus, virtuvės šujus bei rūmų tarnus, todėl Topkapio rūmai funkcionavo kaip savarankiškas miniatiūrinis miestas didžiojo megropolio viduje.
 
Ypatingą vietą šioje rezidencijoje užėmė haremai – slapta ir griežtai saugoma rūmų dalis, kurioje gyveno sultono motinos, teisėtos žmonos, konkubinos bei jų vaikai. Haremų sistema buvo kruopščiai organizuota pagal hierarchiją, o moterys čia patekdavo būdamos belaisvėmis, vergėmis arba kaip kilmingos dovanos iš užsienio valdovų. Nors iš šalies haremas dažnai buvo įsivaizduojamas kaip vien pramogų vieta, iš tikrųjų tai buvo rimta politinių intriguojančių intrigų, mokymosi ir išgyvenimo arena, kurioje jaunos merginos būdavo mokomos dvaro etiketo, muzikos, siuvinėjimo bei turkų kalbos, kad vėliau galėtų patraukti valdovo dėmesį.
 
Šios sudėtingos bendruomenės apsaugai ir kasdienei priežiūrai buvo pasitelkiami eunuchai, kurių statusas ir įtaka rūmuose buvo milžiniški. Juodieji eunuchai, atgabenti daugiausia iš Afrikos, atliko pačius svarbiausius ir atsakingiausius vaidmenis haremo apsaugoje bei priežiūroje, palaikydami tvarką ir tiesioginį ryšį tarp sultono privačios erdvės ir išorinio pasaulio. Nors pats kastravimo procesas vykdavo už imperijos ribų dėl griežtų islamo draudimų, šie vyrai dėl savo išskirtinės padėties ir artumo valdovui neretai įgydavo didžiulę politinę galią bei turtus.
 
Visai šiai gausybei moterų ir merginų haremo viduje vadovavo viena galingiausių figūrų visoje imperijoje – sultono motina, vadinama valide sultan. Valide sultan turėjo absoliučią valdžią haremo viduje, prižiūrėjo jaunų merginų auklėjimą, sprendė santuokų klausimus ir netgi darydavo didžiulę įtaką valstybės politikai bei sultonų sprendimams. Istorijoje žinomi periodai, vadinami „moterų sultonatu“, kuomet stiprios ir įtakingos valide sultan bei sultono žmonos de facto valdė imperiją iš užkulisių, o jauni ar silpni valdovai paklusdavo jų valiai.
 
Topkapio rūmuose per kelis šimtmečius gyveno daugybė garsių Osmanų sultonų, nuo pat Mehmedo Užkariautojo iki Suleimano Didžiojo, kuris čia gyveno kartu su savo mylima žmona Hurerem Sultan. Valdovai čia ne tik leido laiką su šeimomis, bet ir priėmė užsienio pasiuntinius, rengė iškilmingas ceremonijas bei sprendė karo ar taikos klausimus. Visgi XIX amžiaus viduryje sultonai nusprendė palikti Topkapio rūmus ir persikėlė į modernesnius Dolmabahčės rūmus prie Bosforo, o senoji rezidencija pamažu prarado savo pirminę paskirtį.
 
Šiandien įspūdingame Topkapio rūmų komplekse apsilankę lankytojai gali pasinerti į buvusios Osmanų didybės atmosferą ir apžiūrėti išlikusius prabangius interjerus, kupolus bei puošnias mozaikas. Muziejaus lankytojams atverti buvę imperatoriškųjų virtuvių pastatai, ginklų salės, tarybos kambariai ir paslaptingieji haremo koridoriai, leidžiantys pamatyti kasdienį dvaro gyvenimą iš arti. Kiekviena erdvė atskleidžia vis kitą šimtmečių istorijos puslapį, o pats kompleksas stebina savo mastu ir architektūriniu subtilumu.
 
Ypatingo lankytojų dėmesio sulaukia vertingiausi rūmų komplekso eksponatai, saugomi imperatoriškajame ižde ir šventųjų relikvijų salėje. Čia galima pamatyti garsųjį 86 karatų deimantinį „Šaukštininko“ brangakmenį, gausiai brangakmeniais nusagstytą Topkapio durklą, auksu ir brangiaisiais metalais tviskančius sultonų sostus bei imperatoriškuosius drabužius. Taip pat muziejuje saugomos svarbios islamo pasaulio relikvijos, tarp kurių yra pranašo Mahometo apsiastas, kardas ir plaukas, kasmet pritraukiantys tūkstančius piligrimų bei istorijos entuziastų iš viso pasaulio.

Topkapio rūmų Šventųjų relikvijų skyriuje saugoma ir eksponuojama šv. Jono Krikštytojo dešinioji ranka (taip pat dalis kaukolės bei kiti su juo susiję atributai). Šios krikščionių ir musulmonų vienodai gerbiamos relikvijos į rūmus pateko Osmanų imperijos laikotarpiu, o šiandien jos yra išstatytos Šventojo Apsiasto paviljone (Hırka-i Saadet Dairesi) kartu su kitais svarbiais tikėjimo artefaktais, pavyzdžiui, pranašo Mahometo daiktais. Kiek domėjausi, mokslas negali patvirtinti, ar artefaktas tikrojo šv. Jono.

Kaip ir Balkanuose, taip ir Stambule pilna jaukių ir puikiai prižiūrimų miesto kačių. Stambulo katės yra neatsiejama šio didmiesčio kultūros ir kasdienio gyvenimo dalis, pelniusiai nesofistikuotų miesto šeimininkų titulą. Jos laisvai klaidžioja gatvėmis, turgavietėmis, kavinėmis bei istorinėmis aikštėmis, o vietiniai gyventojai jomis rūpinasi, neša maistą ir netgi stato specialius namelius žiemai. Šis išskirtinis meilės ir pagarbos santykis su katėmis Stambule giliai įsišaknijęs istorijoje bei tradicijose, paverčiantis jas tikraisiais miesto simboliais, kurie žavi kiekvieną čia užsukusį keliautoją.

Šioje nuotraukoje matomas interjeras – tai viena didingiausių ir garsiausių pasaulio šventovių, Sofijos soboras (Hagia Sophia) Stambule. Pastatytas VI a. bizantiečių imperatoriaus Justiniano I nurodymu, šis statinys beveik tūkstantmetį buvo didžiausia pasaulio krikščionių katedra, stebinanti savo revoliuciniu milžinišku kupolu bei prabangia mozaikų ir marmuro apdaila.

Po 1453 metų Konstantinopolio užkariavimo osmanai soborą pavertė mečete, pridėdami minaretus ir didžiulius kaligrafinius skydus su islamiškais įrašais, kurie matomi ir šioje nuotraukoje. XX amžiuje pastatas ilgą laiką veikia kaip muziejus, o pastaraisiais metais vėl atliko ir mečetės funkcijas, jungdamas dvi skirtingas religines bei kultūrines epochas.

Vidinėje erdvėje lankytojus pasitinka galingos marmurinės kolonos, nuostabūs sietynai bei restauruojami istoriniai elementai, tiesa, šiandien joje dažnai galima pamatyti ir restauravimo ar apsaugos darbams būtinų konstrukcijų bei pastolių. Viduje ganėtinai tamsu, būtinai turi dengti kojas ir pečius audeklas, nepriklausomai nuo lyties (teko pirkti kažką panašaus į juodą agro plėvelę iš kiosko, nes kitaip niekas neįleis į šventyklą) nenufotografuosi, daug pastolių rekonstrukcijai tiek viduje, tiek išorėje. Labai daug turistų. Asmeniškai man keista matyti krikščionių Jėzų kristų, o kitoje pusėje musulmoniškus užrašus.

Teodosijaus cisterna (turk. Şerefiye Sarnıcı) – viena įspūdingiausių ir seniausių požeminių vandens saugyklų Stambule. Šį inžinerinį šedevrą V amžiuje (imperatoriaus Teodosijaus II valdymo metais) pastatė bizantiečiai, siekdami užtikrinti vandens tiekimą Didiesiems imperatoriškiems rūmams ir aplinkiniams rajonams. Cisterna pasižymi išskirtine architektūra: jos skliautines plytų lubas palaiko grakščios marmurinės kolonos, apjuostos metaliniais sutvirtinimo lankais, kurie padeda išsaugoti statinio stabilumą po žeme. Šiandien ši istorinė erdvė yra restauruota, pritaikyta lankytojams ir dažnai naudojama įvairiems šviesų bei meno projektams ar parodoms rengti.

Mėlynoji mečetė.

Keliaudamas ne tik Stambule, bet ir Edirnė, aplankiau kokias penkias mečetes ir visose yra tam tikri reglamentai. Negalima vaikščioti su batais ar basutėmis, tik basom arba kojinėmis, nes grindys muštos audeklu ir kilimais. Negali būti nuogų pečių, šortų aukščiau kelių. Moterys turi pridengti plaukus. Mėlynojoje mečetėje siaubingas žmonių srautas, visi po didelių karščių nusimauna batus, todėl šventykloje kvapelis... Patikėkite!

Oficialiai vadinama Sultono Ahmedo mečetė (Sultan Ahmet Camii), ši įspūdingas šventovė buvo pastatyta XVII amžiaus pradžioje, tarp 1609 ir 1616 metų, jaunam osmanų sultonui Ahmedui I užsakius sukurti statinį, kuris savo didybe pralenktų netgi netoliese esantį Sofijos soborą. Architektas Sedefkâr Mehmed Ağa sujungė geriausias tradicinės osmanų architektūros ir bizantinio stiliaus idėjas, sukurdamas harmoningą kompleksą su galingais centriniais kupolais bei kaskadiškai kylančiais mažesniais kupolais.

Savo pavadinimą – Mėlynoji mečetė – šis statinys pelnė dėl tūkstančių rankų darbo Izniko keramikos plytelių, puošiančių vidines sienas. Šios plytelės švyti išskirtiniais mėlynos spalvos atspalviais ir vaizduoja gėlių, medžių bei vaisių motyvus, kurie ypač gražiai atsiskleidžia, kai saulės šviesa pro šimtus vitražinių langų nutvieskia maldos salę. Man asmeniškai viduje tos mėlynos nebuvo tiek jau ir daug. 

Ši mečetė taip pat unikali savo šešiais minaretais, kas tuo metu sukėlė didelį skandalą ir religinį pasipiktinimą, mat toks pats minaretų skaičius tuomet priklausė tik pačiai švenčiausiai Mekos mečetei. Norėdamas išspręsti šį konfliktą, sultonas Ahmedas I turėjo finansuoti dar vieno minareto statybą Mekoje, kad Stambulo mečetė išlaikytų savo išskirtinumą.

Šiandien Mėlynoji mečetė išlieka ne tik veikiančiais maldos namais, į kuriuos kasdien traukia tūkstančiai musulmonų piligrimų, bet ir viena lankomiausių istorinių vietų mieste. Ji stovi pačioje Stambulo širdyje, Sultanahmet aikštėje, tiesiog priešais Sofijos soborą, taip sukurdama vieną įspūdingiausių ir labiausiai atpažįstamų architektūrinių ansamblių pasaulyje.

Šioje nuotraukoje matoma Konstantino kolona (taip pat vadinama Sukurta kolona arba turk. Çemberlitaş Sütunu), esanti Stambule, Čemberlitašo aikštėje. Šią monumentalią koloną IV amžiuje (apie 330 m.) pastatydino Romos imperatorius Konstantinas Didysis, kuomet paskelbė Konstantinopolį nauja Romos imperijos sostine. Originaliai ji buvo gerokai aukštesnė ir jos viršūnėje puikuoja paties Konstantino statula, vaizduojanti jį kaip saulės dievą Apolono (arba saulės vežime), tačiau per šimtmečius kolona nukentėjo nuo gaisrų, žemės drebėjimų ir audrų. Dabar matomi metaliniai lankai ant kolonos yra istorinis sutvirtinimo elementas, padedantis apsaugoti šį senovinį akmeninį statinį nuo tolimesnio irimo.

Šioje nuotraukoje matoma įspūdinga Nuruosmaniye mečetė (Nuruosmaniye Camii), esanti Stambule, netoli Didžiojo turgaus (Kapalıçarşı). Tai viena gražiausių ir reikšmingiausių XVIII amžiaus osmanų baroko stiliaus mečečių, kurios statybos prasidėjo 1748 metais valdant sultonui Mahmutui I, o buvo baigtos 1755 metais esant sultonui Osmanui III. Mečetė išsiskiria unikalia architektūra, kurioje susipina tradiciniai osmanų bruožai su Vakarų Europos baroko bei rokokoko įtaka – tai atsispindi lenktose linijose, grakščiuose kupoluose ir gausioje akmens bei marmuro ornamentikoje. Priekyje matomas kiemas yra pusapvalio formos, kas yra gana reta osmanų mečečių architektūroje, o aplinkui verda aktyvus Stambulo senamiesčio gyvenimas su šurmuliuojančiomis gatvėmis ir prekyvietėmis.

Paprasto Stambulo gyventojo kasdienybė yra neatsiejama nuo dinamiško, nuolat šurmuliuojančio miesto ritmo, kuriame susipina tradicinis turkiškas svetingumas ir modernūs metropolio iššūkiai. Rytai dažnai prasideda nuo stiprios turkiškos kavos ar arbatos puodelio mažuose rajonų turgeliuose ar gatvės kavinukėse, kur kaimynai susitiekia pasisveikinti, o gatvėse jau gausu skubančių praeivių ir prekeivių.

Kasdienis gyvenimas čia glaudžiai susijęs su gatvės kultūra – kaip matyti ir nuotraukoje, siaurose akmenimis grįstose senamiesčio ar priemiesčių gatvelėse verda nuolatinis judėjimas, kur dalijamasi erdve tarp automobilių, pėsčiųjų, paspirtukų ir mažų krautuvėlių. Vietiniams gyventojams tenka prisitaikyti prie didelių kamščių bei ilgu kasdieniu kelionių laiku tarp dviejų kontinentų, tačiau bendruomeniškumo jausmas, vietinės kepyklėlės ir gyvas bendravimas suteikia šiam didmiesčiui ypatingo, jaukaus žavesio.

Vakarėjant – plaukimas Bosforo sąsiauriu. Panoraminiai Stambulo vaizdai. Bosforo sąsiaurio istorija ir geologija yra unikali natūrali anomalija, per tūkstantmečius lėmusi šio regiono geopolitinę ir ekonominę svarbą. Geologine prasme Bosforas yra senovinis upės slėnis, kuris maždaug prieš kelis tūkstančius metų staiga užsipildė vandeniu, kai po paskutinio ledynmečio pakilęs Viduržemio jūros lygis prarado natūralią užtvanką ir prasiveržė pro Bosforo slenkstį, taip sukurdamas dabartinę Juodąją jūrą. Šis geologinis lūžis suformavo siaurą, vingiuotą ir gyliu pasižymintį vandens koridorių.

Sąsiauris atlieka itin svarbų vaidmenį jungdamas dvi skirtingas vandens ekosistemas ir jūrų baseinus – šiaurėje esančią Juodąją jūrą su pietuose tyvuliuojančia Marmuro jūra, kuri per Dardanelų sąsiaurį toliau susisiekia su Egėjo bei Viduržemio jūromis. Dėl skirtingo druskingumo ir vandens lygio Juodojoje bei Marmuro jūrose, Bosfore nuolat vyksta įdomus reiškinys: viršutinis srovės sluoksnis neša mažiau sūrų vandenį iš Juodosios jūros į pietus, o gilesnis, sūresnis srautas juda priešinga kryptimi – iš Viduržemio jūros į šiaurę.

Stambulas yra unikalus pasaulio megapolis, įsikūręs abiejose Bosforo sąsiaurio pusėse, todėl jis geografiškai ir kultūriškai jungia du skirtingus kontinentus – Europą ir Aziją. Vakarų pusėje esanti Europos dalis yra padalinta į dvi dalis Auksinio Rago įlankos, o rytinė pusė stovi Azijos žemyne. Ši dvilypė padėtis reiškia, kad milijonai vietinių gyventojų kasdien keliauja iš vieno kontinento į kitą darbui ar mokslams, naudodamiesi tiek tiltais, tiek populiariais keltais.

Vienas įsimintiniausių ir labiausiai fotografuojamų objektų visame Bosfore yra nedidelė salelė, ant kurios stovi garsusis Mergaitės švyturys (Kız Kulesi). Įsikūręs pietinėje sąsiaurio dalyje, netoli Üsküdar rajono Azijos pusėje, šis švyturys per šimtmečius tarnavo kaip gynybine tvirtove, muitinės postu ar švyturiu, o su juo susijusios legendos pasakoja apie saugomas sultono dukras ar nelaimingą meilę. Šiandien šis švyturys yra tapęs neoficialiu viso Stambulo ir pačio Bosforo simboliu.

Sąsiaurio krantus šiandien jungia keli įspūdingi inžineriniai šedevrai – milžiniški pakabinami tiltai, kurie palengvina milžinišką transporto srautą tarp dviejų žemynų. Svarbiausi iš jų yra Kankaro tiltas (pirmasis Bosforo tiltas), Fatiho Sultono Mehmedo tiltas (antrasis tiltas) bei naujesnis, geležinkelio ir autotransporto Yavuz Sultan Selim tiltas, esantis arčiau Juodosios jūros. Šie tiltai naktimis gražiai apšviečiami, sukurdami nepamirštamą panoramą virš tamsių sąsiaurio vandens srautų.

Istoriškai Bosforo regionas buvo geidžiamiausias geostrateginis taškas pasaulyje, dėl kurio šimtmečiais kovojo persai, graikai, romėnai, bizantiečiai ir osmanai. Tas, kas kontroliavo Bosforą, kontroliavo visą prekybą tarp Europos ir Azijos, taip pat kelią iš Juodosios jūros regiono į pasaulinius vandenis. Pakrantėse gausu senovinių tvirtovių, tokių kaip Rumeli Hisarı ar Anadolu Hisarı, kurias osmanai pastatė prieš Konstantinopolio užkariavimą, kad visiškai suvaldytų sąsiaurio kirtimą.

Šiandieninės Bosforo pakrantės – tai prabangių gyvenamųjų rajonų, vadinamųjų yalı (istorinių medinių vilų, kainuojančių astronomines sumas), žvejų kaimelių ir istorinių parkų mozaika. Šiuose rajonuose, tokiuose kaip Bešiktašas, Ortaköy ar Bebek Europos pusėje bei Kadıköy ar Üsküdar Azijos pusėje, verda aktyvus kultūrinis ir socialinis gyvenimas. Bosforas išlieka gyvybinga Stambulo arterija, kuria kasdien plaukioja šimtai laivų, keltų ir žvejybinių laivelių, saugodami tūkstantmetę šio sąsiaurio dvasią.

Dolmabahčės rūmų istorija prasidėjo XIX amžiaus viduryje, kuomet osmanų sultonas Abdulmecidas I nusprendė pakeisti senąją ir viduramžių dvasia alsuojančią Topkapio rezidenciją modernia, vakarietiško stiliaus imperatoriškąja buveine. Naujųjų rūmų statybos vyko nuo 1843 iki 1856 metų ant iš dalies užpildytos įlankos kranto Bosforo sąsiaurio Europos pusėje, o pats pavadinimas „Dolmabahçe“ turkiškai reiškia „užpildytą sodą“. Šio grandiozinio projekto architektais tapo armėnų kilmės Balyanų šeimos atstovai, sujungę tradicinius osmanų architektūros elementus su populiariais Europos baroko, rokoko ir neoklasicizmo stiliais. O mes gi žinome, kaip turkai žiūri į armėnus.

Šis didžiulis kompleksas tapo pagrindine Osmanų imperijos sultonų rezidencija ir administraciniu centru, pakeitusiu Topkapio rūmus po beveik keturių šimtmečių valdymo. Rūmai simbolizavo imperijos modernizavimo bandymus ir vakarietiškų reformų epochą, vadinamą Tanzimatu, kuomet valdovai stengėsi prilygti Europos didvalstybių monarchams. Juose gyvendami sultonai priimdavo užsienio valstybių pasiuntinius, rengdavo iškilmingus priėmimus ir bandė demonstruoti besikeičiančio pasaulio ritmą.

Po Osmanų imperijos žlugimo ir Turkijos Respublikos paskelbimo Dolmabahčės rūmai įgijo ypatingą istorinio simbolio reikšmę naujajai valstybei. Čia apsistodavo šalyje lankydamasis modernios Turkijos respublikos įkūrėjas Mustafa Kemal Atatürk, kuris rūmus naudojo kaip savo prezidentinę rezidenciją Stambule. Būtent šiame istoriniame pastate 1938 metų lapkričio 10 dieną Atatürk užgeso jo gyvenimas, todėl šiandien visi rūmų laikrodžiai komplekse yra sustabdyti būtent tuo pačiu metu – 9 valandą ir 5 minutes. Nuotraukoje pavyko užfiksuoti tą stalinį laikrodį jo mirimo kambaryje.

Šiandien apsilankę Dolmabahčės rūmų komplekse lankytojai gali pasinerti į neįtikėtiną XIX amžiaus prabangą, stebinčią savo mastu ir europietiško bei rytietiško stiliaus sinteze. Rūmai išsiskiria didžiuliu fasadu, besitęsiančiu šalia Bosforo sąsiaurio, ir apima dešimtis prabrangiai įrengtų kambarių, salių bei didžiulių priėmimo menčių. Kompleksą sudaro administracinė dalis, privati sultonų šeimos erdvė bei įspūdingas ceremonijų korpusas, atspindintys buvusios galybės saulėlydžio spindesį.

Vienas įspūdingiausių reginių rūmų viduje yra garsioji Ceremonijų salė, kurioje lankytojus pasitinka milžiniškas, daugiau nei keturias tonas sveriantis bohemiško krištolo sietynas – dovana iš Didžiosios Britanijos karalienės Viktorijos. Šioje salėje vykdavo svarbiausios valstybinės šventės, sultonų sosto ceremonijos ir priėmimai, o jos interjeras džiugina auksu dengtais lubų ornamentais bei didžiuliais kilimais. Visuose kambariuose gausu originalių baldų, prancūzų ir italų menininkų tapybos darbų, sidabro dirbinių bei vertingų vazų.

Ypatingą lankytojų susidomėjimą kelia rūmų haremo dalis, kurioje gyveno sultono motinos, žmonos ir sugulovės, nors ši erdvė jau buvo gerokai modernesnė ir labiau europietiška nei uždaras Topkapio haremas. Čia galima apžiūrėti asmeninius sultonų bei jų artimųjų apartamentus, pamatyti vonios kambarius, puoštus egiptietišku alabastru, ir pajusti kasdienio dvaro gyvenimo dvasią. Taip pat lankytojai gali iš arti pamatyti kambariuarą, kuriame praleido paskutines savo gyvenimo dienas Mustafa Kemal Atatürk, palikusį gilius pėdsakus šalies istorijoje.

Šalia pagrindinių rūmų komplekse taip pat veikia Laikrodžių muziejus ir Kristolo laiptų paviljono ekspozicijos, o iš kiemų atsiveria puikūs vaizdai į Bosforą. Kompleksą juosia ištaigingi vartai, vedantys į sąsiaurio pakrantę, kur kadažia prisišvartuodavo imperatoriškieji laivai. Šiandien Dolmabahčės rūmai yra vienas lankomiausių muziejų Stambule, leidžiantis lankytojams iš arti pamatyti Osmanų imperijos saulėlydžio prabangą ir istorinę epochą. Pasižiūrėkite į nuotraukas.

.Šioje nuotraukoje matoma įspūdinga ir viena labiausiai atpažįstamų Stambulo vietų – Galatos bokštas (Galata Kulesi). Šis viduramžių akmeninis milžinas buvo pastatytas 1348 metais genujiečių, kurie tuomet valdė šį Beyoğlu rajoną ir naudojo bokštą kaip pagrindinį savo gynybinės sienos tašką bei švyturį. Per šimtmečius šis statinys atliko įvairias funkcijas: osmanų laikotarpiu jis tarnavo kaip gaisrų stebėjimo punktas, observatorija ir net kalėjimas, o šiandien tai populiarus muziejus bei apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria nuostabi 360 laipsnių panorama į Stambulo senamiestį, Auksinį Ragą ir Bosforo sąsiaurį.

Šioje nuotraukoje matomi garsieji Kamondo laiptai (Kamondo Merdivenleri), esantys Stambulo Galatos ir Karakojaus rajone. Šie XIX a. antroje pusėje (apie 1870–1850 m.) turtingos Osmanų imperijos žydų bankininkų Kamondo šeimos lėšomis pastatyti laiptai jungia bankų gatvę su aukščiau esančiomis senamiesčio alėjomis. Jie yra ypatingi dėl savo unikalaus ir išskirtinio ankstyvojo „Art Nouveau“ bei neobaroko stiliaus dizaino, pasižyminčio grakščiomis, banguotomis „S“ raidės formos vingiui. Pasakojama, kad tokia srauni ir apskrita laiptų forma buvo suprojektuota ne tik dėl estetikos, bet ir praktiniais sumetimais – besirūpinantis savo anūkais šeimos patriarchas Abrahamas Salomonas Kamondo norėjo, kad vaiko netyčia paslydusio laiptuose srauni konstrukcija apsaugotų nuo stipraus nusileidimo ir sužalojimų. Šiandien tai yra viena fotogeniškiausių ir labiausiai lankomų turistinių vietų Stambule.

Štai mano įsimintiniausi dalykai, pamatyti Stambule. Tikiuosi, kad bent kas nors perskaitė ir įveikė visą šį reportažą.

Maištinga Siela