Asmenybė. Ignas Šeinius: gyvenimas, biografija, kūrybos bruožai, romanas "Kuprelis", impresionizmas, sąsajos su Švedija ir diplomatija

Sveiki!

 

Žaviuosi Igno Šeiniaus kūryba, manau, kad jis puikus rašytojas, įdomus žmogus, todėl šis įrašas skirtas jam ir jo kūrybai bei sąsajoms su Švedija.

 

TRUMPA IGNO ŠEINIAUS BIOGRAFIJA

 

Ignas Šeinius (tikrasis vardas Ignas Jurkūnas), gimęs 1889 metais Šeiniūnų kaime, Širvintų krašte, yra gana ryški figūra tarpukario Lietuvos kultūros ir diplomatijos istorijoje. Būsimasis rašytojas savo intelektualinį kelią pradėjo studijuodamas humanitarinius mokslus Maskvoje Šaniavskio universitete, kur formavosi jo pasaulėžiūra bei estetiniai kriterijai. Šis ankstyvasis laikotarpis tapo pamatu jo vėlesniam kūrybiniam proveržiui, kai jis tapo pirmuoju nuosekliu impresionistu lietuvių literatūroje, pakeitusiu tradicinį pasakojimą į subtilų psichologinį audinį.

 

Literatūrinį pripažinimą Šeinius pelnė būdamas dar visai jaunas, tačiau vėliau netikėtai nutraukė intensyvų kūrybinį darbą ilgam šešiolikos metų laikotarpiui. Ši pauzė nebuvo kūrybinio išsekimo ženklas, o sąmoningas apsisprendimas savo jėgas ir laiką skirti tarnystei kuriamai ir laisvės siekiančiai Lietuvos valstybei. Jo literatūrinis palikimas, apimantis tokius svarbius kūrinius kaip „Kuprelis“, „Nakties žiburiai“ ar „Vasaros vaišės“, žymi modernizmo pradžią lietuvių prozoje, kurioje atsisakyta buitiškumo ir etnografijos dėl žmogaus dvasinio pasaulio gilumos.

 

Diplomatinė karjera Šeiniui atvėrė kelius į Šiaurės šalis, kuriose jis paliko itin ryškų pėdsaką. 1916 metais jis tapo neoficialiu Lietuvių komiteto atstovu Stokholme, o vėliau, 1919 metais, pradėjo oficialią diplomato tarnybą Danijoje ir Suomijoje. 1923 metais paskirtas laikinuoju reikalų patikėtiniu Skandinavijos kraštams, jis padėjo pamatus Lietuvos užsienio politikai šiuose regionuose, aktyviai siūlydamas geopolitinę Šiaurės ir Pietų ašies koncepciją, kurios tuometė valdžia, deja, pilnai neišnaudojo.

 

Švedija tapo itin svarbia erdve ne tik jo kaip diplomato, bet ir kaip rašytojo gyvenime. Čia jis ne tik reprezentavo tėvynę, bet ir organiškai integravosi į vietos kultūrinę aplinką, rašydamas dviem kalbomis – lietuvių ir švedų. Švedijoje jis buvo itin vertinamas kaip psichologinės intuityviosios krypties epikos pradininkas, o jo dvikalbė kūryba liudija apie sudėtingą tautinės tapatybės ir kūrėjo savimonės santykį, patyrus gyvenimą svetimoje, tačiau įkvepiančioje kultūrinėje erdvėje.

 

Santykis su kūryba Šeiniui visada buvo glaudžiai susijęs su impresionistine estetika, propaguojančia subjektyvių išgyvenimų, nuotaikų ir trumpalaikių pojūčių perteikimą. Jis tikėjo, kad kiekvienas žmogus savyje neša kūrėją, o tikrasis grožis ir dvasinės vertybės yra dažnai neįvertinamos. Jo kūryboje gamtos vaizdai visuomet dera su veikėjų emocijomis, o pasakojimo technika pasižymi impresionistiniu lengvumu bei grakštumu, kas buvo itin nauja ir gaivu to meto lietuvių literatūroje.

 

Diplomatinė tarnyba Šeiniui nebuvo tik formalumas; jis stengėsi žiūrėti į kitas tautas kaip į vientisą subjektą, vengdamas skirstyti visuomenę į sluoksnius ar politines stovyklas. Visgi, 1927 metais pasikeitus Lietuvos politiniam kursui ir į valdžią atėjus tautininkams, jam teko palikti tarnybą dėl tuometinio užsienio reikalų ministro ambicijų, kas tapo skaudžiu smūgiu jo politinei vizijai. Nepaisant to, po Lietuvos okupacijos jis vėl sugrįžo prie diplomatinės tarnybos, tęsdamas kovą už Lietuvos laisvę.

 

Šeinius taip pat pasižymėjo kaip aštrus stebėtojas, gebėjęs numatyti Europos politinius pokyčius. Jo 1934 metais parašytas satyrinis romanas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ yra vienas pirmųjų mokslinės fantastikos pavyzdžių Lietuvoje, kuriame autorius drąsiai kritikavo kylančią nacizmo ir rasizmo ideologiją. Visas jo gyvenimo kelias rodo nuolatinį balansavimą tarp kūrybinio talento ir pareigos valstybei, išlaikant vientisą, impresionistiškai jautrų ir gilų požiūrį į pasaulį.

 

Ignas Šeinius mirė 1959 metų sausio 15 dieną Stokholme, Švedijoje, kur praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Jo gyvybė užgeso dėl ilgai trukusios ligos, kuri galutinai palaužė rašytojo ir diplomato sveikatą. Jis buvo palaidotas Stokholmo šiaurinėse kapinėse (Norra begravningsplatsen), taip amžiams įamžindamas savo ryšį su antrąja tėvynės žeme tapusia Švedija.

 

ROMANAS „KUPRELIS“: IMPRESIONIZMAS LIETUVIŲ LITERATŪROJE

 

Igno Šeiniaus „Kuprelis“ yra vienas iš tų lietuvių literatūros kūrinių, kuris žymi impresionizmo krypties įsigalėjimą ir perėjimą nuo objektyvaus realizmo prie gilaus subjektyvaus psichologizmo. Romanas pasižymi ypatingu pasakojimo būdu, kuriame svarbiausia ne išoriniai įvykiai, o veikėjo vidinė būsena, nuotaikų kaita ir subtilus gamtos bei žmogaus ryšys. Kūrinys tapo savotišku lietuvių literatūros modernėjimo manifestu, kuriame autorius demonstravo meistrišką gebėjimą perteikti žmogaus sielos virpesius.

 

Romanas gyvuoja dviem esminėmis versijomis, kurios atspindi paties rašytojo kūrybinį brendimą. Pirmoji versija buvo išleista 1913 metais, o antroji, gerokai redaguota ir papildyta, pasirodė 1932 metais. Šeinius ryžosi perrašyti kūrinį ne dėl to, kad nebūtų patenkintas pradine versija, o siekdamas suteikti jai daugiau brandos, literatūrinės gelmės ir geriau atskleisti savo filosofines bei estetines pažiūras. Antrasis leidimas tapo ne tik techniniu perrašymu, bet ir gilesniu žvilgsniu į veikėjų psichologiją, išryškinant egzistencinį vienišumo ir neatsakytos meilės tragizmą. Paprastai mokykloje skaitantys mokiniai „Kuprelį“ jau į rankas ima būtent antrąją kūrinio versiją.

 

Kūrinio siužetas sukasi aplink pagrindinį veikėją – malūnininką, pravarde Kuprelis, kurio tikrasis vardas yra Olesis. Romano rėmuose studentas Ignasėlis, per audrą užsukęs į malūną, išklauso Kuprelio gyvenimo istoriją. Olesis pasakoja apie savo meilę gražiai, muzikaliai ir trapiąjai Kunigundai (kūrinyje dažniau vadinama Gundės trumpiniu). Jų meilė, prasidėjusi dvasiniu artumu vargonuojant bažnyčioje, žlunga dėl socialinių kliūčių ir Kunigundos polinkio į lengvabūdiškesnį, socialiai pranašesnį lenkų Joną Staševskį. Ši asmeninė drama Olesį traumuoją visam gyvenimui, paversdama jį atsiskyrėliu, ieškančiu ramybės malūne.

 

Impresionizmas „Kuprelyje“ skleidžiasi per itin jautrų, subjektyvų pasaulio matymą. Šeinius atsisako detalaus, nuoseklaus pasakojimo, vietoj to dėmesį telkdamas į „akimirkos tiesą“. Gamtos peizažai romane nėra tik fonas – jie veikia kaip veikėjo vidinės būsenos atspindžiai; vėjas, žaibai, vakaro prieblanda ar šviesos žaismas visada susieti su Olesio džiaugsmu ar kančia. Spalvos, garsai, kvapai ir muzika (ypač vargonų garsas) tampa pagrindinėmis priemonėmis, per kurias autorius perteikia veikėjų emocijas, leisdamas skaitytojui ne tiek stebėti įvykius, kiek kartu su veikėju išgyventi jo nuotaikas.

 

Pagrindinė romano idėja kyla iš neišsipildžiusios, idealizuotos meilės ir jos sukelto dvasinio lūžio. Kūrinys kelia egzistencinį klausimą apie žmogaus gebėjimą prisitaikyti prie skaudžios realybės ir apie tai, kaip praradimai formuoja asmenybę. Olesio tragizmas kyla iš jo maksimalizmo – jis negali priimti meilės kaip kompromiso ar kasdienybės dalies, todėl patyręs dvasinę suirutę, pasirenka vienatvę. Autorius taip pat subtiliai paliečia tautinės tapatybės ir socialinės aplinkos įtakos temas, parodydamas, kaip išoriniai veiksniai gali sužlugdyti jautrią sielą.

 

Šis kūrinys pačiam Ignui Šeiniui reiškė asmeninės literatūrinės brandos etapą ir buvo tarsi „vizitinė kortelė“, pristačiusi jį kaip modernų, Europos literatūros tendencijomis besiremiantį rašytoją. Nors vėliau Šeinius labiau pasinėrė į diplomatiją ir publicistiką, „Kuprelis“ išliko jo kūrybos pamatu, atspindinčiu jo pasaulėjautą. Rašytojui šis romanas buvo būdas įamžinti jaunystės maksimalizmą, subtilų lietuviško kaimo gamtos grožį ir kartu pasidalinti skaudžia patirtimi apie tai, kaip greitai grožis gali virsti ilgesiu, o gyvenimas – paslaptimi.

IGNOS ŠEINIAUS SĄSAJOS SU ŠVEDIJA IR JOS LITERATŪRA

 

Švedijoje rašytojas vertinamas kaip unikalus dvikultūrinis reiškinys, gebėjęs organiškai sujungti lietuviškąją tapatybę su skandinaviška kultūrine erdve. Nors jis pirmiausia atpažįstamas kaip rašytojas ir diplomatas, švedų kultūros kontekste jis išlieka svarbia figūra dėl savo sugebėjimo rašyti abiem kalbomis – lietuvių ir švedų – bei savo intelektualinės veiklos tarpukario ir okupacijos laikotarpiais. Jo integracija į Švedijos gyvenimą buvo itin sėkminga, o tai leido jam tapti savotišku kultūriniu tiltu tarp Lietuvos ir Skandinavijos šalių.

 

Švedijoje Šeinius nėra tik „svečias“ rašytojas; jis buvo pripažintas kaip psichologinės intuityviosios krypties atstovas, kurio kūryba buvo vertinama už impresionistinį lengvumą ir gilų žmogaus psichologijos pažinimą. Jo gebėjimas perprasti ir perimti švedų kalbą bei kultūrą per itin trumpą laiką, vos atvykus į Stokholmą Pirmojo pasaulinio karo metu, stebino amžininkus ir liudijo apie ypatingą kūrėjo talentą. Švedų visuomenė jį gerbė ne tik už literatūrinius nuopelnus, bet ir už aktyvią diplomatinę bei visuomeninę veiklą, ypač per „Baltijos komitetą“, kuriame jis rūpinosi Lietuvos laisvės klausimais.

 

Šiandien Ignas Šeinius Švedijoje dažniausiai prisimenamas istoriniame ir akademiniame kontekste, labiau kaip iškilus XX a. pirmosios pusės intelektualas, o ne plačiai skaitomas kasdienės literatūros autorius. Nors jo kūriniai, parašyti švediškai, turi savo vietą literatūros istorijoje, didžiausias dėmesys jam šiandien rodomas per archyvinius tyrimus, parodas ir diplomatinius atminimo renginius. Švedijos valstybės archyvuose saugomi dokumentai apie jo veiklą yra svarbus šaltinis tyrinėjant Lietuvos ir Švedijos istorinius santykius bei Šeiniaus indėlį į Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimą užsienyje.

 

Švedijos spauda ir kultūrinė bendruomenė jo gyvenimo metu aktyviai bendradarbiavo su juo, o šiandien jis dažnai minimas kaip sėkmingos integracijos pavyzdys, atvykusiam į šalį kaip pabėgėliui ar diplomatui. Jo atminimas Stokholme, kur jis gyveno ir mirė, yra nuolat puoselėjamas, o kapavietė Šiaurės Stokholmo kapinėse tampa vieta, kurioje pagerbiamas šis dviejų tautų kūrėjas. Tai rodo, kad švedai jį laiko svarbia savo šalies kultūrinio audinio dalimi, įnešusia į Švedijos gyvenimą subtilaus lietuviško modernizmo ir gilią geopolitinę įžvalgą.

 

Visgi svarbu pabrėžti, kad Šeiniaus skaitymas šiandien Švedijoje nėra masinis reiškinys, o veikiau siauresnės literatūros istorijos mylėtojų ir tyrinėtojų sfera. Jo palikimas Švedijoje geriausiai atsispindi per jo gebėjimą „dvigubai gimti“ – išlaikyti savo lietuviškąją esmę, tuo pat metu tapus visaverčiu Švedijos kultūros pasaulio dalyviu. Nors jis nebegyvena šiuolaikiniame skaitytojų akiratyje kaip populiarus autorius, jo asmenybė išlieka svarbiu simboliu, rodančiu, kaip intelektualinė jėga ir kultūrinė empatija gali suartinti skirtingas tautas.

 

Vienas svarbiausių jo darbų šia kalba yra romanas „Den röda floden“ („Raudonasis tvanas“, Briedis, 2017), išleistas 1940 metais, kuriame autorius per asmeninę dramą ir psichologines įžvalgas analizuoja sudėtingus istorinius procesus bei totalitarizmo grėsmes. Šis kūrinys sulaukė dėmesio dėl savo gebėjimo subtiliai derinti impresionistinę stilistiką su aštriu politiniu, įvykius Europoje prognozuojančiu žvilgsniu.

 

Kitas reikšmingas jo kūrybinio palikimo švedų kalba aspektas yra publicistiniai darbai ir politinė eseistika. Šeinius intensyviai bendradarbiavo su švedų spauda, kurioje publikavo straipsnius, skirtus Lietuvos likimui, Baltijos valstybių okupacijos problemai bei Europos saugumo temoms. Per šiuos tekstus jis sugebėjo pasiekti švediškai skaitančią auditoriją ir informuoti ją apie tragiškus įvykius Lietuvoje, taip tapdamas svarbiu Lietuvos balso gynėju Šiaurės šalyse.

 

Ypatingą vietą jo bibliografijoje užima knyga „Den bortglömda freden“, išleista 1947 metais, kurioje autorius detaliai analizuoja sovietinę agresiją ir jos pasekmes. Šiame darbe atsiskleidžia ne tik rašytojo literatūrinis meistriškumas, bet ir gili geopolitinė nuovoka. Kūrinys buvo svarbus dokumentinis liudijimas švedų intelektualams, padėjęs geriau suprasti Rytų Europos realybę, kurią Vakarų valstybės tuo metu dažnai traktuodavo paviršutiniškai.

 

Be stambiųjų kūrinių, Šeinius taip pat yra parašęs įvairių esė ir autobiografinio pobūdžio fragmentų, kurie leido švedų skaitytojams iš arčiau pažinti lietuvių kultūrą ir jo paties asmeninę patirtį. Šie tekstai pasižymėjo itin aukšta literatūrine kokybe, nes autorius, įvaldęs švedų kalbą, gebėjo perteikti lietuviškąją nuotaiką ir pasaulėjautą be svetimumo pojūčio. Būtent dėl šio sklandaus kalbinio ir estetinio perėjimo jo švediška kūryba buvo vertinama ne kaip vertimas, o kaip autentiškas švediškosios literatūros reiškinys.

 

Visas šis kūrybinis indėlis į Švedijos kultūrą rodo, kad Šeinius ne tik puikiai integravosi į svetimą aplinką, bet ir praturtino ją savo originaliu, impresionistiniu požiūriu. Jo darbai švedų kalba išlieka svarbiu kultūros istorijos liudijimu, rodančiu, kaip rašytojas sugebėjo tapti tiltu tarp skirtingų tautų, išlaikydamas savo kūrybinį vientisumą ir pilietinę poziciją net ir sudėtingiausiomis gyvenimo sąlygomis.

 

Literatūrologė Sigutė Radzevičienė 2011 metais išleido monografiją apie autorių, kuri vadinasi „Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje“. Autorė net du dešimtmečius yra tyrinėjusi Šeiniaus švediškąją literatūrą, pati puikiai moka švedų kalbą.

Monografijoje analitiškai apžvelgiamas inovatyvus dvikultūris literatūros fenomenas – Lietuvoje nepublikuota Igno Šeiniaus švediškoji kūryba. Aptariant švediškai prabilusio lietuvių impresionisto asmenį ir kūrybą siekiama atsakyti, ar įmanoma autentiška dviejų kultūrų sampyna vieno kūrėjo asmenyje ir kiek lietuvių Šeinius išties tapo švediškas, o kiek švedų Scheynius išliko lietuviškas. Rašytojo asmenybė ir švediškoji kūryba aprašoma neišleidžiant iš akių ją formavusių kultūros tradicijų. Monografijos struktūrą atspindi dvi pamatinės dalys: viena – apie Igno Šeiniaus gyvenimą, kita – apie kūrybą Švedijoje. Gyvenimo faktams paliekama kuklesnė kūrybos fono paskirtis – geriau suprasti meninio žodžio logiką. Analizuojamos problemos skirstymas atitinka Šeiniaus švediškosios kūrybos kokybinę raidą: nuo rašytojo saviraiškos ištakų iki brandos. Skyrius „Filosofinė suvoktis – kaip tautinės tapatybės kodas“ istoriniu-kultūriniu aspektu analizuoja Šeiniaus švediškosios kūrybos premisas. Skyriuje „Estetinė meninio žodžio programa – asmens tapatybės pamatas“ mintis telkiama ties Šeiniaus prozinių eilėraščių ir novelečių knyga „Natt och Soft“. Trečiasis skyrius „Romanas kaip istorinis, sociokultūrinis ir biografinis konceptas“ yra skirtas apžvelgti Šeiniaus epinę kūrybą. Tikslingai išryškinamos lietuvių ir švedų epikos gairės, charakteringi pasakojimo technikos savitumai – komparatyvinės Šeiniaus romanų analizės kontekstas. Biografinis-sociokultūrinis Šeiniaus kūrybos konceptas patvirtina, jog Šeiniaus švediškąją publicistiką ir romanus sieja genetiniai-kontaktiniai ryšiai.

 

Maištinga Siela

Knyga: Ignas Šeinius "Kuprelis" (iš knygos "Belaukiant")

 Ignas Šeinius. „Kuprelis“ [iš knygos „Belaukiant“] – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – p. 23-196.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Dažnam skaitytojui Ignas Šeinius (1889-1959) žinomas dar iš mokyklinio suolo laikų, kai visi skaitėme ir kai kurie vis tebeskaito tikriausiai žinomiausią ir plačiai pagarsėjusį kūrinį Kuprelis. Dar rečiau, tikriausiai jau istorikams ir politinių dalykų tyrinėtojams, jis yra žinomas kaip diplomatas. Nepaisant visko, I. Šeinius neatsitiktinai įtrauktas į garsųjį Lietuvių literatūros lobyną, kadangi tai ryškiausias lietuvių literatūroje impresionizmo atstovas.

 

Igno Šeiniaus gyvenimą ir kūrybą tyrinėjo literatūrologė Sigutė Radzevičienė, kuri naujam Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos leidimo prozos rinktinėje Belaukiant publikavo mokslinį straipsnį Lietuvos ir Švedijos rašytojas. Straipsnyje autorė brėžia dvi svarbias autoriaus kūrybos atkarpas: lietuviškąją ir švediškąją. Pabrėžiama, kad I. Šeinius didelė įtaką padarė lietuvių prozai, bet darė įtaką ir Švedijos literatūrai. Ypač dėl raiškos. Skandinavų rašytojams proza gana dalykiška, o I. Šeinius iš baltiškosios literatūros tradicijos į švedų literatūrą atneša savitą poetizuotą ir metaforizuotą raiškos būdą, kitaip sakant, kitoniškas pasaulio vaizdinio perteikimo galimybes. Straipsnio autorė labiau pasakoja apie švediškąją I. Šeiniaus kūrybos dalį, kuri galbūt mums, lietuviams, mažiau žinoma, nes ji ilgą laiko buvo likusi po Geležine uždanga.

 

Prozos rinktinėje, kurią sudaro kiek daugiau nei 650 puslapių, įtraukti trys stambios apimties kūriniai: Kuprelis, Vasaros vaišės ir iš švedų pačios S. Radzevičienės išverstas romanas Stebuklo belaukiant. Šįkart nekalbėsiu apie visus, peržvelgsiu tik ankstyvuoju laikotarpiu, 1913 metais pasirodžiusio Kuprelio pasakojimą. Pasirodo, vien šio kūrinio yra net keturi variantai.

 

Kvazimodiška istorija mus nukelia į XX amžiaus pradžią, galgi net XIX amžiaus pabaigą, kur vyrauja tautiško atgimimo dvasia, bet visi „rimti reikalai“ vis dar tvarkomi lenkiškai. Istorija apie nuo mažens suluošintą Olesį, kuris tampa Kupreliu ir dėl to neįsižeidžia, nes priima tikrovę tokią, kokia ji yra. Šią istoriją mums perteikia Ignas (tapatu su paties autoriaus vardu), kuris apsilanko Kuprelio malūne, nes tėvas tuokart negali atvykti. Jis prisimena Kuprelį nuo pat jaunų dienų ir apmąsto jo negalią (dvi kupras) ir bando suvokti, ką slepia šis žmogus. Kuprelis priima studentą Igną ir kol vyksta malimas, jis papasakoja savo gyvenimo ir meilės istoriją, kurią būtų galima sutalpinti į kelis esminius sakinius. Praeityje dirbęs vargonininku Kuprelis įsimylėjo pačią gražiausią giedotoją, ją pasikvietė į savo chorą ir netrukus užmezgė santykius, kuriuos apkartino netikėtai atsiradęs Kunigundos praeities mylimasis. Vyksta meilės trikampis, pavydas, graužatis, o galiausiai ir planai pabėgti iš šio krašto ir susikurti tolimuose kraštuose laimę.

Ignas Šeinius

 

Skamba kaip iš fantastinio romano: kaimo kuprius ir gražuolė Kunigunda. Iš tikrųjų prilygsta Viktoro Hugo Paryžiaus katedros porai, kai Kvazimodas įsimyli Esmeraldą, kurių likimams lemta susitikti, tačiau nelemta būti laimingiems dėl Kvazimodo fizinių trūkumų. Esminis klausimas, ar Gundė iš tikrųjų mylėjo Kuprelį, tikriausiai yra neatsakomas iki galo. Kaip ir Kuprelio beatodairiškas naivumas, jog galima paneigti plačiojoje visuomenėje nusistovėjusias nuostatas. „Meilė mane tokį padarė. Sulaužė, perdegino (p.191)“ – teigia studentui Kuprelis, turėdamas galvoje ne savo fizinį trūkumą, o savo gyvenimo džiaugsmo praradimą ir dvasinį palūžimą. Akivaizdu, kad veikėjui niekada netrukdė kupra, jam kur kas svarbiau mylėti su atsaku. Galima sakyti, kad veikėjas nusivylęs meile, tačiau būtent antrąkart gyvenime po sunkios fizinės traumos, parklupdo ne dėl meilės, bet dėl išdavystės, dėl kurios Kuprelis nusivilia gyvenimu ir savimi.

 

Esminis kūrinio unikalumas – impresionistinio pasakojimo atšvaitai, kurie suteikia pasakojimui dinamikos ir ritmo. Pasakojimas vyksta dviem laiko intervalais: esamuoju, kai kalbasi Ignas su Kupreliu ir tuo praeities laiku, kai Kuprelis mylėjo Kunigundą. Šių pasakojimo nuotaiką nuolat diktuoja Olesio malūnas, kuris vietomis girgždą, retsykiais sustoja, prisitaikydamas prie Kuprelio pasakojimo intonacijos ir įvykių eigos. Impresija – tai įspūdis, kuris padeda pasakojimui tekėti sava vaga, aplinkos detalės, spalvos ir garsai tampa veikėjų emocijų raiškos priemonėmis tiek malūne, tiek Kuprelio praeities dramoje. Lietus, dangaus spalvos, kvapai ir prisilietimai taip pat kelia impresiją, kad viskas liudija, jog Kuprelį ištiks tragedija, tačiau įsimylėjęs Kuprelis tiki šviesesniąja gyvenimo perspektyva ir nepasiduoda likimo siunčiamiems ženklams, kas, žinoma, nulemia ir veikėjo tragizmą.

 

Kuprelis, nepaisant skirtingo pasakojimo polėkio ir aplinkybių, yra savotiška lietuviška Paryžiaus katedra, kurioje užgimsta meilė, tačiau ją skiria fiziniai pagrindinio veikėjo trūkumai. Ar būtų Gundė pasirinkusi Kuprelį, jeigu šis neturėtų kuprų ir būtų fiziškai sveikas vyras? Knygoje atsakymo nėra, tačiau kiek šiandien per televiziją mes regime psichologiškai iškankintų turtuolių, kurie sunkiai ištveria savo dienas prabangiuose rūmuose ir kiek tų neįgaliųjų vežimėliuose sėdinčių ir artimųjų rūpesčio apgaubtų žmogelių? Nors autorius perteikia stereotipinį suluošinto žmogaus gyvenimo vaizdinį, tačiau fiziniai trūkumai nebūtinai garantuoja nelaimingesnį gyvenimą. Laimė yra, kaip sako šiuolaikiniai koučeriai, pasirenkama. Gal anuomet Kuprelis ir galėjo išvengti tragedijos, bet nemanau, kad tada turėtume tokį Kuprelį, kokį turime. Tai jau būtų holivudinis Kuprelis, o mes turime anos tikrovės, buvusios XIX amžiuje, kur dažniausiai tokie žmonės, (kaip byloja ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atsiminimai) kaip ir visais laikais, kabinosi į gyvenimą ir jiems padėdavo aplinkiniai, suprasdami, kad tai mūsų visų atsakomybė padedi vieni kitiems eiti gyvenimo keliu.

 

Jūsų Maištinga Siela