Kodėl nesu abejingas Tibetui?

Šiandien, mielieji ir mielosios, pakalbėsim ypač rimta tema. Apie Tibetą. Tema gali atrodyti neįdomi ir tolima nuo mūsų lietuviško pasaulio, bet nereikia būti abėjingiems, nes ne visos planetos sukasi tik apie Lietuvos pasaulį, egzistuoja kai kas ir tolėliau nuo mūsų trobos slenksčio ir ne vien išganingoji Motina ES, kurių išteklių tik ir gviešiamės kaip kraujo ištroskę uodai. O kai patys turime kažką gero padaryti Motinai Europai, staiga raukomės lyg užspringę cintrina. Taip, taip, turiu galvoje apie Lietuvos seimą, kuris pastaruoju metu viską daro, kad homoseksualai tik geru žodžiu nepapultų į laikraštį, televiziją ar pro kokią kitą skylę neišlįstų ir neįlįstų. Čia turim pagerbti Kryžiaus Žygius atliekantį Petrą Gražulį, kuris iki juodo apsiputojimo spjaudydamasis tik ir bando visaip įgelti. O krizė? Lietuvos likimas? Šie pagrindiniai klausimai atidedami į šalį, nes svarbiau yra cenzūra, o mokesčiai, pragyvenimas, mažėjančios algos ir bedarbystė jie lieka antrame plane. Tokiomis juodomis valandomis noriu nusinešti dideles kopėčias ir apšikti Seimą iš viršaus...
Pasidaviau emocijoms ir kaip visada nukrypau nuo temos. Taigi... Apie Tibetą galiu kalbėti valandų valandas, bet reikia kaip nors sutraukti visas tas žinias ir perteikti teksto pavidalu. Taigi, Tibetas. Kiek prisimenu buvo galinga imperija. Jei prisimenate Mongoliją, kuri taip pat siautėjo Azijoje, tai Tibetas kažkada buvo nemažiau grėsmingas. Šiuo metų tibetiečių išlikę apie 2 milijonus. ( Mūsų tik du mi-li-jo-nai...) Taip, taip. Jeigu nežinote, kur ji randasi, neskubėkite griebtis žemėlapio, vis vien nerasite, nes šiuo metu, ji OKUPUOTA kumunistinės Kinijos. Pastaroji ten sėkmingai „alieka išvadavimą“ jau 50 metų. Iš tikrųjų Tibeto istorija daug kuo panaši į Lietuvos. Mes taip pat netrumpai „savanoriškai“ žindėm „dosnią Sovietų Sąjungos krūtį“. 1959 metais Kinija įsiveržia į Tibetą ir ją staiga okupuoja, visam pasaulio ir čionykščiams šaukte šaukia, kad jie atėjo išvaduoti Tibetą ir padaryti jį laisvą. Patys tibetičiai klausia: nuo ko išvaduoti? Kokia dar laisvė? Panašiai ir Rusija pareiškė, kad Lietuva „savo valia“ panoro prisijungti prie Sąjungos, nors iš tikrųjų buvo priversta, o po to prasėdėjo trėmimai ir kitos tirados. Tibeto tauta bene labiausiai nukentėjusi pasaulyje ir iki šiol sėkmingai kenčia, o pasaulio galingieji tik šypsosi, nes nenori „užsirauti“ ant ekonomikos milžinės Kinijos.
Truputį pabandysiu nusakyti okupacijos veiksnius ir padarinius, apie kuriuos ne daug kas žino teisiklingai. 1959m okupuotas Tibetas buvo nedelsiant prijungtas prie Kinijos ir pavadintas labai skambiai ir saldžiai „Autonominis kraštas“. Jeigu žinote, kad autoniminis kraštas turi savo politiką ir gali tvarkytis šiokius tokius vidaus reikalus, tai Tibetas negali nieko. Jis nė iš tolo ir neprimena Autonominio krašto, tai Kinija jį taip pakrikštyjo. O iš tikrųjų vos okupavus šį kraštą, kuris tikrai nėra mažas 1,2 milijonų kvadratinių kilometrų, tai galit įsivaizduoti kokie tai plotai ir kokia tai šalis, jei į ją telpa beveik dvi Ukrainos. Bet dėl aukštų kalnų kalnelių, gyventojų skaičius gan mažas, tai kodėl Kinijai nepasiėmus visų šių kraštų? Taigi, kinai nedelsiant pradėjo genocidą (tautos naikinimą), laimei slapčia pavyko pabėgti budistų lyderiui Dalai Lamai (jo pareigybę atitinka mūsų Popiežių, Stačiatikų Popą). Jis su kitais tremtiniais jau 50 metų gyvena Indijoje, Dharamsaloje. Laimei kam pavyko tada pabėgti, nes tada kinai tibetiečius šaudė gatvėje viešai juos žemindami. Šiek tiek aprašysiu ir tuos žiaurumus, kad supratumėt, kokia tai rimta problema. Tibetas nuo seno garsėjo kai dvasinga šalis, joje veikė tūkstančiai vienuolynų. Dabar dauguma lamų (lamos – budistų vienuoliai, o ne kalnų gyvūnai) dabar gyvena Indijoje, o tie kurie liko, buvo žiauiai naikinami. Okupantai negailestingai griovė vienuolynus, Budos statulas ir šventyklas, iš kurių darė tvartus. Milžiniški turtai ir kultūra tiesiog sunyko per vieną naktį. Žinote, kad kumunistai atmeta dievoiešką ir neigią bet kokią religiją, todėl atsidavusius vienuolius pavertė kaliniais. Kažkas panašaus į koncentracijos stovyklas, kai griežtai celibatų besilaikančius vienuolius versdavo viešai lytiškai santykiauti ir visaip pažeidinėti budistines dogmas. Teko skaityti iš atsiminimų, kad kalinius matindavo maistu, kurį sumaišydavo su išmatomis. Kai kuriuos pakabindavo palubėje ant už nugaros užlauštų rankų, kol kaulai savaime išnirdavo. Skausmas nepakeliamas. Moteris būdavo labai prievartaujamos, o kinų pamėgtas kankinimo būdas būdavo įkišti į vaginą elektros laidus ir po truputį leisti srovę. Kinijai reikėjo nedelsiant užkirsti kelią tautos dauginimuisi, todėl įsakė prie kiekvieno kaimo statyti sterelizavimo palapines. Tauta nyko akyse ir visas pasaulis tylėjo, nes Kinija visiems melavo, kad viskas pas juos daugmaž gražu ir tvarkinga. Į palapines moterys turėdavo eiti net tada, kai vaisius būdavo ir devynių mėnesių. Kinai išlupdavo vaisių ir mesdavo juos į krūvas, prie palapinių, kurie supūdavo arba būdavo ištampami šunų. Aiškų, moterys kaip įmanydamos slėpdavo nėštumus ir slapstydavosi. Bet kinų valdžia persekiodavo, o kai susirasdavo, sterelizaciją – vasiaus pašalinimą darydavo be jokių nuskausminamųjų. Iš tikro kai tai skaičiau mane krėtė šiurpas ir verkiau. Ir dabar nemoku perteikti visų tų emocijų, kuriuos išgyvenau netiesiogiai kartu su Tibeto tauta skaitydamas literatūrą. Dauguma tibetiečių basomis ir dabar bando bėgti per kalnus. Ir į Indiją patenka beveik nušalusiomis kojomis ir gan gyvi, kad sveiku protu papasakotų, kas tenai dedasi. Ilgą laiką Tibetas buvo visiškai izoliuotas, nes kinai nieko ten neįleisdavo, o bėgančius vienuolius persekiodavo ir žudydavo...
Neseniai vyko Olimpinės žaidynės Pekine (Kinijoje) ir daugelyje šalių girdėjosi atgarsių, kad jie ketina boikotuoti žaidynes. Kiek pamenu tarp jų buvo Lenkija, Slovėnija, Prancūzija, kai kur rašė, kad ir Lietuva, bet Lietuva per daug iš krepšininkų tikėjosi, todėl nelabai ir norėjo praleisti progos pasipuikuoti. Kad ir kaip ten būtų nė viena šalis žaidynių neboikotavo. Visas šis sambrūzdis kilo dėl to, kad Tibete kilo riaušės ir masiniai protestai pačių vienuolių, kurie nebegalėjo apsikęsti su Kinijos rėžimu ir plius dar dėl to, kad šiais metais būtent sukanka 50 metų, kai Tibeto kraštas sėkmingai „išlaisvintas“ mamytės Kinijos. Kinija iškart ėmėsi kovinių veiksmų ir dėl to visą pasaulį pasiekė žinia, kad vyksta agresorės Kinijos invazija. Žurnalistai vyko į Lhasą (Tibeto sostinę) ir aiškinosi, Kinija pasiuto, ėmė reguliuoti žurnalistų srautą, ir patys kišti sumaltą melagingą faršą, kad neva keletas įsismarkavusių vienuolių tiesiog nepaklusniai elgėsi. Buvo leista pasikalbėti su pačiais vienuoliais. Jie buvo atvesti, labai tylūs ir užslopinti, bet pabaigoje interviu vienas ėmė rėkti, kad Kinija juos verčia meluoti grasindami, o iš tikrųjų viskas yra ne taip. Žurnalistai liko šokiruoti Kinijos melagingomis žiniomis. Nenuostabu, jog iki šiol ten sėkmingai klesti kumunistinis rėžimas.
Mane labiausiai papiktino, kad visas pasaulis turėjo progą padėti Tibetui ir staiga viskas subliuško dėl baimės suerzinti Kiniją. Mane iš vis šokiravo Kondolizos Rais pasakymas, kad neva Kinijos valdžia turi pasirūpinti, kad žaidynės įvyktų sklandžiai, o riaušininkus sutramdyti. Tai sėdėjau perbalęs, nes ką tik JAV patvirtino, gal ir nelabai tiesiogiai, bet man tai buvo akibrokštas, kad palaiko kumunistinius Kinijos veikslus ir toliau naikinti merdėjančią tautą. Olimpinės žaidynės buvo gera proga Tibetui prabilti ir kreiptis pagalbos, bet, regis, šis šansas taip ir praplaukė pro šalį. Kinija ir vėl uždarė visus kelius į Tibetą ir nežinia ką ji ten bedaro su tibetiečiais.
Noriu atkreipti dėmesį, kad tai nėra kliedesiai, nes daugumoje Indijoje esantys tibetiečiai iš tikrųjų turi siaubingus randus ant kūnų, kankinimų, kurių visų ir neišvardysių, žymes. Negi pasaulis netiki jais? Negi jie tai patys pasidarė? Tibeto tauta labai tyli ir dvasinga, ji nesiima jokio smurto, nes jų atsidavimas ir religinės dogmos neleidžia nieko imtis, todėl tauta desperatiškai nyksta nesipriešindama. Visiems buvo šokas, kai prieš Olimpines žaidines kilo skandalai. Įsivaizduojate iki kiek turėjo eiti jie, kad pradėtų kalbėti? Pradėtų gintis? Tibetas iki šiol sėkmingai tebekenčia. Temtyje gyvena tūkstančiai pabėgelių. Dalai Lama yra gavęs Nobelio taikos titulą ir yra 1995 metais pabūvojęs Lietuvoje. Tai didis įvykis prilygstantis Popiežio apsilankymui, bet Lietuva ne budistų kraštas, todėl niekas to nevertino per daug. Lietuvos Seimas Tibetui žadėjo labai daug, prieglobstį, padėti grumtis posaulio arenoje ir buvo vadinama bendro likomo seserimi. Visi švytėjo iš laimės. Po kelių metų atskrido Kinijos diktatorius ir viskas buvo pamiršta, nes Lietuva subinę ėmė laižytį Kinijai, nes matė, gal bus daugiau naudos. Tais metais, kai Kinijos „prezidetas“ išlipo Vilniuje, juos pasitiko burelis protestuotojų už Free Tibet, tarp kurių buvo ir garsi lietuvos rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Tada policija juos suėmė ir jėga laikė automobilyje, nors pagal Lietuvos įstatymus, visada galima viešai reikšti nuomonę ir peketuoti, bet Lietuvos tuometinė valdžia gerai pasirūpino, kad Kinijos „prezidentui“ pasirodytume „švarūs“. O kitą dieną per TV sakė, kad Jurga Ivanauskaitė su „chuliganais“ pati pasiprašė pasėdėti autobusiuke, kol „prezidentas“ nuvažiuosi. Nežinau ar būna kur nors didesnis absurdas? O kaip jums atrodo?
Tibetu iš tikrųjų susirgau ir užsikrėčiau pažindamas Jurgos Ivanauskaitės kūrybą. Ten ir sužinojau smulkią Tibeto istoriją, kurią čia paminėjau tik kaikuriuos momentus. Didžiuojuosi savimi, jog šiais metais nepabūgau ir prie Kinijos ambasados piketavau už laisvą Tibetą, tai daromą kiekvieną pavasarį. Taip darydavo ir Jurga su kitais. Lietuvoje viešėjo tibetiečiai, teko sudalyvauti ir matyti religinius ritualus, estralinius šokius ir giesmes, teko matyti pilant smėlio mandalas ir kartu su jais šaltyje pastovėti prie Kinijos abasados už geresnį pasaulį. Būtinai dalyvausiu kitais metais, nes kai iš tikrųjų prisilieti prie Tibeto, nebelieki abejingas ir nori padėti. Ir pats imi tikėti gerais darbais ir supranti kaip tokie dalykai teikia sielos džiaugsmo ir peno.
Tibetas dar kitaip vadinamas pasaulio stogu. Jam priklauso šiaurinis Everesto šlaitas. Ir šiaip tai tauta, kuri gyvena aukščiausiai pasaulyje ir yra nepaprastai tolerantiški, taikūs ir dvasingi. Tibete yra nepaprastai daug gražių vietų, kalnų, šventų vietų apie kuriuos galėčiau papasakoti kaip apie egzotiką. O tie nuostabūs architektūros pastatai (namai, šventyklos, vienuolynai) ant uolų skardžių, tai net kvapą gniaužia. Atskira kalba eitų apie Tibeto žmones, vienuolynų rūšis, apie keistą tibetiečių ir lietuvių kalbos sąskambių panašumą, tradicijas, kurios slapta vis dėl to išliko nepaliesto pirvinų kumunistinių rankų. Pasiklausiau pasakojimų tų žmonių, kurie slapta lankėsi Tibete ir viskas atrodo fantastiška. Sako ten net laikas kitoks, dieną atrodo nieko nenuveiki, bet atrodo labai prasminga, nesinori niekur skubėti, nėra triukšmo, viskas nepaprastai sakralu tarsi budistų maldos išgrinintų visą šalies erdvę. Ir tai pasakoja žmonės, kurie pabūvojo visuose pasaulio kampeliuose ir niekur nerado tokios ramybės kaip Tibete. Sako, ta erdvė užburia ir nebesinori jos paleisti, o grįžus vėl ir vėl ilgiesi tų vietų, žmonių, smilkalų...
Ak, ką čia ir bepripasakosi, reikia pamatyti, kad sužinotum, ką tai rešikia. Todėl esu sau pasižadėjęs, jog vieną dieną ten tikrai nuvyksiu ir pats tuo įsitikinsiu. Manęs niekada nežavėjo JAV visokie Niujorkai, Čikagos, San Franciskai, visada norėjau į rytus, į kalnus, į ten, kur atiteka mūsų Saulė. Į Lhasą. Į Tibetą...

Jūsų Maištinga Siela