Knyga: Indrė Motiejūnaitė "Mūsų miestelis"

 

Indrė Motiejūnaitė. „Mūsų miestelis“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – p. 216.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie naują vardą – Indrę Motiejūnaitę – buvau girdėjęs nebent tiek , kad 2022 metais ji laimėjo Pirmosios knygos konkursą ir išleido knygą Vieną gražią dieną, kurią kai kas palygino su Kafkos kūryba. Naujausia Indrės Motiejūnaitės apsakymų knyga Mūsų miestelis jau sulaukė teigiamų tiek kritikų, tiek skaitytojų vertinų, o aš, nenorėdamas atsilikti nuo šiuolaikinės lietuvių literatūros, norėjau perskaityti Mūsų miestelį dar ir dėl to, kad iš naujo ne per seniausiai vėlei atradau apsakymų žanrą.  

 

Iš knygos tikėjausi gerų ir kokybiškų pasakojimų, tačiau net neįsivaizdavau, kaip rašo autorė, tad po šios knygos, galima sakyti, jau susidariau šiokią tokią nuomonę. Knygą sudaro dešimt apsakymų, kurie siužetiškai vienas su kitu neturi sąsajų, tačiau teminiu ir probleminiu lygmeniu – netgi labai. Galima sakyti, kad tai konceptualūs grožiniai tekstai, paskaitomi lengvai, pagaviai ir įtraukiai. Indrei Motiejūnaitei būdingas glaustas, lakoniškas prozinis sakinys, o pats tekstas neapsunkina įmantriais fantasmagoriškais aprašymais, nors aprašymų autorė ir nevengia, tačiau jie daugiau buitinio lygmens, minimalūs, t. y. tiek, kiek reikia atskleisti veikėjų aplinkybes. Autorės proziniam stiliui taip pat būdingas apgaulingas optimizmas, kuris eliminuoja šiaip jau dramatišką veikėjų likimo tragiškumą – iš čia, sakyčiau, veriasi subtili ironija smurtui, subordinacijai, nelaisvei, pavergimui ir sistemų absurdiškumui, kuriame dažnai individas yra paliekamas kamuotis vienas. Autorė nevertina, autorė nesistengia apeliuoti ir tiesiogiai svarstyti sisteminių aplinkybių, ji iš esmės renkasi aplinkybių vaizdavimą situacijas, o jau pačiam skaitytojui leidžiama nuspręsti, kas iš tikrųjų slypi už teksto. Deminutyvų gausa ir malonus tekstų pasakotojų kalbėjimas neatsitiktinis, tai strategiškai pasirinktas prozos tonas, išreiškiantis veikėjų pastangas laikytis oriai gniuždančiame pasaulyje. Kitaip sakant, tai vilko, paplonintu balseliu, kalbėjimas ožiukams, kuris savitai slopinančiai veikia, sukurdamas distopinio pasaulio aksominį tariamą (ne)pažeidžiamumą.  

 

Štai ilgiausiame apsakyme Vergas pasakojama vieno veikėjo vergo, siunčiamo iš vienų namų į kitus, istorija, jo bandymus kaskart įtikti namų šeimininkams, ar tai būti paukštelius prižiūrintis vergas, ar seksualines paslaugas teikiantis sekso vergas. Apie žmogaus pavergimą, robotiškumą kalbama mįslingai, skaitytojas iki galo nėra tikras, ar čia kalbama apie dirbtinio intelekto antihumaniško elgesio ateities pasaulį, ar tam tikros kastos žmones, kuriuos kažkas uzurpavo ir pavertė iš žmonių žemesnės klasės aptarnaujančiais vergais. Galų gale, tai nėra itin ir svarbu, nes pagrindinis dalykas, ką Indrė Motiejūnaitė vaizduoja savo apsakymuose yra pažeidžiamo ir išnaudojamo individo susidūrimas su dominuojančios ir diktatoriškos galios prisitaikėliška visuomene. Pastarasis susidūrimas pasireiškia komplikuotai, nes dažnu atveju veikėjai yra neįgalūs pasipriešinti masei, panašiai kaip veikėjas Merso A. Camus romane Svetimas. Iš to kyla absurdiškumas. „Turime veikti išvien, tapti viena būtybe su bendra sąmone, aiškina Dvyniai. Ne visuomet suprantu, ką jie sako. Bet jie protingi. Manau, jie žino, ką daro. Juk visi jiems paklūsta, visi juos gerbia (p. 36),“ – sako veikėjas iš apsakymo Svajonių šalis. Dažnai veikėjai net nėra maištininkai, jie pasikliauja daugumos galia ir autoritetu, kitaip sakant, savanoriškai veikėjai patiria smurtą tarsi patys to nesuvokdami.

 

Panašiai ir apsakyme Autobiografija, kuriame bevardis veikėjas nugyvena nuo 1970-ųjų iki 2099-ųjų ir niekaip negali numirti. Veikėjas išėjęs iš sistemos, jis neturi asmens tapatybę liudijančių dokumentų, todėl jis funkcionuoja sistemoje kaip koks vaiduoklis, dirba pavojingus pavienius darbus, tačiau jokie sisteminiai skaičiai jo nevaldo, tik asmeninė atmintis, kuri leidžia aplenkti įprastas gyvenimo normas. Sudėtingas individo susidūrimas pavaizduotas ir apsakyme Bendradarbis, kuriame rožinę kuprinę nešiojantis vyras gyvena po egle, kiemelyje, neturi jokių įgūdžių dirbti atominėje jėgainėje, o aplinkiniai nesupranta nei jo asmenybės, nei valgymo įpročių, todėl tarp bendradarbių auga engimas, agresija nenorminiam asmeniui, kurį vis žeminančiai dresuoja elgtis, atrodyti ir maitintis pagal nusistovėjusias civilizuotas normas. Iš to kyla kančia, nes akivaizdu, kad sunormintoje visuomenėje sudėtinga būti kitokiems, nes jie griauna sistemą, todėl tokius individus pagal apsakymų pasaulio logiką reikia varžyti ir išstumti iš normatyvios tikrovės į socialines periferijas, izoliuoti, uždaryti į psichiatrines ligonines. „Žinok ir tai, kad kitą savaitę mus aplankys svečiai, tarptautinė ekspertų grupė – arba paisysi visų taisyklių ir tapsi padoriu žmogumi, arba užrakinsime tave serverinėje. Tupėsi ten tris paras, kol viešnagė pasibaigs (p. 183).“ Įstatymai, taisyklės, normos ir apibrėžties standartai I. Motiejūnaitės kūrybos pasaulyje dažnu atveju reiškia ne saugumą, kompromisą, saugų tašką susitikti skirtybėms, bet kaip instrumentai bausti, engti, smurtauti, subordinuoti ir palaužti.

Indrė Motiejūnaitė

 

Pasakojimų vaizduojamas pasaulis gana įvairus: nuo kosmines erdvė vaizduojančio apsakymo Stotis iki paprasto provincinio miesteliuko Mūsų miestelis, kuris, beje, man vienas iš labiausiai patikusių knygos tekstų. Dėmesio centre – daug gyvenime mačiusi paštininkė, serganti tikėtina atminties praradimo liga, todėl nuolat palieka piniginę, rankinę, bet malonūs miestelio žmonės, ne kokie profesoriai, bet tokie patys ligoti, sutrikę, prasikaltę (ekshibicionistas – miestelio iškrypėlis, beprotis – miestelio pranašas, kalbantis pats su savimi ir t. t.). Miestelio paštininkė visus juos pažįsta, jie visi yra savi, hermetiški, priklausomi vieni nuo kitų miestelio pasauliui, savaip nepavojingi. Tai unikali utopinė bendruomenė, kurios, sakyčiau, dar panašiai kur nors rajonuose gali egzistuoti, tačiau pasakojime svarbi paštininkės meilė miesteliui, jo netobuliems žmonėms, aplinkai, kur žmonės gyvuoja kaip kokioje komunoje, vieni apie kitus žino ir supranta. Tai pasakojimas apie jau išnykusį utopinio bendruomeniškumo viziją, kada žmonės nėra smerkiami už tai, kokie jie yra, tad ir kiekvienas, net ir iškrypėlis, randa savo problemos sprendimo būdą, o policininkai parveža iš areštinės iki pat namų ir gauna pieno su duona ir medumi.

 

Esama ir kitų prievartos vaizdavimo būdų, pavyzdžiui, paskutiniame apsakyme Prakeikimas veikėjas įsitikinęs, kad vėlyvoje paauglystėje išvengęs įkritimo su bendraklasiais į upelį, užsitraukė nelaimių prakeiksmą, todėl jam kasdien įvyksta nelaimė: pameta piniginę, dūžta lempos ir kėdės, nuolat susitrenkia į baldus, persiduria, įsipjauna... Nelaimes medikai bando gydyti absurdiškomis kraujo voniomis, gyvačių nuodais ir gulbės krauju, t. y. parodija, nes akivaizdu, kad žmogaus įsitikinimai gali tapti jo paties smurto įrankiu prieš save patį, tad ir gydymo metodai nuo demoninio pasaulio tokie netikroviški, atėję iš pasakų ir folklorinių motyvų, nes pats žmogus užsiprogramavo šitas nelaimes.

 

Nors atgaliniame Mūsų miestelis knygos viršelyje vengiama distopijos apibrėžimo, manau, kad kiekvienas pasakojimas turi vienokią ar kitokią distopinio teksto bruožą: valdymo ir socialinės kontrolės sistema, individo sunaikinimas ir konformizmas, gamtos ir technologijų priešprieša, ateities pasaulio vaizdavimas bei fantastiniai motyvai. Pasakojimai nėra tokie dramatiškai sutirštinti, autorė daug ką subtiliai ironizuoja. Tekstai leidžia permąstyti ir mūsų tikrovės kiautą, dabarties grėsmes ir triukšmą, kuriame niurkomės kaip kokiame vandenyne, negalėdami nieko pakeisti, tik piktintis arba ciniškai susitaikyti menkindami viską, kas aplinkui. Pasakojimai laviruoja tarp realizmo ir fantastinių distopinio pasaulio sąlygiškumo, tad Mūsų miestelis tampa iš esmės mūsų pasaulio kritikos veidrodžiu, kuriame kolektyvinė bendroji jėga dažnu atveju yra pernelyg sureikšminama, o individo unikalumas sumenkinamas ir nuvertinamas. Geri ir aktualūs pasakojimai!

 

Maištinga Siela