Knyga: J. M. Coetzee "Peterburgo meistras"

J. M. Coetzee. „Peterburgo meistras“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 256 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Galiu tik pasidžiaugti, kad Sigito Parulskio reikalingiausiu šiuolaikiniu rašytoju įvardytas Pietų Afrikos rašytojas J. M. Coetzee (g. 1940) vis populiarus, o naujos knygos pasirodo lietuviškai kasmet. Pernai pasirodžiusi Elizabeta Kostelo, o šiemet jau turime 1994 metais pasirodžiusio rašytojo romaną Peterburgo meistras (angl. The Master of Petersburg), kuris pelnė rašytojui Irish Times International Fiction Prize. Iš anglų kalbos vertė patyrusi gerų tekstų vertėja Nijolė Regina Chijenienė.

Knyga pasakoja apie realų rusų klasiką rašytoją Fiodorą Dostojevskį, o tiksliau apie jo dienas Peterburge, kai 1869 metais jis atvyksta dėl įsūnio Pavelo mirties. Nuo pat pirmųjų puslapių, kaip jau įprasta J. M. Coetzee tekstuose, viskas iki pašaknų labai atvira ir aišku, čia slėpiningumo taip pat nerasite, tačiau rašytojui vėl labai paprastais literatūriniais triukais pavyksta atskleisti universaliąsias žmogaus egzistencijos problemas. Visgi skaitydamas knygą, ilgai mintijau, kokį iš tikrųjų realų poveikį Dostojevskis padarė šios knygos autoriui. Ir jeigu Elizabetos Kostelos knygoje jautėsi Kafkos literatūrinis diskursas, čia akivaizdžiai coetzee stiliumi perteiktos Dostojevskio romanų temos.

 

Ką veikia Dostojevskis Peterburge, kai šis, jau 49 metų vyras, gyvenantis Drezdene, jau parašęs Nusikaltimą ir bausmę (1866) ir Idiotą (1968), sakyčiau, pačius geriausius savo kūrinius? Iš tikrųjų jis truputį elgiasi kaip Nusikaltimo ir bausmės pagrindinis veikėjas Raskolnikovas – sukinėjasi Peterburgo gatvėmis, verkšlena, įsivaizduoja, kad Pavelas, kurį laiko tikru savo sūnumi, vis dar nemiręs, vis dar gyvas, tačiau kartu Dostojevskis vaizduojamas kaip artėjantis prie keisto suvokimo apie mirtį ir kartu prie epilepsijos priepuolio. Jeigu Raskolikovą kamavo kriminalinė nusikaltimo našta, Dostojevskį šioje istorijoje kamuoja moralinė atsakomybė, sąžinė dėl Pavelo, kad buvo jam ne toks tėvas. Netrukus mes sužinome, kad visgi Dostojevskio atgaila ir kančios nebūtinai reiškia, kad jis labai mylėjo Pavelą, veikiau, kad jo nemylėjo, bet būtų norėjęs mylėti labiau, kaip tikrą sūnų. Saviapgaulė kaip moralinė priedanga ir praeities santykių pateisinimas šioje istorijoje tampa itin svarbiu įrankiu perteikiant platesnes tėvų ir vaikų karo problemas ir kartu atskleidžiant Dostojevskio kaip susipriešinusio tiek vertybių, tiek įsitikinimų, tiek elgsenos plotmėse.

 

Autorius leidžia sau gana liberaliai žaisti istoriniais faktais ir fiktyviomis alternatyviomis istorijomis. Tuo metu Peterburge veikia jaunų studentų grupuotės, kurios kovoja prieš skurdą ir esamą hierarchinę valdžios sistemą. Tai bundančios bolševikinės komunistinės idėjos, kurių pagrindinis atstovas Sergejus Nečiajevas, persirengęs moterimi, slapstosi nuo teisėsaugos ir organizuoja pasipriešinimą. Nečiajavas ir Dostojevskis yra dviejų skirtingų kartų atstovai ir čia Coetzee, kaip jam ir būdinga, keliais prasminiais klodais perteikia prieštaringas politines idėjas, skirtingų kartų pasaulėžiūrą ir kartu, sakyčiau, perteikia liaudiškai susipriešinusios Rusijos didybę ir skurdą. Pavelas su Fiodoru niekada neturėjo gerų santykių, todėl Fiodorui itin svarbu suvokti, kodėl toks Nečiajevas patraukė Pavelą tokiais pavojingais keliais. Esminis klausimas, kodėl vaikams taip sunku patikėti tėvų gerove, noru juos ginti ir apsaugoti, o štai revoliucionierius Nečiajevas taip lengvai pelnė įsūnio simpatijas? Vienas iš galimų atsakymų yra amžinas kartų nesusikalbėjimas, nes kiekvienai kartai būdinga paneigti prieš tai buvusios kartos vertybes ir įsitikinimus.

 

J. M. Coetzee

Bent man Peterburgo meistre labiausiai buvo įdomios J. M. Coetzee bene garsiausio romano Nešlovė ištarmės: seksualiniai ryšiai tarp skirtingų amžiaus žmonių. Pats Dostojevskis 1868 metais vedė kone Pavelo amžiaus jauną merginą, kuri galėjo būti jo dukra, o vaizduojančioje romano tikrovėje Dostojevskis apsistoja būtent našlės su dukterimi Matriona namuose, kur paskutiniuosius gyvenimo mėnesius glaudėsi Pavelas. Čia autorius, kaip ir Nešlovėje, leidžiasi per Dostojevskio veikėją svarstyti, kodėl vyresni tėvai pavydi savo sūnums seksualinės energijos, ją romantizuoja, netgi yra kamuojami erotinių fantazijų, kaip jie sugula su sūnų žmonomis. „Tėvas – tai nublukusi sūnaus kopija. Ar įmanu tikėtis, kad moteris, mačiusi jo sūnų pačiame jo jėgų žydėjime, ims palankiai žvelgti į tėvą? (p. 73).“ Nors veikėjas suvokia, kad tai tik analizė, mintys, tačiau jos vis tiek kyla iš socialinėje terpėje nusistovėjusių taisyklių, kas yra moraliai leistina, o kur jau yra peržengiamos padorumo ribos. Galiausiai Dostojevskis sugula su namų šeimininke ir pajaučia Matrionos, šeimininkės dukters, įtūžį, kuris vėl atspindi jo įsūnio Pavelo ir Drezdene likusios jaunutės žmonos šeiminius santykius. Toks Dostojevskio froidiškai atskleistas erotizmas šiame romane itin veikia kaip būdas per moralines vertybes analizuoti žmogiškųjų aistrų kančias, kurios kyla ne tik iš aplinkos ir epochos diktuojamų normatyvo, bet ir narplioja prigimtinius tėvų ir vaikų konfliktus ribotame ir trapiame priešpriešomis grįstame pasaulyje, kur prigimtį bando paneigti socialiniai standartai.

 

„Tėvai ir vaikai – priešai, priešai iki mirties. Taip jis ir sėdi, sustingęs. Arba Pavelas liks jame kaip vaikas, užmūrytas jo sielvarto kriptoje, šaukiantis be atvangos, arba jis išleis Pavelą į laisvę su visu jo įniršiu prieš tėvų valdžią. Išleis kaip džiną iš butelio ir savo įniršį prieš sūnų nepagarbą ir nedėkingumą (p. 245).“

 

Knyga paremta dualumu, priešpriešomis – tai esminė Coetzee įtaigios kūrybos šaltinis, nes tik per moralinius paribius, kurie visada kertasi keliais klodais – socialiniais, moraliniais, prigimtiniais, politiniais – veriasi tai, kas išryškėja ir nūdienos pasaulyje, kad žmonės neturi vieningo pasaulio ir elgesio normos, o visų baisiausia, kad būtent tas nesusikalbėjimas tarp kartų, vaikų ir tėvų, skirtingų politinių srovių yra didžio blogio, velnio, aptemimo – vadinkite, kaip norite – įrankis valdyti ir skaldyti.

 

Kuo šis knyga geneali be to, kad lengvu stiliumi autorius geba perteikti tiek daug? Ogi akivaizdi Dostojevskio literatūrinė studija Coetzee tampa priemone kurti tais pačiais literatūriniais „ginklais“, kitaip sakant, priemonėmis paties Dostojevskio kultą. Klasiko instrumentais, ypač Nusikaltimo ir baimės vaizdavimo priemonėmis fiktyviai, bet įtaigiai, kaip tai darė pats Dostojevskis, perteikti kaltės ir sąžinės graužaties būsenas. Galiausiai knygoje, kai Dostojevskis sėdasi rašyti apsakymo „Butas“, kuris atspindi jo dabarties būsenas, sėdint mirusio Pavelo kambaryje, yra tik savotiškas būdas atpirkti savo kaltę, kuri kyla ne dėl to, kad Dostojevskis būtų ką nors padaręs nedovanotina, bet dėl to, kad pati žmogaus sąžinė, kuri paprastai veikia kaip geras įrankis, nustatantis, kas yra gerai ir blogai, paradoksaliai tampa kita ranka, kuri save žudo. Vėlgi niekas kitas žmogaus pasmerkti save dvasinėms kančioms negali, tik pats žmogus, tą perkurdamas Coetzee vėl tampa literatūriniu ekvilibristu, perteikiančiu kondensuotas Dostojevskio kūrybos idėjas, tačiau neprarandantis savo kūrybos unikalumo.

 

Jūsų Maištinga Siela