Kent
Haruf. „Mūsų sielos naktyje“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 144 p.
Sveiki,
knygų skaitytojai,
Po
rudeniškai gražiu viršeliu slepiasi dar viena verstinės grožinės literatūros
istorija, kurią kaip karštą naujieną pristato Baltų lankų leidykla. Šįkart
tai amerikiečių prozininko Kent Haruf (1943-2014) paskutinis romanas Mūsų
sielos naktyje (angl. Our Souls at Night), kuris pasakoja apie
vienišus senukus, gyvenančius kaimynystėje. Edė ir Luisas jau išgyvena gyvenimo
saulėlydį, abu yra netekę sutuoktinius, todėl neturėdami ko prarasti, jie
susitaria miegoti vienoje lovoje, kad galėtų pasidalyti prieš užmiegant
mintimis arba tiesiog jausti vienas kito būvimą šalia ir žinoti, kad jie nėra
vieni(ši).
Tiesą
sakant, mane kur kas labiau tiek literatūroje, tiek kine žavi pasakojimai apie
senukus, kurie spjauna į viską ir ryžtasi paskutiniam pasispardymui nei tos
visos dramatiškos jaunuolių istorijos. Ne kartą save pagavau mąstant, kodėl
labiau simpatizuoju žilagalviams senoliams, nei jaunuoliams? Kiekvienas tikriausiai
iš mūsų daugiau ar mažiau galvoja apie savo senatvę, gyvenimo baigtį, kada
pasieki didžiausią savo patirties sankaupą, kai nebėra nieko naujo patirti,
vien tik savo senkančias gyvenimo jėgas ir paskutines gyvenimo dienas. Tai tam
tikras susitaikymas su žmogaus ribotumu ir mirtingumu, deja, visi mes prie to
artėjame.
Labai
tikėjausi, kad knyga bus kažkuo panaši į prieš tai skaitytą britų rašytojo John
Berger Mes susitinkame čia, tačiau Kent Haruf knyga kiek kitokia, nors
ir išlaiko tylų melancholišką gyvenimo baigties ir artumo troškimo eleginį
pasakojimo atmosferą, tačiau pasakojimo pobūdis kur kas reališkesnis,
nuoseklesnis ir žemiškesnis.
Atrodo,
tokių knygų, kaip senukų vaikai pradeda auklėti savo senuosius tėvus, (netgi
savotiškai juos morališkai auklėti, nes patys kažkada buvo jų taip mokomi
gyventi), istorijų literatūroje turime ne taip ir mažai. Edės sūnaus Džino
santuoka griūna, jis palieka savo mažametį sūnų senai motinai, kuris stebi
močiutės ir kaimyno Luiso draugystę ir pamažu jo besidraskančios šeimos žaizdos
pradeda gyti, tačiau Džinas greitai atsiima sūnų ir uždraudžia bendrauti su
močiute, nes ji elgiasi nederamai palaikydama nepadorius santykius su kaimynu,
apie kuriuos žino visas miestelis. Nors visa šioji situacija pasakojama
amerikietiškos kultūros kontekste, tačiau labai dažnai galime atpažinti ir
mums, lietuviams, ydingų kultūrinių niuansų, moralinių veidmainiškų vertybių,
kada stengiamasi aukoti asmeninę laimę ir džiaugsmą dėl giminių, kaimynų,
miestelėnų požiūrio. „Viešumoje žmonės mandagūs. Niekas nenori kelti
triukšmo. Be to, aš manau, kad mes kiek persūdom. Jie turi sočiai savų reikalų,
kada jiems mumis domėtis. Dar jiems nebaigus valgyti, trys moterys išeidamos stabtelėjo
prie jų, kiekviena pasakė labas, o tada pasuko prie durų (p. 49)“ Viena opiausių
problemų, kurias subtiliai atskleidžia K. Haruf, yra šeiminių santykių
svyravimai, deklaruojamų vertybių neatitikimas su fundamentaliosiomis
vertybėmis, kada žmogui, kad ir seniausiam, vis tiek norisi artumos ir atramos.
Kent Haruf
Džinui
atrodo, kad jo senutė motina turi visą likusį gyvenimą gedėti ir prisiminti jo
tėvą Karlą. Visus santykius gaubia šiokia tokia nuosavybės, nusisavinimo idėja
t. y. tam tikri socialiniai ir kultūriniai standartai bei vaidmenys, kuriuos
turi atitikti senukai ir jų vaikai. Tiesą sakant, Edė spjauna į viską, ji užmezga
romaną su Luisu, puikiai leidžia laiką, jaučia prieraišumą, pasitikėjimą; abu
nuogi brenda į vandenį ir tame neskubriame tekste skambanti frazė „man nerūpi,
jeigu mus kas nors pamatys nuogus“ iš tikrųjų suskamba pati iliuzija, kuriai lemta
subliukšti. Iliuzija, kad vieną akimirką išsivadavus iš sociumo primestų
vaidmenų nelaisvės galima išsivadavus gyventi laisvėje iki mirties. Skaitytojas
jaučia, kad veikėjams to nelemta patirti, (kad nebus šitaip, kaip būna tuose
įkvepiančiuose filmuose apie senukų pabėgimus), nes eleginis pasakotojo balsas
išduoda, kad tai tėra tik trumpalaikis išsilaisvinimas, gilesnis įkvėpimas
prieš vėlei grįžtant Luisui ir Edei į savo vienatvės vaidmenis.
Neskubriame
pasakojime autorius stačiai išvengia sentimentalumo, tačiau nepraranda jautrumo
– tai itin gero literatūrinio teksto audinys, kuris panardina ne vien į įvykių
verpetus, kurie gana žmogiški, gyvenimiški, daugelio skaitytojui nesunkiai
atpažįstami iš savo giminių ir artimųjų bendravimo modelių, tačiau autorius
išgauna (simboliškai – ir savo paskutiniame gyvenime rašomame romane) gyvenimo
pabaigos liūdesį ir tam tikrą džiaugsmą, „bobų vasarą“, paskutinį bandymą
senukams susigrąžinti prabėgusį laiką ir gyventi dabartimi, ne vien tik savo
gyvenimo prisiminimais.
Žinote,
kur šios istorijos grožis? Kad net ir senatvėje suvokus, kad jau niekas
nebesvarbu ir reikia gyventi savo gyvenimą, žmogus vis tiek atsisako asmeninės
laimės, suklumpa prieš finišo tiesiąją. Laimės atsisakymas Mūsų sielos
naktyje tampa esminiu gyvenimo įverčiu, apibendrinu: be savo ribotumo ir
klaidų mes nepatirtume tų sielos naktų, kurios, kad ir kokios šaltos ir liūdnos,
sukuria kančios grožio tikrumo tyrumą ir iliuziją, kitaip sakant, jos viena
kitai neprieštarauja, o tai ir yra gražiausia šioje knygoje – mes taip iš visos širdies trokštame gyventi laisvėje, tačiau vis tiek
moralinių įsipareigojimų dėka renkamės gyventi vienatvėje.
Jūsų
Maištinga Siela
