Sveiki,
Beskaitydamas
John Berger knygą „Mes susitinkame čia“, negaliu vis atsidžiaugti, kad tai
kažin kokia rudeniška knyga, dėl kurios neverta niekur skubėti. Bulvių kasti
nereikia, nors žemė šaltai jau įmirkusi ir, atrodo, pats metas, tačiau per
šlapia, tikrai per šlapia! O aš lėtai kasdien po truputį mėgaujuosi miestais,
gyvaisiais ir dvasiomis iš šio stebuklingai mažos, bet lėtai skaitomos J.
Berger knygelės.
Ją
išvertė Violeta Tauragienė, kuri apskritai man stebuklinga vertėja! Kaip ir
Nijolė Regina Chijenienė, kuri išvertė Kent Haruf ploną knygą „Mūsų sielos
naktyje“, o šioji irgi poetiškai mąsli ir lėtai, kaip šis ruduo už lango,
slenka. Jau užskaičiau kelis sakinius ir žinau, kad laukia ne ką prasčiau už „Mes
susitinkame čia“.
Bet
kaip sutapo, kad dvi elitinės vertėjos „susitiko“ vienu metu, su panašios
apimties ir kalibro tekstais ir dar toje pačioje leidykloje? Sutapimas? Žinoma,
kad ne! Tai juk vienintelė diagnozė – ruduo, dėl kurio atsitiktinai arba per
prievartą, mums dažniausiai nė nežinant, susiburiame dėl vėsumos ir megztų
kojinių, ir tais retais atvejais... dėl knygų.
O
kas dabar ant jūsų naktinio stalelio?
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą