Filmas: "Pastaba" / "Footnote" / "Hearat Shulayim"

Sveiki,

Paskutiniu metu susidurdamas su žydišku šiuolaikiniu kinu matau dvi esmines problemines linijas: a) santykiai su palestiniečiais; b) glaudūs, bet itin problemiški šeiminiai santykiai. Žydams svarbu jų gyvenimas ir aktualumas, tai kas iš esmės atlieptų jų kasdienę gyvenimo sampratą, kultūrą. Būtent b variantas šįkart pasakoja apie tėvo ir sūnaus santykius iš profesinės perspektyvos filme „Pastaba“ (tikriausiai turėtų būti labiau verčiama kaip „Išnaša“, bet nesiginčykime) (angl. Footnote) (2011).

Komedijos elementais, kitaip sakant, gyvenimiškais kuriozais perteikta drama iš tikrųjų pasakoja apie skaudžius konkurencingus tėvo ir sūnaus santykius profesinėje srityje. Abu profesoriai nusipelnę mokslininkai, tyrinėję Talmudo rankraščių versijas, tačiau turėję itin skirtingas pozicijas. Komisija nusprendė, kad didžiausia valstybinė mokslo premija, kuri teikiama kasmet, turi atitekti ne vyriausiajam tyrėjui, bet jo sūnui. Koks tėvo nusivylimas ir kaip elgsis sūnus, pajutęs tėvo panieką? Iš tikrųjų šioje subtilioje komedijoje nagrinėjami ypač žmogiški ir mums, lietuviams, puikiai atpažįstami šiais aspektais santykiai, kurie aprėpia tokias sąvokas kaip šeima, puikybė, išdidumas, pasiaukojimas – ištisas spektras įvairiausių ydų ir vertybių, kurie filme sužvilga itin komiškai. Tačiau priešingai nei grynoje komedijoje, šioji istorija labiau tragikomiška, paženklinta nusivylimu ir interesų grupių kovomis akademijos pasaulyje, šios kovos griauna šeiminius santykius.

Neanalizuosiu kiekvieno veikėjo perspektyvos ir tų aplinkybių, bet pridursiu, kad filmas „Pastaba“ leido kaip niekad išgryninti ir suvokti savos aplinkos darbinius santykius, nebūtinai šeimos. Mūsų visuomenės vertė grįsta nuopelnais, konkurencingumu ir pasiekta šlove, tačiau dažnai nutylima tos šlovės kaina, „tyliųjų“ įvykių užkulisiai, nes visi puikiai žinome, kad pergalė nelabai įmanoma be konkurencijos, o šiame filme visa tai aštrina ir tas šaltumo jausmas, tvyrojęs tarp sūnaus ir tėvo, kuriuos jungia ne kraujo ryšio artumas, bet labiau skiria premijos troškimo svaigulys. Iš tikrųjų tai filmas, kaip pripažinimo troškimas apakina šeiminius ryšius ir atskleidžia nuoskaudas, puikybę bei pavydą, kurie taip dažnai išduoda apie mus, tokius trapius ir žmogiškus.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Ilgesys" / "Ga'agua" / "Longing"

Sveiki,

Buvo daug ko tikėtis iš Izraelio filmo „Ilgesys“ (angl. Longing) (2017), kuris pasakoja tik iš pirmo žvilgsnio tipišką istoriją: po beveik dvidešimties metų vyrukas suižino, kad visą tą laiką jis turėjo sūnų, tačiau jis šiuo metu jau miręs. Tėvas leidžiasi po gimtąjį sūnaus kraštą ir ima tarsi gyventi jo gyvenimą, bandydamas pažinti jį kaip asmenybę... Nuostabus filmo pavadinimas, sakyčiau, neatspindi to fundamentalaus tėvystės prigimties ilgesio, tiesą sakant, filmo pavadinimas labiau provokuojanti perversija, nes filmas labiau komedija, nei melancholiška istorija, kokios galbūt iš pradžių tikėjausi..

Ar filmas geras? Taip, jį pamatyti iš esmės verta, tačiau jo paradoksalumas, kurį reiktų įvardyti kaip vieną stipriausių sudedamųjų filmo dalių, mane žvėriškai erzino. Labiausiai pagrindinis veikėjas, kuris tiesiog suvaikėja, tampa dirbtinai infantilus, visur kišasi, ima įsišokti, visiems pamokslauti, o pabaigoje netgi – o siaube, ar tai įmanoma, - nori savo mirusį sūnų sutuokti su mirusia mergaite. Erzinantis tipas, įsiveliantis į absurdiškas situacijas, kad tiesiog nieko nesiskiria nuo paprastų europietiško tipažo komedijų su amerikietiško absurdo priemaišomis. Kiekvienoje situacijoje veriasi  kažkoks apčiuopiamas dirbtinumas, kuris lyg ir turėtų būti iš tėvų sopulio neadekvatūs sprendimai, bet tampa kažkokiu dirbtiniu šarmu, kuris mane itin erzino ir vertė netgi dirsčioti į laikrodį, kada tas „Ilgesys“ pagaliau pasibaigs.

Nepaisant to, kad filmas manęs asmeniškai nesužavėjo, tikiu, kad dėl to, kad tai Izraelio kinas (o lietuviai jį itin vertina), atras savo žiūrovą. Nors mieliau rinkčiausi tą patį Izraelio filmą „Nulis motyvacijos“, rodytą Kino pavasaryje prieš kelerius metus. Ar „Ilgesys“ atskleidžia tėvystės sunkumus, tikrąją ilgesį? Vargu. Jis skirtas labiau linksminti ir kartais pasižiūrėti į tą skausmą ganėtinai linksmai. Toks keistas derinys, manau, patiks tiems, kurie kine ieško savito paradoksalumo, kai iš esmės du nesuderinami dalykai – skausmas ir komedija – sukuria savitą atmosferą.

Nuoroda į Kino pavasario puslapį ČIA.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp mūsų" / "Bar Bahar" / "In Between"

Sveiki,

Dar viena kino juosta „Kino pavasaryje“ tapo Izraelio moterų drama „Tarp mūsų“ (angl. In Between) (2016), priskirta „Metų atradimų“ rubrikoje. Nemaža dalis žiūrovų stebėjosi, kodėl šis filmas priskirtas prie pagrindinės programos didžiuosiuose festivalio miestuose, tačiau retai kada „Kino pavasaryje“ tenka nusivilti, nebent kruopščiai neatsirenkami filmai iš viso didžiulio srauto...

„Tarp mūsų“ filme yra viskas, kas yra izraeliečių kine: kontrastingas visuomenės klodas, didžiulis religinis spaudimas, didmiesčio aklavietės ir teisė veikėjams rinktis tarp „naujojo pasaulio“ ir tradicijų. Artimųjų Rytų kultūros pilnas filmas iš esmės atspindi svarbų kultūrinį atotrūkį tarp Izraelio didmiesčių ir provincijos regionų, todėl pagrindinės herojės atrodo neretai labiau vakarietės, nei religingos žemės atstovės. Jos čia žvėriškai geria, rūko, elgiasi laisvamaniškai ir, atrodo, iliustruoja visas vakariečių prasto skonio ir elgesio savybes, o į mergaičių „rojų“ įmesta rūpestingoji musulmonė turėtų kurti aštrų kontrastingą visuomenės susiskaidymo tendenciją, tačiau galiausiai viršų paima ne kultūriniai skirtumai, bet moteriškas solidarumas ir jas vienija vienos ir tos pačios problemos: smurtas, nepripažinta lytinė orientacija, trūkinėjantys santykiai su vyrais...

Ištisa „puokštė“ kasdienybės rutinos, kuri, rodos, sekina ir alina jaunas moteris (įskaitant ir narkotines medžiagas), tačiau stebina tai, kad visame tame dugne išlieka paprastas žmogaus gerumas ir juosta, kad ir kokia atrodytu destruktyviai angažuota dėl asmeninių moterų dramų ir kasdienybės kovų, visgi sukuria pozityvumo iliuziją (o gal ir tikrą realybę?), kad jos pačios savo noro renkasi tokią kančią ir gyvenimo kokybę, nepaisydamos nieko, ir tai yra geriau, nei būti tradicijų laužomai moteriai. Trys rytietiškos ir iš esmės viso pasaulio problemos sutelpa į tris moteris ir filmas pamažu įgauna trijų beždžionių efektų ir savotiškos kompozicijos. Jeigu ir nenustebins kažkuo, bet visumoje dėmesio verta juosta.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.6

Nuoroda į „Kino pavasarį“:ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šokantys arabai" / "Dancing Arabs"

Sveiki,

„Kino pavasario“ repertuaras jau savaime yra kokybės rodiklis, todėl nepraleidžiu pažiūrėti ir seniau rodytus šio festivalio filmus. Šįkart apie izraelietišką filmą „Šokantys arabai“ (angl. Dancing Arabs) (2014), kuris jau savaime sufleruoja, jog bus kažkuo politiškai karštas ir, kaip neretai būna šios šalies filmams, militaristiškas. Na, gal pradėsiu nuo tokio nevykusio vertinimo, kaip „tikėjausi kažko daugiau“. Ir žinoma, tikėjausi, tačiau jau nuo pat pradžių keistai pinasi tarpusavyje nederantys žanrai.

Filmo pradžia, kai berniukas nukrenta besukiodamas anteną, panaši į komediją, kai supuola šeima, o kitą akimirką jau visi kvatoja spoksodami TV ant sofos. Palaukit, kur aš papuoliau? Toliau – bėga metai, politinė atmosfera Izraelyje keičiasi, berniukas suauga, išvažiuoja į sostinę studijuoti ir prasideda naujas žanras – romantinė drama, kur svarbi socialinė atskirtis, kultūrų draugystė ir priešiškumas, jis, būdamas arbų kilmės, pamilsta žydę. Toliau kiti etapai – nauja moteris, kuri padovanoja savo sūnaus tapatybę... lyg ir viskas gerai, lyg ir įtikina, tačiau kažkaip visumoje filmas pasirodė banalus, lyg ir komedija, lyg ir norėjo parodyti politinius ir istorinius niuansus, lyg ir išvis tapatybės virsmą... Filmas gana eklektiškas, todėl visumoje, kur lyg ir nugali meilė, viskas atrodo brokuota filme. Jeigu siužetą perkeltumėme į Holivudą ir tą pačią istoriją pasakotume amerikietiškoje aplinkoje, tai filmo išvis nebūtų įmanoma žiūrėti. 

Taigi, darau išvadą, kad filmas, bent man, pasirodė įdomus tiek, kiek egzotiškumo davė politiniai niuansai ir istorinis kontekstas. Paties herojaus asmeninis gyvenimas ir jo meilė bei drama mažai kuo jaudino, lyg būtų nutolusios kasdieniškos paauglių santykių problemos, kurios trukdo mokslams ir kitiems siekiams. Tik politiškumas, dėmesys istorinei eigai ir šiaip edukacinių barjerų ištroškusioms gurmano lietuviškoms akims gali pasirodyti visgi įdomus šis filmas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nulis motyvacijos" / "Zero motivation"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart apie „Kino pavasaryje“ pasirodžiusią kino juostą „Nulis motyvacijos“ (angl. Zero motivation) (2014), kurį režisavo iki tol man nežinoma izraelietė Talya Lavie, kitiems labiau žinoma kaip trumpametražių filmų autorė. Štai pirmasis ilgametražis filmas „Nulis motyvacijos“ iškart buvo pastebėtas ir įvertintas tiek žiūrovų, tiek kino kritikų. Ir ką čia bepridursi, buvo tikras atradimas mano akims.

Tiesą sakant, ilgai mane atbaidė karinė tematika, nemėgstu karinių dramų ir dažnai tenka tokiais filmais nusivilti, todėl pirmieji vaizdai kažkaip stabdė pažiūrėti, tačiau užteko pirmųjų 10 minučių suvokti, jog filmas toli gražu ne karinis ir jame dedasi kur kas įdomesni dalykai. Tai istorija apie dvi drauges, dirbančias provincialioje karinėje parengties bazėje. Čia svarbiausia – jaunų moterų viltys, likimai ir meilės bei bebūtų keista kompiuteriniai žaidimai. Daugybė linksmų, rimtai pateiktų absurdiškų situacijų, daug juokingų momentų, bet viską vainikuoja ne holivudinė parengtis ir pasakojimo tonas. Išties filme netrūksta įvairiausių situacijų ir įvykių, kad net pagalvojau, jog kuo puikiausiai žiūrėtųsi ištisas serialas apie ten tarnaujančias ir dirbančias moteris.

Tiesiog filmas kuo puikiausiai nuteikia, lengva įsijausti. Čia motyvacijos neturėjimas personažuose tampa ištisu komedijos branduolinės bombos sprogimu. Pavargusios ir nualintos nuobodulio ir motyvacijos neturinčios merginos leipsta biure dainuodamos, naikindamos ir pildydamos popierius, o klasikinio tipažo muzikinis takelis tiesiog sustiprina šį absurdišką kasdienybės polėkį, kad tiesiog belieka gėrėtis kadrų ir įvairių situacijų pateikimais kaip desertu. Rekomenduoju, žinoma, kinomanams, bet įtariu, kad filmas labai patiks ir Holivudo bei „greitojo vartojimo“ filmo mėgėjams.

Filmo lietuviškus titrus galite parsisiųsti iš ČIA.

Patį filmą, atitinkantį lietuviškus titrus galite parsisiųsti ČIA arba ČIA.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela