Filmas: "Avelė" / "Lamb"

 Sveiki,

 

Vienas iš šiųmečių kino festivalio „Scanorama“ akstinų tapo islandų siaubo drama „Avelė“ (angl. Lamb) (2021), kuriame su islandų garsenybėmis pagrindiniam vaidmeniui iš Holivudo trumpam sugrįžo šiuolaikinė kino legenda Noomi Rapace. Filmą režisavo debiutantas aktorius Valdimar Jóhannsson, kuriam be didesnių finansavimo galimybių pavyko sukurti ir intriguojančiai perteikti tai, ką galbūt pavadinčiau šiuolaikine skandinavų siaubo tradicija. Prieš kelerius metus matytas norvegų filmas „Telma“ arba švedų šedevriukas „Riba“ iškart suintriguoja įtikinamai perteiktu siaubu ir mistiniais štrichais.

 

Naujausiame skandinaviškame „siaubeke“ pasakojama iš pradžių gana niūri, kaip ir pridera skandinavams, šeimos tragedija. Pora negali susilaukti vaikų, todėl visą savo energiją skiria atšiauriame Islandijos kalnų slėnyje įkurdintoje avių fermoje. Pirmieji kadrai – pribloškiantys. Pasipiktinusios avys nerimsta savo tvartuose, įspūdis, jog jos bendrauja savita magiška kalba savo kolektyve, o jų akys regi tai, ko negali regėti įprastas žmogus. Įtampa lipa ant kulnų, tačiau netrukus sužinome, jog žmonių kasdienybė kur kas pilkesnė. Pora atvedinėja avinėlius į šį pasaulį, kol vieną dieną iš avies, tiesiogine to žodžio prasme, išlenda hibridinė avies ir žmogaus versija. Pora nedvejoja – tai Dievo dovana, todėl konkuruodami su motina avimi pasiima vaiką kaip savo ir pavadina ją mirusios dukters Ados garbei, tačiau netrukus į sodybą grįžta brolis ir jis pamato, kad bevaikė šeima pamažu nupušo...

 

Gerai, apie motinystės ir tėvystės instinktus kine tiek priskaldyta malkų, kad nežinau labiau šabloniškesnio motyvo, kai motina kamuojama šių instinktų (arba vaiko praradimo) tiesiog pakvaišta. Šiuo triuku naudojasi tiek dramos, tiek siaubo filmai, tiek hibridiniai žanrai, kur žiūrovui gana lengva susitapatinti su veikėjais psichikos nestabilumu ir ją pateisinti. Ar prisimenate biblijine misterija perkrautą barokinio siaubo filmą Darreno Aronofsky „Motina!“ (2017), po tokio filmo sunku atsigauti ir suvirškinti siaubūniškus motinos instinktus. Skandinaviškasis „Avelė“ taip pat fokusuojasi į biblijinį avelės aukos metaforą, čia dėl motiniškos konkurencijos moteris nušauna avies patelę, nes laiko ją vertesne motina, nei ji pati. Tačiau filme pasirodo ir demoniškieji žmogaus avies motyvai, kurie koreliuoja su Antikos miškų dievybe Panu, tik šiame filme jis gerokai primena patį Mefistofelį. Žodžiu, režisierius neperkrauna šiurpumu savo filmo, nors nuolatinėje skandinaviškoje tėkmėje vis jaučiame kažin kokį tvyrantį siaubą, kuris tuoj išlįs. Ir tikrai, anksčiau ar vėliau jis išlenda, bet vėlgi tyliai, skandinaviškai santūriai ir užtikrintai. Sukurti gerą siaubo filmo nereikia garso efektų, nusibodusių holivudinių klišių, užtenka tiesiog sukurti lėto laukimo filmo įspūdį, jog kažkas vis tiek tuoj nutiks, nes juk tokiai porelei su tokia psichika laimingai baigtis negali.

 

Visgi visumoje filmas pateisino savo žanrą ir jis tapo ir provokuojantis, ir originalus, nors lyg ir nieko naujo, tačiau pasirinkta pasakojimo maniera, mitologiniai niuansai leis šiam filmui nevienadieniškai įsirėžti į atmintį.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Balta balta diena" / "Hvítur, Hvítur Dagur" / "A White, White Day"

Sveiki,

Šiemet Kino pavasaris dovanoja galimybę pamatyti islandų kino juostą „Balta balta diena“ (island. Hvítur, hvítur dagur) (2019). Istorijoje pasakojama apie pagyvenusį policininką, kuris autoavarijoje netenka žmonos ir pradeda rūpintis anūke... Po kažkiek laiko besirausdamas žmonos daiktuose aptinka mįslę, dėl kurios jis pradeda permąstyti ne tik lemtingus įvykius, bet ir visą savo santuokinį gyvenimą...

Pradėkime nuo to, kad islandai yra šykštūs žmonės, kurie, regis, beveik neinvestuoja į kiną ir praktiškai įtaigų filmą geba susukti vienkiemyje. Paskutiniu metu tokių filmų tiek Scanoramoje, tiek Kino pavasaryje kasmet randasi po kelis. Galvoju: kas trukdo tokius gerus ir mažo biudžeto filmus kurti Lietuvoje? Islandai puikūs literatai, jie gerbia knygas, jų pagrindinė Kalėdų dovana – knyga, jie geba mokytis iš literatūros, ją permąstyti ir... kurti scenarijus! Būtent scenarijus yra daugelio islandiško kino pamatas, kurį padeda sukurti vėliau autentiška ir kiek asketiška (kaip ir šiame filme) kultūrinė ir gamtinė atmosfera.

Filmas prasideda taip, kaip dažniausiai man nepatinka: cikliški gamtos pasikeitimo vaizdai, ardomas namas, beveik nėra dialogų, vien tik preliudas, preliudas ir dar kartą preliudas... Įvadas į skandinavišką mąslų ir mažakalbį kiną. Visgi vėliau imama sekti policininko vienatvės apgaubtą gyvenimą ir jo psichologinius ir psichofizinius veiksmus ir tai leidžia iš esmės mėgautis, nes suprantame visų jo judesių daugiaprasmiškumą ir kas geriausia – matome tai, ko veikėjas nenori net sau prisipažinti.

Galiausiai filmas pasiekia įtūžio momentą, beveik detektyvinio trilerio užtaisą ir visą laiką ne pagal holivudiškus standartus, pagal kuriuos tuoj pat nuspręstume, kaip viskas baigsis. Kai veikėjas eina per tamsų tunelį su anūke ant pečių, ir nežinia, ar išgyvens, iš tikrųjų regime tamsiausią Kristaus kančią – kryžių ir tos naštos transformaciją vidiniame veikėjo gyvenimo; ši transformacija žaismingai prasiveržia vilko kauksmais, tačiau tai tik simbolis, psichologinis išsilaisvinimo ir užgniaužtų emocijų paleidimas. Filmas, kaip ir pats pavadinimas, yra simboliškas, kuris reiškia sielos tamsiąją naktį, kurioje baltuma įgauna siekio apsivalyti, išsigryninanti ir, kad ir kaip bebūtų paradoksalu, visada balta spalva veikusi kaip sielos aklumo simbolis staiga tampa praregėjimo simboliu.

Gražiai ir įtaigiai sužeista Biblijos metaforomis. Šeimos drama ir keršto troškulys savo emocijomis labai nutolęs nuo Holivudo detektyvų. Kartais turėti mažą biudžetą ir kai niekas nekvaršina galvos iš mentorių parapijos, imama ir sukuriama išties geras filmas. „Balta balta diena“ yra kaip tik toks.

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pieno karas" / "Héraðið" / "The County"

Sveiki,

Dar vienas islandų filmas „Pieno karas“ (angl. The County) (2019) pasakoja apie islandus ūkininkus, jų intrigas bendruomenėje. Tai jau antrasis filmas, kurį teko matyti būtent šio režisieriaus. Prieš kelerius metus „Avinai“ (2015) padarė, mano akimis, kur kas didesnį įspūdį, kadangi režisieriui labiau pavyko sukurti užsispyrusių asketiškų brolių avinišką kovą islandiškos gamtos atmosferoje, na o „Pieno karas“, nors ir panašios stilistikos, panašios atmosferos ir vėlei apie ūkininkų konkurencijos problemas, tačiau, mano galva, jau kiek pašlijusio scenarijaus...

Visų pirma pirmasis pusvalandis buvo tikra kančia. Nežinau, ką mąstė režisierius, bet buvo absoliučiai užsibuksavęs ištęstoje asmeninėje moters ūkininkės gyvenimo periferijoje. Kol numirė jos vyras, o režisierius jį nugaišino per lėtai, ištęsti pradžios beintrigiai kadrai, ištęstos netikros teatralizuotos emocijos, o žadėtosios skandinaviškos komedijos – nė kvapo. Galiausiai intriga prasideda tik po pusvalandžio, tad dar spėjau iš pagarbos neišeiti iš salės ir pasilikau. Nepasigailėjau, nes būtent tada įpykusi moteris pradeda taškyti valdžios pastatą karvės pienu ir darosi įdomu, kuo visas tas skandalas pasibaigs: ar galiausiai moteris bus sutriuškinta pieno supirkimo direktoriaus, o gal ji laimės prieš juos.

Palyginus su „Avinais“ šis filmas ne toks ir juokingas. Iš tikrųjų juoko čia vos katino ašaros, nes po keisto ir nenatūralaus moters elgesio slepiasi vyro praradimo potrauminė psichologija. Kovodama prieš pieno supirktuvės monopoliją ji nesąmoningai atlieka tarsi gydomąją terapiją – vėl jaučia gyvenimo tikslą, yra dėl ko kovoti ir gyventi. Tai tiek to juoko. Pats geriausias filmo kadras yra paskutinis, kada bankrutavusi moteris palieka ūkį ir saulei besileidžiant dainuoja gerą seną dainą iš esmės apie mus visus, išmokau jau beveik mintinai. Kadangi ir pats pasijuntu, kaip ir daugelis mūsų, tiesiog įstrigę savaitės kvailame ritme ir tik savaitgaliai kaip apdovanojimai už nuvarytus darbus į šoną... Esame savų vaidmenų ir tikslų įkaitai ir kartais pajuntame gyvenimo vingį – vieną geriausių gyvenimo momentų, kada galime viską mesti, nusivalyti mėšlinus batus ir dairytis naujos gyvenimo vagos. Nors filmas niūrus, tačiau pabaigoje atrodo, kad išvykau iš pilkosios zonos kartu su pagrindine veikėja.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Agnesės meilė" / "Agnes Joy"

Sveiki,

Man regis, Islandija yra tokia šalis, kur gali susigrumti pats su savimi – kalnai, ledas, šaltis, maži miesteliai, saviti uždari žmonės. Tai asketiška ir kartu bendruomeniškai hermetiška šalis su pasakiško grožio gamta. Norėčiau kada pabuvoti Islandijoje, kur ir vyksta filmo „Agnesės meilė“ (angl. Agnes Joy) (2019) veiksmas. Vis kažkaip pavyksta bent vieną pamatyti islandų filmą Scanoramoje ir dažnai jie nenuvilia.

Šįkart istorijai šiek tiek, mano akimis, pristigo idėjų ir įdomesnių siužetinių vingių. Į kaimynystę, šalia pagyvenusios poros, atsikrausto šalyje žinomas aktorius, kuris patraukia senstelėjusios motinos ir dukters dėmesį... Viskas toliau, žinoma, rutuliojasi pagal žinomus amerikietiškos komedijos dėsnius, tačiau tie banalūs, melodraminiai ir muilo operas primenantys santykiai perteikti gana gyvenimiška tonacija. Skandinaviškojo stiliaus filme tos pačios banalios išdavystės, permiegojimo vienas su kitu istorijos gal netgi būtų visai įdomios, tačiau pagrindinė veikėja Agnesė, kurią suvaidino Donna Cruz absoliučiai neįdomi. Tiesą sakant, nesupratau strategijos pasikviesti azijietiškos kilmės aktorę (dėl egzotikos?), kuri absoliučiai „nepaveža“ vaidmens ir atrodo kaip diletantė. Ji ir yra diletantė, kuri neperteikia absoliučiai nieko, išskyrus užkadrinį kuždesį, kuriuo sufleruoja režisierė, ką ir kaip daryti, o ji mechaniškai viską atlieka.

Iš tikrųjų pagrindinė filmo ašis net nėra Agnesė, o veikiau jos motina – senstelėjusi ir savo seksualumo nuosmukį išgyvenanti Ranveiga, kuri tai bando pasimasturbuoti darbe, tai vienui viena laka vyną ir šoka, nes jaučiasi nemylima ir negeidžiama. Viskas gerai, žiūrovas jau žino, kuo visa toji vidutinio amžiau krizė baigsis – santuoka grius arba pora pereis išbandymą ir sutvirtins savo santykius antram gyvenimui... Iš tikrųjų tik ją vieną ir buvo įdomu žiūrinėti ir kaip į aktorę, ir kaip į veikėją. „Agnesės meilė“ – tai nieko naujo nesiūlantis filmas, praktiškai be menkiausios provokacijos, ramus, islandiškai paniuręs, kine panašių santykių perspektyvos išnarstytos jau po kaulelį, todėl tai filmas, kuris neturi hito klyksmo, tačiau ramiam nepretenzingam pasižiūrėjimui tinkantis.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Po medžiu" / "Undir trénu"

Sveiki,

Pernai „Kino pavasaryje“ pristatyta juodojo humoro drama „Po medžiu“ (island. Undir trenu) (2017) daugeliui iš mūsų tapo lietuviško gyvenimo atspindžiu, kada nesibaigiantys karai su kitapus tvoros gyvenančiais kaimynais tiesiog daugeliui griauną gyvenimą. Pripažinkime, tokių absurdiškų istorijų apie per garsiai leidžiamą muziką, užstatytą automobilį, nuolat šikantį šunį ar spiegiančius bei šiukšlinančius vaikus turime kiekvienas.

Iš pažiūros filmas itin skandinaviškas, itin islandiškas, tačiau nesvetimas ir mums, iš esmės labiau pagal mentalitetą šiaurietiškos kultūros atstovams, todėl labai nesunku susitapatinti su tomis situacijomis, kurios labai suprantamos ir pateisinamos. Istorija pasakoja apie keistą kaimynų karą, kurį masina sūnaus netekusi motina, visą savo pagiežą pilanti ne tik ant šeimos narių, bet ir kaimynų, kol galiausiai tai tampa azartiška nesveika terapija. Šalia šios istorijos pasakojama ir šios motinos likusio gyvo sūnaus nelaiminga ir griūvančios santuokos istorija, kurioje irgi daug kasdieniškų realijų...

Iš tikrųjų filmas žavus tuo nepamokslaujančiu tonu, tačiau kartu nelieka tuščias. Jausmas toks, kad kai juokiesi iš tų situacijų, truputį juokiesi ir iš savęs paties arba bent jau iš tų, kuriuos identifikuoji pagal filmo personažus. Čia prisiminiau kur kas labiau pamokslaujantį danų filmą „Adomo obuoliai“ – štai „Po medžiu“ irgi galima įžvelgti  tam tikrą Biblijos simboliką, jau vien ką reiškia medis ir jo šešėlis. Ypač neįtikėtina atrodė šuns iškamšos scena – tai aukščiausio lygio nesveikos moters psichikos diagnozė. Siaubinga, kad aplinkiniai buvo ties šiuo įvykiu tokie abejingi. Pyktis ir kerštas tampa varikliu pačiame finale, kuris pasireiškia išties itin kraupiai ir kruvinai.

Man patiko šis kiek literatūriškas ir įdomus islandų darbas, siūlau nepraleisti progos ir jums pažiūrėti gerą filmą, kuris netrunka net pusantros valandos.

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Filmą galite kol kas pažiūrėti TV3 Play puslapyje online ČIA.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Akmeninė širdis" / "Hjartasteinn" / "Heartstone"

Sveiki,

„Scanoramoje“ pristatyta islandų drama „Akmeninė širdis“ (island. Hjartasteinn) (2016) jau kuris laikas gulėjo nepajudinama mano žiūrimų filmų sąraše. Iš vienos pusės ne visada norisi kažko itin šiaurietiško, košiančio Šiaurės jūros vėjo, pilkų ir skaudžių kadrų, kuriems reikia iš esmės nusiteikti. Panašiai ir su šiuo gan niūroku filmu, bet, Dievas mato, filmas išties puikus, tad pabandysiu įvardyti, kodėl ši islandų kino juosta taip mane paveikė ir sužavėjo.

Filmas laimėjo 73-tą Venecijos kino festivalyje, kuriame įteikiamas specialus „Queer Lion“ apdovanojimas gėjų ir lesbiečių tematikos filmui, kurių kasmet sukuriama išties ne taip mažai, o štai „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“ jau nebeapsieina be šių filmų, kad ateityje, manau, apie seksualinę tapatybę bus atskiras LGBT programa šiuose festivaliuose. „Akmeninė širdis“ pasakoja atokiame Islandijos miestelyje gyvenančius paauglius, kurie žaisdami atranda savo seksualumą ir skausmingai, o kartais ir visai džiugiai bando suprasti savo kūną ir troškimus. Gana uždaroje visuomenėje, kurioje visi žino apie vienas kito problemas, apie seksualumą rūstūs šiauriečiai beveik nekalba, todėl paaugliams tenka patiems išsiaiškinti savo prigimtį.

Iš esmės filmas pakankamai žiaurus – vien pirmieji kadrai, kaip užmušinėjamos žuvys ir kaip tai atspindi sutrikusių paauglių vidinį pasaulį, daug ką pasako apie islandų gyvenimą ir pasaulėžiūrą. Man asmeniška mieliausia buvo tai, kaip režisierius genialiai „minkštai“ atskleidžia paauglių bendravimo ypatumus – tie nekalti paauglių žaidimai, mergaičių žvilgsniai į berniukus, naktiniai žaidimai palapinėse, istorijos ir visur gaubianti nuojauta apie seksualumą, kuris vos keletą kartų įvardijamas filme. Štai tėvų ir vaikų santykiai man truputį priminė rusų režisieriaus A. Zviagincevo „Sugrįžimas“ (2003), kai vyriškas atšiaurumas neleidžia parodyti vaikui, kad tu jį myli, nes tai pernelyg nevyriška... Apskritai filmas atmosferinis, juslinis ir jį įvardyčiau kaip „sujauktos mintys“, kai be jokių paaiškinimų paaugliams tenka patiems išsiaiškinti, kas jie yra šiame pasaulyje. Labai rekomenduoju kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fusis" / "Fúsi"

Sveiki, skaitytojai,

Pernai „Scanoramoje“ pristatyta drama „Fusis“ (island. Fusi) (2015) išties palaiko tą tamsų ir niūrų socialinę bendrystės ir atskirties problemą, kurią taip mėgsta islandų kinas. Filmas kai kur pristatomas kaip komedija, tačiau to humoro, nykaus ir ironiško, kaip katino ašaros. Šis humoras „reikalauja“ liūdesio, nes pasirinktas neįprastas personas, kuris turi neįprastus santykius su žmonėmis.

Vyrai, mėgstantys pasišaipyti iš Fusio, jo infantiliškumo, ant galvos „stovinti“ motina daro jį nutukusiu ir tingiu namisėda... Kartais atrodo, kad jis kaip guminė padanga ir jam niekas nerūpi, nes visi jo jausmai užguiti ir apaugę riebalais, tiesą sakant, apatiškas veikėjas nieko ir negali nustebinti, nebent tokiam veikėjui ateina meilės periodas... Panašiai ir su Fusiu bei jo gyvenimo permainomis. Pamažu po drungna ir niūria atmosfera ryškėja paprasto žmogaus kibirkštis. Santykiai ir meilė vis dar visagalė, netgi Islandijoje. 

Pagrindinį vaidmenį atliko aktorius Gunnar Jonsson, kuris nuostabiai atliko savo rolę. Toks tingus „šernas“, tokia dzebudistiškai ištransliuota ramybė gali sukelti paprastam žiūrovui nemažai emocijų. Tiesą sakant, filmas bando balansuoti ant keistojo personažo ir aplinkinių požiūrių, priartėjama netgi prie pedofilijos, tačiau čia svarbiausia asocialumo ir žmogaus brandumo temos, kurios ir įdomios, ir traukiančios dėmesį. Tiesą sakant, gal pats filmas, kai jį žiūrėjau, ne tiek ir patiko, kiek ta analizė po seanso, kai pamatai, kokioje plokštumoje sukurtas filmas ir kaip tai režisierius padarė, nori-nenori tenka pripažinti, kad „Fusis“ gera skandinaviška drama, kuri gal visiems ir neįtiks, bet gurmanams tai dar vienas karamelinis saldainis.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Avinai" / "Hrútar" / "Rams"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas pro akis nepraslydęs „Kino pavasario“ filmas – islandų juosta „Avinai“ (isand. Hrutar) (2015), kurio režisierius Grimur Hakonarson buvo atvykęs ir į Lietuvą. Festivalio metu mielai bendravo ir dalijo spaudai interviu. Vieną iš tokių ilgesnių pokalbių galite paskaityti ČIA. Tiesą sakant, į „Avinus“ bilietą gavau paskutinę akimirką ir labai džiaugiuosi, jog pavyko pamatyti šį šiaurietišką, gražių vaizdų ir netipinių veikėjų bei įvykių prisodrintą filmą.

Na, visų pirma, galima kiek suabejoti, ar apie avių augintojus galima papasakoti ką nors įdomaus. Įdomu, kaip kokiam A. Puipai ar kitiems Lietuvos režisieriams pavyktų sukurti filmą apie karvių augintojus? Visgi galima papasakoti puikiai ir apie akmenis darže, svarbu vykęs scenarijus, o kad „Avinai“ turi gerą scenarijų – tuo net neabejokite. Du užsispyrę kaip avinai pagyvenę vyrukai, gyvenantys viename ūkyje ir nekalbantys jau 40 metų, tik auginantys avinus ir nuolat konkuruojantys, primena absurdo dramą – kaipgi jie šitaip gali gyventi? Begalinė meilė savo avinams, jų puoselėjimas ir gana skurdi kaimiška islandiška buitis kalnų pašlaitėje sukuria išties tą mums sunkiai suvokiamą skandinavišką kuklumą, turtine prasme jiems nereikia itin didelių patogumų. Į gyvenvietes įsisuka avių maras ir prasideda didžioji drama, kuri tampa išmėginimu pagrindiniams herojams broliams, jų santykiai gerokai pakinta...

Sakyčiau, gal tai nėra geriausias šio festivalio filmas, bet filmas vertas žiūrovo dėl savo unikalumo. Kaip persipina avino simbolika nuo realių ketinimų ir kaip šis simbolis charakterizuoja pačius veikėjus. Gal kiek pradžia pernelyg gali pasirodyti lėta ir lyg intriga prislopinta, tačiau filmo finalas – nuostabus ir juosta nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje, todėl palieka žiūrovą su užgniaužtu kvapu, tačiau galiausiai suvokiama, kad kita istorijos dalis nebėra svarbi, svarbiausia jau įvyko. Labai gera šiaurietiška juosta, mano galva, turėtų daug kam patikti, daug kam patiko ir salėje sėdintiems – aš ne išimtis.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela