Filmas: "Pieno karas" / "Héraðið" / "The County"

Sveiki,

Dar vienas islandų filmas „Pieno karas“ (angl. The County) (2019) pasakoja apie islandus ūkininkus, jų intrigas bendruomenėje. Tai jau antrasis filmas, kurį teko matyti būtent šio režisieriaus. Prieš kelerius metus „Avinai“ (2015) padarė, mano akimis, kur kas didesnį įspūdį, kadangi režisieriui labiau pavyko sukurti užsispyrusių asketiškų brolių avinišką kovą islandiškos gamtos atmosferoje, na o „Pieno karas“, nors ir panašios stilistikos, panašios atmosferos ir vėlei apie ūkininkų konkurencijos problemas, tačiau, mano galva, jau kiek pašlijusio scenarijaus...

Visų pirma pirmasis pusvalandis buvo tikra kančia. Nežinau, ką mąstė režisierius, bet buvo absoliučiai užsibuksavęs ištęstoje asmeninėje moters ūkininkės gyvenimo periferijoje. Kol numirė jos vyras, o režisierius jį nugaišino per lėtai, ištęsti pradžios beintrigiai kadrai, ištęstos netikros teatralizuotos emocijos, o žadėtosios skandinaviškos komedijos – nė kvapo. Galiausiai intriga prasideda tik po pusvalandžio, tad dar spėjau iš pagarbos neišeiti iš salės ir pasilikau. Nepasigailėjau, nes būtent tada įpykusi moteris pradeda taškyti valdžios pastatą karvės pienu ir darosi įdomu, kuo visas tas skandalas pasibaigs: ar galiausiai moteris bus sutriuškinta pieno supirkimo direktoriaus, o gal ji laimės prieš juos.

Palyginus su „Avinais“ šis filmas ne toks ir juokingas. Iš tikrųjų juoko čia vos katino ašaros, nes po keisto ir nenatūralaus moters elgesio slepiasi vyro praradimo potrauminė psichologija. Kovodama prieš pieno supirktuvės monopoliją ji nesąmoningai atlieka tarsi gydomąją terapiją – vėl jaučia gyvenimo tikslą, yra dėl ko kovoti ir gyventi. Tai tiek to juoko. Pats geriausias filmo kadras yra paskutinis, kada bankrutavusi moteris palieka ūkį ir saulei besileidžiant dainuoja gerą seną dainą iš esmės apie mus visus, išmokau jau beveik mintinai. Kadangi ir pats pasijuntu, kaip ir daugelis mūsų, tiesiog įstrigę savaitės kvailame ritme ir tik savaitgaliai kaip apdovanojimai už nuvarytus darbus į šoną... Esame savų vaidmenų ir tikslų įkaitai ir kartais pajuntame gyvenimo vingį – vieną geriausių gyvenimo momentų, kada galime viską mesti, nusivalyti mėšlinus batus ir dairytis naujos gyvenimo vagos. Nors filmas niūrus, tačiau pabaigoje atrodo, kad išvykau iš pilkosios zonos kartu su pagrindine veikėja.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Avinai" / "Hrútar" / "Rams"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas pro akis nepraslydęs „Kino pavasario“ filmas – islandų juosta „Avinai“ (isand. Hrutar) (2015), kurio režisierius Grimur Hakonarson buvo atvykęs ir į Lietuvą. Festivalio metu mielai bendravo ir dalijo spaudai interviu. Vieną iš tokių ilgesnių pokalbių galite paskaityti ČIA. Tiesą sakant, į „Avinus“ bilietą gavau paskutinę akimirką ir labai džiaugiuosi, jog pavyko pamatyti šį šiaurietišką, gražių vaizdų ir netipinių veikėjų bei įvykių prisodrintą filmą.

Na, visų pirma, galima kiek suabejoti, ar apie avių augintojus galima papasakoti ką nors įdomaus. Įdomu, kaip kokiam A. Puipai ar kitiems Lietuvos režisieriams pavyktų sukurti filmą apie karvių augintojus? Visgi galima papasakoti puikiai ir apie akmenis darže, svarbu vykęs scenarijus, o kad „Avinai“ turi gerą scenarijų – tuo net neabejokite. Du užsispyrę kaip avinai pagyvenę vyrukai, gyvenantys viename ūkyje ir nekalbantys jau 40 metų, tik auginantys avinus ir nuolat konkuruojantys, primena absurdo dramą – kaipgi jie šitaip gali gyventi? Begalinė meilė savo avinams, jų puoselėjimas ir gana skurdi kaimiška islandiška buitis kalnų pašlaitėje sukuria išties tą mums sunkiai suvokiamą skandinavišką kuklumą, turtine prasme jiems nereikia itin didelių patogumų. Į gyvenvietes įsisuka avių maras ir prasideda didžioji drama, kuri tampa išmėginimu pagrindiniams herojams broliams, jų santykiai gerokai pakinta...

Sakyčiau, gal tai nėra geriausias šio festivalio filmas, bet filmas vertas žiūrovo dėl savo unikalumo. Kaip persipina avino simbolika nuo realių ketinimų ir kaip šis simbolis charakterizuoja pačius veikėjus. Gal kiek pradžia pernelyg gali pasirodyti lėta ir lyg intriga prislopinta, tačiau filmo finalas – nuostabus ir juosta nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje, todėl palieka žiūrovą su užgniaužtu kvapu, tačiau galiausiai suvokiama, kad kita istorijos dalis nebėra svarbi, svarbiausia jau įvyko. Labai gera šiaurietiška juosta, mano galva, turėtų daug kam patikti, daug kam patiko ir salėje sėdintiems – aš ne išimtis.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela