Filmas: "Pieno karas" / "Héraðið" / "The County"

Sveiki,

Dar vienas islandų filmas „Pieno karas“ (angl. The County) (2019) pasakoja apie islandus ūkininkus, jų intrigas bendruomenėje. Tai jau antrasis filmas, kurį teko matyti būtent šio režisieriaus. Prieš kelerius metus „Avinai“ (2015) padarė, mano akimis, kur kas didesnį įspūdį, kadangi režisieriui labiau pavyko sukurti užsispyrusių asketiškų brolių avinišką kovą islandiškos gamtos atmosferoje, na o „Pieno karas“, nors ir panašios stilistikos, panašios atmosferos ir vėlei apie ūkininkų konkurencijos problemas, tačiau, mano galva, jau kiek pašlijusio scenarijaus...

Visų pirma pirmasis pusvalandis buvo tikra kančia. Nežinau, ką mąstė režisierius, bet buvo absoliučiai užsibuksavęs ištęstoje asmeninėje moters ūkininkės gyvenimo periferijoje. Kol numirė jos vyras, o režisierius jį nugaišino per lėtai, ištęsti pradžios beintrigiai kadrai, ištęstos netikros teatralizuotos emocijos, o žadėtosios skandinaviškos komedijos – nė kvapo. Galiausiai intriga prasideda tik po pusvalandžio, tad dar spėjau iš pagarbos neišeiti iš salės ir pasilikau. Nepasigailėjau, nes būtent tada įpykusi moteris pradeda taškyti valdžios pastatą karvės pienu ir darosi įdomu, kuo visas tas skandalas pasibaigs: ar galiausiai moteris bus sutriuškinta pieno supirkimo direktoriaus, o gal ji laimės prieš juos.

Palyginus su „Avinais“ šis filmas ne toks ir juokingas. Iš tikrųjų juoko čia vos katino ašaros, nes po keisto ir nenatūralaus moters elgesio slepiasi vyro praradimo potrauminė psichologija. Kovodama prieš pieno supirktuvės monopoliją ji nesąmoningai atlieka tarsi gydomąją terapiją – vėl jaučia gyvenimo tikslą, yra dėl ko kovoti ir gyventi. Tai tiek to juoko. Pats geriausias filmo kadras yra paskutinis, kada bankrutavusi moteris palieka ūkį ir saulei besileidžiant dainuoja gerą seną dainą iš esmės apie mus visus, išmokau jau beveik mintinai. Kadangi ir pats pasijuntu, kaip ir daugelis mūsų, tiesiog įstrigę savaitės kvailame ritme ir tik savaitgaliai kaip apdovanojimai už nuvarytus darbus į šoną... Esame savų vaidmenų ir tikslų įkaitai ir kartais pajuntame gyvenimo vingį – vieną geriausių gyvenimo momentų, kada galime viską mesti, nusivalyti mėšlinus batus ir dairytis naujos gyvenimo vagos. Nors filmas niūrus, tačiau pabaigoje atrodo, kad išvykau iš pilkosios zonos kartu su pagrindine veikėja.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Agnesės meilė" / "Agnes Joy"

Sveiki,

Man regis, Islandija yra tokia šalis, kur gali susigrumti pats su savimi – kalnai, ledas, šaltis, maži miesteliai, saviti uždari žmonės. Tai asketiška ir kartu bendruomeniškai hermetiška šalis su pasakiško grožio gamta. Norėčiau kada pabuvoti Islandijoje, kur ir vyksta filmo „Agnesės meilė“ (angl. Agnes Joy) (2019) veiksmas. Vis kažkaip pavyksta bent vieną pamatyti islandų filmą Scanoramoje ir dažnai jie nenuvilia.

Šįkart istorijai šiek tiek, mano akimis, pristigo idėjų ir įdomesnių siužetinių vingių. Į kaimynystę, šalia pagyvenusios poros, atsikrausto šalyje žinomas aktorius, kuris patraukia senstelėjusios motinos ir dukters dėmesį... Viskas toliau, žinoma, rutuliojasi pagal žinomus amerikietiškos komedijos dėsnius, tačiau tie banalūs, melodraminiai ir muilo operas primenantys santykiai perteikti gana gyvenimiška tonacija. Skandinaviškojo stiliaus filme tos pačios banalios išdavystės, permiegojimo vienas su kitu istorijos gal netgi būtų visai įdomios, tačiau pagrindinė veikėja Agnesė, kurią suvaidino Donna Cruz absoliučiai neįdomi. Tiesą sakant, nesupratau strategijos pasikviesti azijietiškos kilmės aktorę (dėl egzotikos?), kuri absoliučiai „nepaveža“ vaidmens ir atrodo kaip diletantė. Ji ir yra diletantė, kuri neperteikia absoliučiai nieko, išskyrus užkadrinį kuždesį, kuriuo sufleruoja režisierė, ką ir kaip daryti, o ji mechaniškai viską atlieka.

Iš tikrųjų pagrindinė filmo ašis net nėra Agnesė, o veikiau jos motina – senstelėjusi ir savo seksualumo nuosmukį išgyvenanti Ranveiga, kuri tai bando pasimasturbuoti darbe, tai vienui viena laka vyną ir šoka, nes jaučiasi nemylima ir negeidžiama. Viskas gerai, žiūrovas jau žino, kuo visa toji vidutinio amžiau krizė baigsis – santuoka grius arba pora pereis išbandymą ir sutvirtins savo santykius antram gyvenimui... Iš tikrųjų tik ją vieną ir buvo įdomu žiūrinėti ir kaip į aktorę, ir kaip į veikėją. „Agnesės meilė“ – tai nieko naujo nesiūlantis filmas, praktiškai be menkiausios provokacijos, ramus, islandiškai paniuręs, kine panašių santykių perspektyvos išnarstytos jau po kaulelį, todėl tai filmas, kuris neturi hito klyksmo, tačiau ramiam nepretenzingam pasižiūrėjimui tinkantis.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela