„Dabar, kai žiūrovai yra tiek daug visko
matę ir patyrę, suprantu, kad juos nustebinti nebeįmanoma. Tad vienintelis
dalykas, kurį dar galiu pavadinti teatro magija, yra emocinis ryšys.“
Aktorius Donatas Želvys
Kol kas apie teatrą negaliu taip pasakyti, kaip šioje
citatoje sako garsus aktorius Donatas Želvys, kuriuo buvau sužavėtas, pamatęs
spektaklį „Užburtas kalnas“, tačiau panašiai jau kurį laiką mąstau apie kiną. Vis
sunkiau man mėgautis kinu, nes retai kas nors nustebina, dažniausiai matau
atsikartojančius šablonus ir schemas. Manau, pamažu tas vyksta ir su grožine
literatūra – iš kur tada tie staiga pas mus visus atsirandantys neskaitymo
blokai, kuriuos sudėtinga pramušti? Ne, teatras dar stebina. Ir ne vien dėl
emocinio ryšio, bet įtariu, kad ten dirbantiems ir teatro ritmu gyvenantys
išgyvena tai, ką sako Donatas Želvys.
Ilgai verčiausi pažiūrėti „Matricos“ trilogijos bei „Debesų žemėlapio“
brolių Andy ir Lana Wachowski‘ų debiutinį darbą – „Ryšys“ (Bound) (1996). Sunku
patikėti, kad pirmasis brolių darbas buvo taip toli nuo specialiųjų efektų ir
mokslinės fantastikos. Pirmasis jų darbas „Ryšys“ – tai lesbietiškai
erotizuotas kriminalinis trileris apie dvi vienišas moteris, įkalintas savo
niūrioje kasdienybėje. Įsivėlusios į kriminalinį pasaulį, jos sumano apšvarinti
mafijos vadeivas ir pačios saugiai pasprukti ir pradėti naują gyvenimą, bet,
kaip ir galima numanyti, kelias nebus jau toks paprastas...
Tiesą sakant, nė nežinojau, ko tikėtis iš šio filmo. Net pakraupau, kai
kažkas iš kritikų labai sumenkino šį filmą, kadangi jis apie lesbietes. Tebūnie
ir apie jas, tačiau pats kriminalinis trileris išties saldus, gal kiek atrodo
ne toks prabangus, gal režisieriams trūko finansavimo, bet nepaisant to, mano
nuomone, tai itin vykęs darbas. Graži lesbietiška erotika, prisodrinta tik joms
suprantamu pasitikėjimo ryšiu, veja mus į pragaištingai įtemtą siužetą. Daugiausia
veiksmo vyksta viename iš merginos būtų, kuriame susigrumia dvi gangsterių
grupuotės, apie kurias kaip šilkas sukasi viena iš moterų, o kita – kitame bute
nuolatos laukianti santechnikė jos paslaptingo skambučio. Nepaisant to, kad
veiksmas vyksta tarp moterų ir gangsterių, kartu didžiulę dramą neša ir dviejų
moterų pasitikėjimas, kurios abi kartu viena kita pasitiki, bet kartu ir
abejoja. Tai sudėtingo psichologinio trilerio žaidimas, kuris patiks ne tik
lesbietėm ir vyrams, kurie svajoja apie lesbietes, bet ir gero kino mėgėjams, o
galiausiai ir brolių Wachowski‘ų gerbėjams. Nenuostabu, kad vienas iš
režisierių ne per seniausiai visuomenėje prisistatė kaip moteris, galbūt net
prieš 18 metų viskas buvo jau užprogramuota „Ryšio“ scenarijuje, kas žino, bet
visada smagu susieti ir įtarti.
Išties, praleidau puikiai karštą naktį su puikiais aktoriais. Nustebino ir
Jennifer Tilly bei Gina Gershon, apie kurias praktiškai nieko nežinojau, nes
daugelyje filmų jos atlieka antraeilius, sunkiai įsimenamus vaidmenis, o šiame
filme jos suvaidino fantastiškas fatališkas lesbietes. Prisiminus tolesnius
brolių filmus, galima teigti, kad jie blogų aktorių neatrenka, kadangi savaime
patys personažai neša didžiulę potencialą atsiskleisti aktoriams, tą galėjome
pamatyti ir „Matricoje“, bei „Debesų žemėlapyje“.
