LDK homoseksualumo istorija: sodomija, bausmės, didikų tyla, XIX- XX a. Lietuva ir nutylėta istorija

 

Sveiki,

 

Šiuo įrašų bandysiu pagrįsti iš išlikusių šaltinių tokia eseistine forma, kokia buvo LDK laikų homoseksualumo istorija? Kad homoseksualai egzistavo ir jų visais laikais buvo – faktas! Bet kaip jie gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais?

 

Mokslinėje istoriografijoje nėra patikimų ir dokumentais pagrįstų žinių apie plačiai paplitusią sodomiją ar homoseksualius santykius tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų. Nors teisiniuose aktuose, pavyzdžiui, Lietuvos Statutuose, sodomija buvo numatyta kaip nusikaltimas, už kurį grėsė mirties bausmė, nėra išlikusių žinomų teismo bylų ar kronikų, kurios atvirai aprašytų tokius atvejus su konkrečiais didikų vardais.

 

Priežasčių, kodėl apie tai išliko mažai informacijos, yra keletas. Pirma, LDK visuomenė, veikdama pagal krikščioniškas dogmas, homoseksualius santykius traktavo kaip didelę nuodėmę ir smerkė juos, todėl tokios temos buvo tabu. Didikai, kuriems reputacija buvo gyvybiškai svarbi, stengėsi slėpti bet kokius galimus nukrypimus nuo visuomenės normų, kad nepakenktų savo politinei ir socialinei padėčiai. Antra, giminės tęstinumas ir santuokos buvo ne asmeninio pasirinkimo, o politinio ir ekonominio išgyvenimo klausimas. Didikų santuokos buvo kruopščiai planuojamos, siekiant sukurti sąjungas ir išsaugoti valdomas žemes, todėl homoseksualumas negalėjo būti atvirai toleruojamas.

 

Šiuolaikiniai istorikai, remdamiesi netiesioginiais šaltiniais, tokiais kaip giminės šakų, kurios neturėjo tiesioginių palikuonių, studijos, kartais kelia hipotezes apie galimus homoseksualius asmenis tarp didikų. Tačiau šios interpretacijos lieka spekuliacinės ir nėra patvirtintos jokiais tiesioginiais įrodymais. Kadangi trūksta išsamių asmeninių dienoraščių ar laiškų, atvirai aprašančių intymų gyvenimą, šis LDK istorijos aspektas išlieka menkai ištirtas ir kupinas spėjimų.

 

Štai Kristinos Sabaliauskaitės 4 dalių romanų cikle „Silva Rerum“ perteikiama ir vieno Baroko laikotarpiu didiko – Uršulės brolio Kazimiero Norvaišos – homoseksuali pasakojimo linija, kuris iš pradžių gyveno Vilniuje, o po to keliavo po Europą, paliko nakvynės namų įbrėžus Nyderlanduose, kuriuos aptiks jo giminės palikuonis. Visgi pati K. Sabaliauskaitė yra sakiusi (jeigu neklystu), kad LDK bajorijoje tarp vyrų tikrai būta homoseksualizmo ir jis buvo neaptarinėjamas, nors pakuždomis lyg ir žinoma – kas kieno reikalas, kas kaip norėjo, taip ir gyveno, nepaisant to, kad iš tavęs tikisi vyriškosios giminės palikuonių.

 

Abejotini gandai apie LDK didikų homoseksualumą.

 

Vienas ryškiausių ir dažniausiai minimų pavyzdžių yra susijęs su karaliumi Žygimantu Augustu (1520–1572 m.). Nors jis buvo vedęs tris kartus, nė su viena iš žmonų nesusilaukė vaikų. Ši situacija, kartu su jo asmenine korespondencija ir kronikininkų užuominomis, lėmė ilgalaikius gandus apie jo galimą impotenciją arba net homoseksualumą. Istorikai dažnai nurodo, kad jo santykiai su vyrais, ypač su jo dvaro riteriu Mikołajus Pacu, buvo itin artimi ir intymūs, o tai skatino to meto politinius oponentus platinti gandus. Tiesa, šiandien dauguma istorikų labiau linkę manyti, kad vaikų trūkumas buvo susijęs su fizinėmis ligomis, o ne su homoseksualumu.

 

Jonas Kazimieras Vaza (valdė 1648–1668 m.). Karalius Jonas Kazimieras, garsėjęs savo nepastoviu ir melancholišku būdu, ilgą laiką nesusituokė ir nerodė didelio susidomėjimo moterimis. Tai davė peno gandams, kuriuos jo politiniai priešai naudojo prieš jį. Pirmą kartą jis vedė tik būdamas 40-ies, o po žmonos mirties atsisakė sosto ir išvyko į Prancūziją, kur tapo abatu. Nors tai galėjo būti susiję su religinėmis pažiūromis ar depresija, jo asmeninio gyvenimo ypatumai visada buvo spekuliacijų objektas.

 

Šviesuoliai ir vienuolynai. Kai kurie istorikai kelia prielaidas, kad dalis vyrų, kurie sąmoningai rinkosi celibatą ar vienuolystę, galėjo turėti slaptų motyvų. XVII–XVIII a. vienuolynai neretai tapdavo prieglobsčiu tiems, kurie vengė santuokos ir privalomo giminės tęsinio. Tiesa, tai tėra prielaida, ir dažniausiai tokie pasirinkimai buvo grindžiami religiniais įsitikinimais, studijomis ar tiesiog noru išvengti politinių dvaro intrigų.

 

Kiti gandai. Įvairios kronikos užsimena apie sodomijos bylas, tačiau be konkrečių detalių ir asmenybių vardų. Dėl sodomijos buvo teisiami paprasti žmonės, kareiviai, tačiau didikų vardai tokiuose kontekstuose nefigūravo. Greičiausiai todėl, kad jie turėjo pakankamai galios, jog tokie kaltinimai būtų nutildyti arba iš viso nepasiektų teismo.

Taigi... Moksliniai duomenys rodo, kad LDK laikotarpiu homoseksualumas, kaip reiškinys, neabejotinai egzistavo, tačiau nebuvo viešai toleruojamas ir turėjo būti slepiamas. Pagrindinė priežastis, kodėl išliko labai mažai informacijos, nėra tai, kad jo nebuvo, o tai, kad buvo didelė baimė būti atskleistam dėl griežtų bausmių ir visuomenės pasmerkimo.

 

Homoseksualumas Lietuvoje po Paskutinio padalijimo iki Antrojo pasaulinio karo.

 

Pirmieji asmenys, kurie bent netiesiogiai gali būti siejami su LGBT+ bendruomene Lietuvoje, atsiranda tik gerokai vėliau, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Viena iš ryškiausių figūrų yra Ema Goldman (1869–1940 m.). (Apie ją rašiau jau ČIA.) Nors ji gimė Vilijampolėje (tuometė Rusijos imperija), didžiąją dalį savo gyvenimo ir aktyvizmo praleido JAV. Ji buvo garsi anarchistė ir garsi LGBT+ teisių aktyvistė, viena pirmųjų kovotojų už lytinę laisvę. Kitas pavyzdys, jau XX a. pradžioje, yra dailininkė Vera Šleivytė (1906–1998 m.), kuri atvirai kalbėjo apie savo lesbietišką tapatybę. Šie pavyzdžiai rodo, kad nors oficialiai homoseksualūs santykiai buvo persekiojami, individualių asmenybių, kurių tapatybė išliko istorijoje, atsirado tik XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje, kai visuomenė pamažu ėjo link didesnio atvirumo.

Vera Šleivytė iš dešinės

 

Viktoras Petkus (1928–2019 m.) – disidentas ir žmogaus teisių gynėjas, vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės įkūrėjų. Sovietų valdžia, siekdama jį diskredituoti, sukonstravo bylą, kurioje jam buvo priskirti ir homoseksualaus tvirkinimo kaltinimai. Šis atvejis, nors ir buvo KGB įrankis, rodo, kad homoseksualumas buvo naudojamas kaip politinio persekiojimo priemonė. Tai leidžia manyti, kad KGB žinojo apie homoseksualias bendruomenes, tačiau jas kontroliavo ir šantažavo.

 

Projekte, pavadintame „Seksualinio disidento gyvenimo Sovietų Sąjungoje kronikos“, pasirodė anoniminio vyro, pasivadinusio Sauliumi, liudijimas. Saulius pasakojo apie savo patirtis sovietmečiu, kai homoseksualumas buvo traktuojamas kaip nusikaltimas, o už lytinius santykius tarp vyrų grėsė įkalinimas. Jo pasakojimas atskleidė, kaip baimė ir visuomenės pasmerkimas lėmė slaptą gyvenimą, tačiau atskleidė ir tai, kad egzistavo maža, tačiau darni homoseksualių asmenų bendruomenė. Jo pasakojimas yra itin vertingas, nes tai vienas iš nedaugelio išlikusių liudijimų, atskleidžiančių, kokios buvo homoseksualių žmonių patirtys represinėje Sovietų Lietuvoje.

 

Bet iš kai kurių straipsnių žinau, kad, pvz., tam tikros moterys, kurios vilkėjo ir elgėsi kaip vyrai XIX a. Lietuvoje irdabar galimai galima sieti su LGBTQ nutylėta istorija daugmaž žinoma.

 

Antrasis pasaulinis karas ir nacių Lietuvoje homoseksualių asmenų politika

 

Nacių ideologija homoseksualumą vertino kaip „degeneraciją“ ir grėsmę „grynai“ arijų rasei. Vokietijoje homoseksualūs vyrai buvo persekiojami pagal Vokietijos baudžiamojo kodekso 175 straipsnį, kuris kriminalizavo lytinius santykius tarp vyrų. Tūkstančiai homoseksualių vyrų (moterys lyg ir nutylimos?) buvo įkalinti koncentracijos stovyklose ir priversti dėvėti rožinius trikampius, kurie žymėjo juos kaip kalinius.

 

Lietuvoje, nacių okupuotoje teritorijoje, pagrindinis genocido taikinys buvo žydų tautybės asmenys. Jų persekiojimas buvo sisteminis ir masinis, apėmęs getų steigimą, priverstinį darbą ir masines egzekucijas. Nors nacių įstatymai buvo taikomi ir okupuotose teritorijose, trūksta duomenų, liudijančių, kad homoseksualai Lietuvoje būtų masiškai suimami vien dėl savo seksualumo ir siunčiami į getus. Tikėtina, kad tokie asmenys buvo persekiojami pavieniui arba, kaip ir kitose nacių okupuotose šalyse, tremiami į Vokietijos koncentracijos stovyklas, o ne į Lietuvos getus.

 

Po 1990 metų situacija pamažu ir, sakyčiau po 2000-ųjų gan sparčiai keičiasi, turint galvoje, kiek amžių LGBTQ žmonės buvo laikomi nuodėmingais, sodomitais ir t. t.

 

Maištinga Siela