Dienos citata: Darius Kuolys apie Kristijoną Donelaitį ir poemos "Metai" reikšmę lietuvių literatūrai

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Darius Kuolys neseniai savo straipsnyje tarsi atsako į Kristinos Sabaliauskaitės išreikštą mintį, kad Kristijonas Donelaitis tėra varguolių rašytojas, įdiegtas sovietmečiu, todėl jo reiktų šalintis, nes jis ne apie mus, lietuvius. Tiesą sakant, šįkart Kristinai Sabaliauskaitei nepritariu, tad cituoju D. Kuolį, kuris gina Donelaičio literatūrą.

 

„Juk iš tiesų Donelaitis „Metuose“ vaizduoja ne rezignuojančią, bet už savo išlikimą kasdieniu darbu kovojančią lietuvių bendruomenę. Studijoje „Donelaitis ir Antika“ (2005) kolegė Dalia Dilytė šią bendruomenę įtaigiai lygina su Homero tapoma Troja ir, išnagrinėjusi „Metus“, teigia, kad lietuvių poetas sukūręs tuometinėje Europos literatūroje dar nebūtą naujo tipo epą – didaktinio ir herojinio epų sintezę. Taigi tautinio epo pobūdį, sąmoningai sekdamas Vergilijumi, savo kūriniui yra suteikęs pats Donelaitis, o ne netikę vadovėlių autoriai. Patys „Metai“ yra ne tik nacionalinio, bet ir „socialinio protesto manifestas“, tai tekstas, kuriuo priešinamasi Prūsijos karaliaus ir jo dvarų valdytojų prievartai: sovietmetį ši nuostata nebuvo kūriniui primesta, tik paryškinta.“ Darius Kuolys

 

Visą straipsnį galite perskaityti čia: Darius Kuolys. Nusiginklavimas (IV)

 

Darius Kuolys, gimęs 1962 metais, yra išskirtinė asmenybė Lietuvos intelektualiniame ir kultūriniame lauke. Baigęs Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, jis tapo ne tik puikiu literatūrologu ir kultūros istoriku, bet ir aktyviu publicistu bei politikos apžvalgininku. Per savo ilgametę karjerą Darius Kuolys nuveikė daugybę svarbių darbų: nuo akademinės veiklos Vilniaus universitete, kur dėsto iki šiol, iki esminių kultūrinių ir politinių straipsnių, kurie formuoja viešąją diskusiją. Jo kritiškas požiūris į politinius, kultūrinius ir socialinius procesus, gilios įžvalgos apie Lietuvos tapatybę ir nuolatinis raginimas mąstyti kritiškai daro jį nepakeičiama figūra viešojoje erdvėje. Per savo publikacijas, knygas ir paskaitas Darius Kuolys nuosekliai kelia klausimus apie moralę, teisingumą ir valstybės prigimtį, skatindamas brandesnę ir sąmoningesnę visuomenės diskusiją.

 

Jūsų Maištinga Siela

Klaipėda: Sąjūdžio parke 2014 metais Kristijonui Donelaičiui ir Tarasui Ševčenkai pasodinti ąžuolai

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu mažus ir menkai kam pastebimus memorialinius paminklus. Patinka stebėti, kaip su metais keičiasi aplinka ir medžiai. Štai Eugenijus Gentvilas, 1997–2001 metais buvęs Klaipėdos meras, finansavo šiuos ąžuolus (ir paminklą), kuriuos prieš 11 metų pasodino šviesaus atminimo Juozas Šikšnelis ir Leonid Tregub.

 

Sąjūdžio parke, esančiame Klaipėdoje, 2014 metais įvyko prasminga iniciatyva – buvo pasodinti ąžuolai, skirti įamžinti du didžius Rytų Europos kultūros šviesulius: lietuvių literatūros pradininką Kristijoną Donelaitį (minint jo 300-ąsias gimimo metines) ir ukrainiečių nacionalinį poetą Tarasą Ševčenką (minint jo 200-ąsias gimimo metines). Šis simbolinis aktas, greta atidengtos memorialinės lentos, ne tik pagerbė šias istorines asmenybes, bet ir pabrėžė ilgametes lietuvių ir ukrainiečių tautų kultūrinius ir dvasinius ryšius, stiprinant tarpusavio pagarbą ir draugystę.

 

Štai taip mano nuotraukose atrodo medžiai 2025-ųjų vasarą.

 

Maištinga Siela

Kas yra viežlybieji, būrai, nenaudėliai ir ponai? (Kristijonas Donelaitis poema "Metai")

Sveiki,

Kristijono Donelaičio poema „Metai“ sudėtingai paskaitomas pirmasis grožinis lietuviškai parašytas kūrinys, nes jame pilna nesisteminių ir bendrinei kalbai nepriskiriamų žodžių. Pravartu turėti šiaip jau sudarytą šiuolaikinį „Metų“ žodynėlį. Suvokti kiekvieną žodį svarbu, kad išryškėtų vientisas autoriaus meninis pasaulis.

 

Nepaisant archajiško žodyno, autorius taip pat naudoja ir socialinius luomus įvardijančius to meto žodžius. Būrus jis poemoje vadina tuos baudžiauninkus, tarnaujančius ponams. Poemoje jie skirstomi dvejopai: į viežlybuosius ir būrus nenaudėlius. Viežlybieji būrai yra dori, turintis moralinius ir religinius įsitikinimus, kurie paremti krikščioniško pasaulio vertybėmis. Tokie poemoje yra Krizas ir Pričkus. Nenaudėliai būrai yra tie, kurie vagia mišką, išsisukinėja nuo darbų, geria ir visaip kitaip pažeidžia krikščioniškojo pasaulio vertybes. Tokie veikėjai yra Dočys, Enskys ir Slunkius.

 

Ponai visi vaizduojama išskirtinai ydingi. „Gerasis“ ponas irgi egzistuoja, bet poemoje jis minimas, kaip pernai miręs. Ponai apskritai gyvena nuodėmingą gyvenimą, nuolat apsivalgo ir su būrais elgiasi žiauriai ir neteisingai.

 

Jūsų Maištinga Siela