Filmas: "Aš matau tave" / "I See You"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas siaubo trileris, kurį rekomendavo man pramogai, vadinasi „Aš matau tave“ (angl. I See You) (2019), kurį režisavo Adam Randall. Tai filmas ne vien pasibaisėti, kaip negražiai suseno aktorė Helen Hunt, nors tikriausiai daugelis tą darys ir aptarinės su kitais, bet filmas iš esmės pasakoja apie pasiturinčią psichoterapeutę ir policininką, įsikūrusius dideliame name prie jūros. Pasiturintys, vadinasi, turintys labai daug problemų santykiuose – čia kaip privalomoji klišė.

Pirmosios 40 minučių viskas vyksta be menkiausio paaiškinimo, o kitą filmo pusę pasakojama iš visai netikėtos perspektyvos, logiškai sudėliojant visas pirmosios filmo dalies akcentus. Nesistengsiu šįkart apie filmą kažką itin detalizuoti ar nagrinėti, nes filmas gana „pusėtinas“, jis absoliučiai siaubo trilerio tipažas, atgabentas iš už Atlanto, kurių kasmet sulaukiame bent po kelis ir visi daugiau ar mažiau nufilmuoti panašia maniera.

Filmo stiprioji pusė yra siužetinė painiava, šioks toks nenuspėjamumas, vietomis kilsteli adrenalinas: o kaip čia yra, o kaip čia bus... Tačiau visumoje, kaip ir daugelis detektyvinių sunarpliotų istorijų, nuvilia, nes neiškelia jokios įdomesnės filosofinės minties. Yra žudikas, o pabaigoje mes sužinome, kas tas žudikas. Ir viskas. Žinoma, nereikia iš mažesnio biudžeto filmo tikėtis juvelyriškai ir įmantriai supakuoto filmo, kaip kad tokius kuria, sakykim. Christopher Nolan. „Aš matau tave“ yra gana tvarkingas filmas ir pakankamai tvarkingai užbaigtas ir toli gražu neprovokuoja kaip kad „Saulės kultas“ ar kiti keli paskutinių metų siaubo filmai, kuriems pasibaigus jautiesi apspangęs ir dar ilgai galvoji, ką režisieriai norėjo pasakyti. Ne, po „Aš matau tave“ viskas kaip ant delno, tarsi stebėjai, buvai įtrauktas, o pasibaigus filmui namų platformoje ieškai: „o ką čia dar panašaus pažiūrėti?“ Truputį prėskas, truputį įdomus. Vos geresnis už neseniai matytą siaubo trilerį „Namelis“ (2019).

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Intymios pamokos" / "The Sessions"

Sveiki visi,

Ši naktis buvo kažkokia bemiegė, todėl nutariau pasižiūrėti lenkų kilmės režisieriaus Ben Lewin filmą „Intymios pamokos“ (The Sessions) (2012 m.). Šiaip iš tikrųjų šio filmo jau laukiau senokai ir vis slankiojo mano būtinų pamatyti filmų sąrašuose, todėl pasitaikius progai, griebiau jautį už ragų. „Intymios pamokos“ – tai pasakojimas apie raumenų nevaldantį vyruką, kuris sulaukęs jau garbingo amžiaus užsimano intymaus gyvenimo su moterimi, tačiau neturi jokios seksualinės patirties, štai taip jo gyvenime atsiranda Šerli – surogatinė sekso partnerė – mokytoja, kuri per šešis susitikimus bando išmokyti ligonį atsipalaiduoti. Sakyčiau, labai jauki, įdomi ir intymi tema įrėminta į romantinės dramos rėmus. Šią juostą gerai sutiko ir kino kritikai, kurie aukštus balus iškėlė dėl meistriškumą rodančių dviejų aktorių – John Hawkes ir Helen Hunt. Hulen Hunt už šį vaidmenį nominuota daugelyje prestižinių apdovanojimų, o mano didžiausias nustebimas jos šiame vaidmenyje tikriausiai buvo drastiškas apsinuoginimas, kuris nebuvo vien tik epizodinis, jai nuolat tekdavo būti nuogai ir tai, žinoma, kėlė nebe pirmos jaunystės aktorės reitingus drąsumo ir profesionalumo atžvilgiu. Ir tikrai, nemažai pagyrų galėčiau duoti ir John Hawkes, kuris atliko ne ką mažiau įdomų ir įtaigų vaidmenį.

Filmas keblios ir intriguojančios tematikos ir siužetinių linijų, bet man jis susižiūrėjo labai lengvai – didelio sunkaus akmens sluoksnį nuėmė romantinės dramos klišių pasaldinimai ir visgi filmas man kur kas labiau patiko nei tose pačiuose kanonuose pieštas „Kartu iki pasaulio pabaigos“ (2012). Filme taip pat dvelkia subtilūs juodojo humoro potėpiai, ypatingai išpažinties scenos bažnyčioje. Žinoma, įdomiausios vietos būdavo seksologės ir ligonio intymūs susitikimai, jų dialogai, prisilietimai, kurie nebuvo iki omegos išskaptuoti ir tobulai subtiliai išpildyti, mat humoras to neleido padaryti, bet sakyčiau pakankamai lengvai ir ironiškai pasaldintas variantas šįkart neblogai tinka. Didžiausi šio filmo pliusai tikriausiai ir yra siužetas bei aktoriai, silpniau (dėl skonio reikalo) pasirodė šitos istorijos pateikimo būdai ir manieros, gal retkarčiais norėjosi daugiau išspausti dramos, o ne lengvabūdiškumo, tačiau ir tas lengvumas ir romantika nėra perspausti, sakyčiau, beveik subalansuoti. Drama ateis į Lietuvos kino teatrus kovo mėnesį, gaila nebent kino teatrų, kai filmas jau nutekėjęs ir išverstas į lietuvių kalbą. Bet ką padarysi... 

Šiaip siūlyčiau filmą pažiūrėti tiems, kurie mėgsta gerą vaidybą, įdomius gyvenimiškai neįprastus siužetus ir nori pamatyti nuogą Helen Hunt.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sėkmė avansu" / "Pay It Forward"

Sveiki mielieji,

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių režisierės Mimi Leder jausmingą dramą „Sėkmė avansu“ (Pay It Forward) (2000 m.). Štai taip sau pasipuošiau Kūčių vakarą, pasirinkdamas sėkmę ir iš tikrųjų nesigailėjau, nors filmas gal iš tų sentimentaliųjų, bet neprailgo ir pats nenusibaigiau po stalu, belaukdamas, kol jis pasibaigs. Šiaip jausmų ir ašarų pakalnių ištroškusiems žiūrovams, ypač tiems, kurie gerą filmą laiko tik tą, kuris sugraudina, manau, galite šią dramą užsirašyti į sąrašus, aišku, jeigu dar nematėte. 

Manau, kad filmas plačiąja prasme yra apie gerumą. Gerumo virusas, kitaip ir nepavadinsi. Iki šiol vieno draugo pasakymą „nebijokite būti geri“ prisimenu kaip Mažojo Princo sentencijas ir galiu laisvai pritaikyti šiai juostai, kuri lygiuojasi savo stiliumi į tokios dramos kaip „Aš esu Semas“, „Namas“. Filme susitinka du garsūs ir įvertinti aktoriai – Kevin Spacey ir Helen Hunt bei prie jų prisideda savu metu žvaigždute vadinamas simpatiškasis Haley Joel Osment, paskutiniuoju metu prapuolęs kaip į vandenį iš didžiojo kino. Aktoriai puikūs, istorija graudi, pamokanti ir galbūt truputį per naivi, utopiška, tačiau žavėtis žmogaus gerumu visada galima. Tik pagalvojau, ar kas nors pasaulyje mėgino gyventi pagal „Sėkme avansu“ principus? Ir žiūrint filmą, nepatikėti, kad galima pakeisti pasaulį ir jį padaryti geresnį, įmanoma, „tik reikia pradėti nuo savęs“. Po filmo iš tikrųjų norisi eiti ir kažkam kažką padėti. Džiaugiuosi, kad juosta uždegė manyje daryti gerus darbus, o tai tikriausiai ir yra sėkmingo filmo garantas – įteikti žmogui emocijas ir idėją.

O kalbant apie patį filmą ir jo realizaciją, kažko ypatingo negalėčiau pasakyti, visgi realizacija jos yra gana paprasta, sukalta holivudinių dramų stilistiniu pamatu, bandant pamanipuliuoti gerumu ir pagraudinti žiūrovą. Tiesą sakant be tos gerumo idėjos, kuri kaip rimbas kirto per širdį, nieko gero ir negaliu pasakyti. Tiesiog filmas patiks daugeliui paprastų filmų žiūrovams, nieko čia sudėtingo nerasite, viskas „gulasi“ lengvai ir gražiai, tad rekomenduoju sentimentų, prasmės, sergantiems depresija ir ašarų ištroškusiems žiūrovams – šis filmas Jums! Kartais patikėti stebuklais yra daug lengviau, nei žmogaus gerumu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela