Filmas: "Balkoninis filmas" / "Film balkonowy" / "The Balcony Movie"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nepraleidžiu progos, kaip visada, pažiūrėti lenkų kino. Šįkart eksperimentinė lenkų režisieriaus Paweł Łoziński dokumentinė juosta „Balkoninis filmas“ (lenk. Film balkonowy) (2021), rodyta per „Kino pavasarį“. Kai atrodo, niekuo nebeįmanoma nustebinti, Lozinskis ima ir nustebina paprastu eksperimentu. Jis iš savo namų balkono Varšuvoje per dvejus metus nufilmuoja daugiau nei tūkstančių praeivių, kalbinamų iš balkono. Žinoma, į filmą pateko tik išskirtiniai ir patys įdomiausi kadrai. Manau, tai labai pandeminis filmas, kai visi 2019-2021 metus praleidome izoliuoti namuose, nors pačiame filme nemačiau nė vieno žmogaus su kauke, tad sunku prognozuoti, ar filmas buvo ar nebuvo filmuojamas per pirmąją pandemijos ir saviizoliacijos bangą.

 

Visgi juosta stebina iškart savo atvirumu ir žmonių įvairove. Režisierius filmuoja praeivius, savo kaimynus, žmoną, dukrą ir per dvejus metus kai kurie nuolatiniai praeiviai tiesiog pripranta prie balkone sėdinčio žmogaus, tampa atviresni. Filmas sudurstytas iš trumpų ir charakteringų pokalbių, kuriuose labai greitai išryškėja kalbančiojo pasaulėžiūra ir filosofija. Paprasti varšuviečiai pasirodo ne kaip darbininkų klasės nuobodylos, o iš tikrųjų turintys labai įdomių paslapčių. Vieni miega mašinoje, kiti kasryt bėgioja, eina apsipirkti, vežioja naujagimius, o kai kas net susideda maišuose esantį turtą ir glaudžiasi prie tvoros, nes neseniai išėjo iš kalėjimo ir nežino, ką daryti su gyvenimu.

 

Šiose miniatiūrose atsiskleidžia sudėtingas varšuviečių kaleidoskopinis žmonių skruzdėlynas. Kai kurie veikėjai pasirodo skirtingais metų laikais, pratęsia savo istorijas. Man asmeniškai buvo vienas įdomiausių – apačioje gyvenanti pensininkė, pamišusi dėl šaligatvio priežiūros, kuri net naktimis nemiega, puola neprašvitus kasti sniegą, nes visą gyvenimą dirbo valytoja. Tarp įdomesnių praeivių buvo ir bipolinio sutrikimo moteris, kuri sakosi, kad „vis dar mokosi būti žmogumi“ ir moteris, kuri sakosi esanti labai laiminga, nes ją skriaudžiantis vyras išėjo. O kur išėjo? Atrodo, kad ji būtų vyrą nužudžiusi...

 

Mįslių, užuominų filmas, kuriame veriasi ir nacionalinės lenkų problemos. Pavyzdžiui, vienas senukas ant šaligatvio prisipažįsta, jog yra depresijoje, nes neseniai neteko savo gyvenimo partnerio, kurį daugiau nei 40 metų aplinkiniams pristatinėjo kaip brolį. Rodomi kadrai ir radikaliųjų lenkų nacionalistų, kurie rėkaudami nešiojasi šalies vėliavą ir skatina išvaryti emigrantus, susidoroti su homoseksualais. Atrodo, jog režisieriui pavyko ant vieno šaligatvio sutalpinti visą Lenkiją su labai skirtingais žmonių požiūriais, įsitikinimais. Ką tai rodo? Kad tais pačiais keliais ir žeme kasdien vaikšto prasilenkdami tiek homoseksualai, tiek homofobai, dažniausiai vienas kito neatpažįstantys, nes miestas padaro juos svetimus, paslepia žmones atskiruose uždaruose ir nematomuose pasauliuose. Labiausiai šiame puikiame filosofiškame filme nustebino ne režisieriaus sumanymas, ne jo užduodami egzistenciniai klausimai praeiviams, bet būtent praeivių įsitraukimas į provokaciją ir didelis atvirumas. Tai rodo, kad galbūt kiekvienas iš mūsų visgi laukia tam tikro stebuklo, kad mus iš tikrųjų pamatys ir įvertins, o ne tik juokingai nufilmuos ir įdės į YouTube pajuokai, galų gale atrodo, jog egzistuoja neįtikėtinai turtingų, įdomių gyvenimų pilkoje žmonių masėje.

 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela