Filmas: "Vermiljas" / "Vermiglio"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vasaros paskutinę dieną „įšokau“ į keistą vakaro filmo pasirinkimą – šiame „Kino pavasario“ festivalio sezone nematytą italų režisierės Maura Delpero kino filmą „Vermiljas“ (ital. Vermiglio) (2024). Tiesa, režisierės darbų iki šiol nebuvau matęs, tad nusprendžiau susipažinti. Režisierė nėra produktyvi, debiutavo 2008 metais, o „Vermiljas“ yra jos ketvirtasis ilgametražis filmas, siūlytas į amerikiečių „Oskarus“ kaip geriausias užsienio filmas iš Italijos.

 

Vermiljas – tai ir tikrovėje egzistuojantis mažas kaimelis prie Alpių, Italijos pusėje, pietų Tirolyje. Vermiljas yra įsikūręs 1261 metrų aukštyje, čionai ir nufilmuota praktiškai visa juosta, regint Alpių pašlaites tiek žiemą, tiek vasaros sezonais. Lietuvių internetiniai komentarai pažymėjo, kad filmas labiausiai jiems patiko būtent dėl šių vaizdų, o man tenka tik pritarti. Labai gražu, primena mano paties asmenines keliones Šveicarijoje ir Italijoje aplink Alpes.

 

Iš tikrųjų filmas vaizduoja Antrojo pasaulinio karo maždaug pabaigą, apie 1944 metus, kai pamažu vokiečiai ima suprasti, kad karo baigtis – ne jų naudai. Aukštai įsikūrusioje bendruomenėje gyvenimas primena vis dar XIX amžių. Jeigu manote, kad visi italai yra nesuvaldomo temperamento ir gestikuliuoja rankomis, tai šiauriniai radikaliai skiriasi: veikėjai kalbasi tyliai, labiau savo sugestija primena skandinavus, nei italus, o jų pavaizduotas gyvenimas daugiau ar mažiau panašus į visų.

 

Pasakojimo centre – Vermiljas kaimo mokytojo Cezario gyvenimas. Cezaris jau senstelėjęs ir žilas, nors dar nėra senukas, o jo šeimos istorija daugiau ar mažiau atspindi to meto aplinkinių gyvenimą. Mokytojas – daugiavaikis tėvas, kurio žmona praktiškai kas kelerius metus pagimdo po vaiką ir tą žmonės priima kaip savaiminę duotybę, nes moterų, pagal to meto sampratą, pareiga yra duoti gyvybę. Cezaris visgi rūsčiai šaltas, neša kantriai šeimos (kartu ir bendruomenės) patriarchato užsidėtą akmenį, vadovaujasi konservatyviais ir tyliais šeimos diktatūriniais svertais, t. y. naudojasi tėvo statusu, todėl sprendžia savo dukterų ir sūnų gyvenimus pagal savo supratimą. Pats suvokdamas, kad labai svarbus vaikų išsilavinimas, visgi dėl finansų į mokslus jis išleidžia jaunesnę dukrą, vidurinę (galimą lesbietę) priversdamas pavydėti, o vyresniajai jau kurti savo likimą su iš Sicilijos pabėgusiu dezertyru, kuris jai pažada laimingą gyvenimą.

 

Visgi kalnų papėdėje gyvenimas tampa dramatiškai lėtas, o tai nulemia filmo dinamiką. Laiką čionai veikėjams diktuoja sezoniškumas, gamta, o žmonėms bene didžiausia pramoga – liaudies dainomis atšvęstos vestuvės, kurias greitai keičia kokios nors tragiškos mirtys. Kitaip sakant, filmas perteikia neskubiai XX a. pirmosios pusės kalniečių italų gyvenimo ritmą, kuris aiškiai man asmeniškai primena ir mūsų lietuvių senąjį kiną, įskaitant ir A. Puipos „Elzė iš Gilijos“ (2000) pasakojimo tėkmę, nors Puipos variante veiksmas vystomas prie jūros. Tiesa, filmo atmosfera, karo kontekstas, kalniečių gyvenimas kiek primena gerą vokiečių rašytojo Robert Seethaler lietuviškai pasirodžiusią knygą „Visas gyvenimas“ (Baltos lankos, 2017). Taigi „Vermiljas“ tampa lėta dramatiška kino meditacija, kuri iš vienos pusės perteikia natūralią šeimos gyvenimo ir tylių konfliktų burbulą, bet iš kitos pusės – jau socialiai hierarchiškai angažuotą galios modelį, kurio fone karo atmosfera ir vietinių pokalbiai tampa visos bendruomenės svarbiausiu jauduliu. Labiausiai stebino šeimos atvirumas ir kūniškumas, vaikai sukritę į lovas mažoje bakužėje, motina atvirai prie dukterų žindo savo ir savo dukters vaikus, miegojimas šalia karvių... Vau. Daug kartų matyta, bet vis tiek savaip pritraukia ir stebina.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 6.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nostalgija" / "Nostalgia"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikriausiai klišiškai pradėsiu apie tai, kad geresnio ir tyresnio filmo apie nostalgiją už Andrejaus Tarkovskio „Nostalgija“ (1983) tikriausiai nėra. Galiu būti jau senamadis ir sakyti, kad tai tiesiog nepajudinamas stabas, autoritetas, su kuriuo galima matuoti viską, kas panašia tema sukurta kine ir literatūroje. Visgi Tarkovskio „Nostalgija“ ir italų režisieriaus Mario Martone „Nostalgija“ (ital. Nostalgia) (2022) filmus vienija pati Italija. Jeigu Tarkovskio pagrindinis veikėjas Toskanoje bastosi rūke ir miglose ilgėdamasis Rusijos, tai Martone veikėjas Feličis po 40 metų nebūvimo Neapolyje vaikšto gatvėmis, tvarko motinos reikalus ir išgyvena nostalgiją, susietą su pirmosios jaunystės Neapoliu.

 

Ką aš žinau apie Neapolį? Ogi beveik nieko, tik tą, ką įdiegė populiarusis menas ir skandalingos antraštės, jog tai iš esmės italų mafijos sostinė. Ar ji išties tokia, neturiu žalio supratimo, tačiau stebiu „Nostalgijoje“ į gimtinę grįžusį Feličį, kuris net pamiršęs tam tikrus itališkus žodžius bando susivokti. Iš pradžių maniau, jog filme bus aštri konfrontacija tarp itališko katalikiško krašto ir musulmoniškos Feličio tikybos, tačiau klydau. Didžiąją filmo dalį Feličis tvarko motinos priežiūros, o vėliau ir laidotuvių reikalus ir, atrodo, įsivelia į saviapgaulę t. y., patiki, jog žūtbūt reikia grįžti į Neapolį, atsivežti savo žmoną ir gyventi taip, kaip anksčiau.

 

Atrodo, Feličis mato, tačiau nereflektuoja, kad Neapolį užvaldžiusi visai kita mafija, ir jis neskiria to, kas vyko anuomet ir dabar. Vienintelis jį dirginantis dalykas yra iškylantis prisiminimai apie čionai turėtą geriausią draugą, su kuriuo turėjo nusikaltimą... Bet atrodo, kad ir tai neatstumia Feličio pasilikti, nors vietiniai visi jam aiškiai sako, kad grįžtų atgal į savo Egiptą. Žodžiu, siužetas lyg ir paprastas, režisierius stengiasi perteikti Feličio sumišimą ir saviapgaulę, perteikti dviem pasakojimo laiko juostom Neapolio pasikeitimą (pats režisierius yra iš šio miesto), tačiau pamažu Feličis, kaip ir galima numatyti, įsivelia į vietos mafijos nemalonę ir jam iškeliamas ultimatumas, bet ką nostalgija sergantis Feličis pasirinks?

 

Tiesą sakant, likau nenusivylęs šiuo filmu, net nedrįsau ieškoti didesnių sąsajų su Tarkovskio juosta, nes akivaizdu, jog tai visai kita kino mokykla ir visai kita idėja. Ilgą laiką stebėjau Feličį, kurį aktorius Pierfrancesco Favino rūsčiai, o kartu ir melancholiškai atskleidžia per nostalgijos savijautą, bet iš kitos pusės likau visai istorijai abejingas, manęs ji nesujaudino ir, tiesą sakant, darėsi nuobodoka, tad lakiau kantriai, kol filmas pasibaigs. Nors kino kritikai negailėjo gerų žodžių šiam filmui, o ir iš tikrųjų režisierius turi savitą santykį su medžiaga, bet filme man stigo ir aštrumo, ir pačios kibirkšties. Kadangi intriga prislopinta ir ji išreikšta užuominomis, gal man pati tema pasirodė tiesiog neaktuali?

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laimingasis Ladzaras" / "Lazzaro felice"

 Sveiki,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Vienuoliktasis filmas. 

Italų režisierės Alice Rohrwacher filmas „Laimingasis Ladzaras“ (ital. Lazzaro Felice) (2018) buvo pristatytas ir rodomas „Scanoramos“ kino festivalyje, tačiau anuomet buvau jį praleidęs, kadangi neturiu aiškaus santykio su šiuolaikiniu italų kinu. Jeigu turiu galimybę rinktis kokį nors filmą, tai tikriausiai itališką filmą būsiu linkęs praleisti ir pasirinksiu kažką kitą. Tiesa, paskutiniuoju metu vis daugiau ir daugiau papuola į mano akiratį itališko kino, paskutinįkart „Scanoramoje“ matyta intriguojanti drama „Blogos pasakos“ iš tikrųjų neblogai mane paveikė, kaip, beje, ir „Laimingasis Ladzaras“.

Šis filmas toks keistas, kad sunkiai beprisimenu matęs kažką panašaus! Iš tikrųjų kartais būna tokių eksperimentinių ir siužetiškai susuktų dėl ekstravagantiškumo filmų, kurie nesižiūri, per daug jie keisti ir tas keistumas būna preciziškas, tiesiog erzinančiai brukamas kaip išskirtinumas, tačiau jame nieko daugiau nelieka, o „Laimingasis Ladzaras“ visgi išlaiko pusiausvyrą tarp realumo ir siurrealizmo. Filme vaizduojamas itališkas izoliuotas kaimiškas ūkis. Čia žmonės gyvena kaip prieš kokius kelis šimtus metų t. y. sunkiai dirba vienos markizės lauko darbus, patys gyvena sausakimšai prastuose namuose. Galiausiai sužinome, jog markizė jiems meluoja apie išorinį pasaulį, juos laiko izoliuotus nuo tiesos, kad baudžiava jau labai seniai panaikinta... Tame pačiame ūkyje dirba Ladzaras, kuris padeda markizės sūnui imituoti pagrobimą, tačiau greitai pats suserga ir jam atsitinka nelaimė.

Persiritus filmui į antrą pusę, vyksta keisti siužetiniai netikėtumai. Veikėjai pasensta 15-18 metų, jie gyvena mieste, sužinoję visą tiesą apie ilgus metus praleistus vergovėje. Tačiau Ladzaras nepaseno nė su viena diena, jis susiranda savo artimuosius ir netgi pusiau brolį ir pribloškia savo nemirtingumu... Tai siurrelistinis filmas, kuriame „einama“ keliais svarbiais teminiais frontais. Vienas iš jų – nemirtingumo ir amžinybės siekis, kurį perteikia nesenstanti Ladzaro figūra. Ir, žinoma, socialinė kritika, kuri tiek ūkyje, tiek civilizuotame šiuolaikiniame mieste yra apkartusi ir visais atžvilgiais neteisinga žmogui. Filmas tarsi sako, kad bėgant amžiams ir epochoms baudžiava iš tikrųjų nebuvo panaikinta, ji tiesiog deformavosi į kitokias formas. Anuomet vergytė ir sunkus darbas markizei, o dabar – vergavimas bankams ir kapitalizmui. Visuomenės atstumtieji ir juodadarbiai stengiasi išgyventi abejose socialinėse terpėse, Ladzaras stebi pasaulį savo didelėmis ir vaiskiomis akimis ir, atrodo, kad jis arba labai atsilikusio proto, arba tiesiog įkūnija žmogų-angelą, kuris neturi savyje jokio pykčio ir tikrovę priima besąlygiškai. Iš tikrųjų tai veikėjas pranašas, kurio dėka išgaunama gėrio ir blogio pusiausvyra. Visumoje tai keistas metaforiškas filmas, tačiau kaip tik dėl pasirinkto siurrealistinės kino kalbos, simbolių ir idėjų nenuobodu žiūrėti, skatina analizuoti ir ieškoti tokioje kino kalboje prasmės.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela