Filmas: "Kafarnaumas" / "Capharnaüm"

Sveiki,

Vienas iš šių metų Kino pavasario filmų favoritų, kaip ir daugeliui, manau, yra „Kafarnaumas“ (liban. Capharnaum) (2018). Tai jau antrasis garsios Libano režisierės Nadine Labaki matytas filmas – ankstėliau matytas „Ir ką mums dabar daryti?“ išties paliko gerą įspūdį. Artimųjų Rytų kinas mažais upeliais vis tiek randa lietuvišką žiūrovą ir, kaip dažniausiai ir būna, moka apstulbinti. Manau, tokį stiprų kiną iš esmės inspiruoja daugybė socialinio vietos gyvenimo realijų, kurie dažnai tampa šokiruojančių pasakojimų varikliais. Kai mes aršiai diskutuojame apie skiepus ir tai, kad tėvai negali atimti iš vaiko išmanaus telefono, nes sukels psichologinį smurtą, Artimuosiuose Rytuose jaunasis herojus Ibrahimas ir jo aplinkos vaikai gyvena absoliučiame Marse – nei sanitarijos, nei teisių, nei tėvų meilės, nei mokyklos, ne cypiančių supermamyčių... Smurtas, narkotikai, darbas nuo mažens, ištekintos vienuolikmetės.

Kad ir kiek filme galėčiau įžvelgti tos didvyriškos berniuko narsos, kuri, pripažinkime, toli gražu Hariu Poteriu nekvepia, tačiau iš serijos „Lūšnynų milijonierius“ šio bei to visgi turi. Bet režisierė išgalvotu didvyriškumu ir mitologija neužsižaidžia ir to neišryškina taip sodriai, kad išbadytų akis klišėmis. Pirmu planu vis tiek eina pabėgėlių skurdas ir vargas, vaikų kančios ir traumos – mūsų vakariečių akimis, kai esame „tarkuojami“ už smulkmenas, tas Ibrahimo pasaulis atrodo apskritai negyvenamas arba gyvenimas traktuojamas kaip nusikaltimas.

Kitą vertus, vis galvojau, kiek visgi daug berniukas turi vidinės tvirtybės išgyventi – tranko luotu spyną, turi nepaprastus socialinius įgūdžius – geba atsikirsti, išsireikalauti receptinių vaistų. O ir verslumo gyslelė! Visa socialumo ir išgyvenimo mokykla yra tai, ko berniukui reikia, kad jis išgyventų Libane. Lietuvos mokyklos išlepusios, greitai prisiūsim lepšiams vaikams po subine pagalvėles, kad lakiodami minkštai nukristų ir nenusibrozdintų. Aišku, ironizuoju, tačiau negaliu nesižavėti filme esančiu berniuku – o jau koks aktorius jis genialus. Nesugadinti apskritai visi aktoriai, tarsi surinkti iš „tos aplinkos“, taip natūraliai perteikia kasdienybę, elgseną, kad jokiomis, atrodo, repeticijomis neatkartosi...

Visumoje filmas išties dinamiškas, problemiškai sodrus, graudus, vietomis šokiruojantis, pavyzdžiui, kaip berniukas, na, atleiskite, nė už ką neduočiau dvylikos metų, gal aštuonis... Jis plauna sesės apatinukus, kad šios motina neištekintų ir taip trokšta draugystės, taip trokšta normalios šeimos ir švelnumo, kad bando ją apsaugoti. Kiekviena scena – vaiko psichologijos atlasas – imk ir analizuok! Visgi finale paskambinęs į TV laidą rėžia absoliučiai literatūrinį didaktinį tekstą, kuris na, mano akimis, buvo prasčiausia filmo vieta. Logiškai tiesiog tokia socialinė aplinka, kurioje augo berniukas, „nesudės“ į lūpas tokio pernelyg teisingo teksto. Tai yra ta pusiausvyra, kuri dažniausiai būna kine ir literatūroje, o gyvenime dažniausiai tokie berniukai užauga ir tampa tiesiog nusikaltėliais. Bet gal šiam ir taip slogiam, bet labai įdomiam filmui, reikėjo tokio neatitikimo. Šiaip ar taip, tai filmas – festivalių lyderis. Pamatyti būtina.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 8.4

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ir ką mums dabar daryti?" / "Et maintenant on va où?" / "And Where Do We Go Now?“

Sveiki,

Libanų režisierė N. Labaki pristatė tragikomediją pavadinimu „Ir ką mums dabar daryti?“ (angl. And Where Do We Go Now?) (2011) atvirai klausdama, kur yra karo ir taikos zonoje moterų vieta, kai vyrai karštligiškai kariauja, įrodinėdami savo vyriškumą ir įsitikinimus. Mažame kaimelyje nuo seno gyvenančios musulmonės ir krikščionės slapta kovoja už santarvę, tačiau vieną dieną viskas makabriškai pasikeičia, kai prasideda televizijos transliacija ir į kaimelį ateina XXI amžiaus technologijos...

Tiesą sakant, žinau, kaip daugeliui šis filmas itin patiko, bet tiesą sakant, sunkiai virškinu tragedijos ir komedijos kombinaciją. Šįkart taip ir nesupratau, kaip režisierė išgavo kažin kokią plaktą grietinėlę su druska, kai pirmoje filmo pusėje, rodėsi, viskas vystosi kaip pagal devinto dešimtmečio meksikietišką muilo operą – krikščionė įsižiūri smuklės musulmoną ir du seksualiausiai kūnai kaimelyje, rodos, sutverti vieni kitiems gimdyti gražius vaikus – siužetas aiškus kaip diena, netgi tie muzikiniai intarpai tai lyg ir liudijo, bet... Bet staiga prasideda susišaudymai, religiniai vienų ir kitų stovyklų išniekinimai ir muilo opera baigiasi netgi mirtimis. Bene pati įdomiausia ir paveikiausia filmo vieta buvo ne rusių prostitučių atsidanginimas į kaimą, bet būtent apie motinos laidojamą šulinyje sūnų – tai scena, kuri griebė už širdies, o visa kita...

Tiesą sakant, visa stovyklavietė aiški, aiškūs konfliktai, aiškus moterų ir vyrų požiūris į pasaulį ir kiek priminė kitą makabrišką filmą – „Lisistrata“. Na, o filmas nors akivaizdžiai klausia, ką mums daryti, kai nieko nebelieka daryti, kai reikia rinktis iš to, kai nėra pasirinkimo, atveda žiūrovą prie pamąstymų įvairiomis feministinėmis ir religinėmis temomis, tačiau vos pasibaigė filmas, aš ramia sąžine atsistojau ir kažkokių didesnių pamąstymų ar sentimentų visgi nepajutau. Gal šis neblogas filmas tiesiog ne man?

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela