Knyga: Byung-Chul Han "Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija"

 

Byung-Chul Han. „Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 112.

 

Sveiki!

 

Pietų Korėjos vokiškai rašančio ir mąstančio filosofo Byung-Chul Han (g. 1959) knygos Lietuvoje tapo tikru fenomenu. Netrukus pasirodys jau penktoji jo filosofinė esė knyga, o aš tik šiam rudeniui buvau pasilikęs šią ketvirtąją – Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija (vok. Vom Verschwinden der Rituale. Eine Topologie der Gegenwart), kuri originalo kalba pirmąkart pasirodė 2019 metais, prieš pat pandemiją. Knygą į lietuvių kalbą vertė Tomas Sodeika, kuris pabaigoje parašė epilogą, apmąstydamas filosofo Hano išsakytas mintis. Beje, T. Sodeika vertė visas šio autoriaus knygas, apie kurias pirmiausia sužinojau iš redaktorės Airos Niauronytės socialinių tinklų įrašų. Kaip ir daugeliui mano ir jaunesnės kartos žmonių reikia tokių filosofinių tekstų, kurie iš esmės atspindėtų mūsų dabartinės tikrovės jausenas, būsenas ir procesus, o Hano filosofinė eseistika yra būtent pats tas.

 

Pirmiausiai ir ryškiausiai Byung-Chul Hanas į mano sąmonę įsirėžė kaip Nuovargio visuomenės autorius, kuris gana tiksliai suformavo mintį, jog didžiausių šių dienų prievartos akto dalyviai esame sau mes patys, kurie negali darbo rinkai pasakyti ne, nes yra įsivėlę į nesibaigiančio produktyvumo ir pasiekimų sizifišką apykaitos ratą. Apie darbo visuomenę ir savęs išnaudojimą autorius nemažai užsimena ir knygoje Apie ritualų nunykimą. Apie tai kalbą epiloge ir pats Tomas Sodeika: „Pramogų industrija dosniai mus aprūpina savo produktais, o mes taip intensyviai juos vartojame, kad net nebepastebime, jog tie produktai jau yra ne žaidimai, o „žaidimai“. Mat tai, ką vis dar iš inercijos vadiname „žaidimo“ vardu, yra jau nebe savitikslis vyksmas, o mūsų gyvenimą asimiliavusio totalinio produkavimo ciklo rekreacinė fazė, reikalinga tam, kad atgautume po darbo fazės nusilpusį produktyvumą (p. 110).“ Ir iš esmės juk kaip sunku laisvu laiku nieko nevartoti, nieko neskaityti, nesidomėti ir nieko neveikti, kai esi išmokytas veikti inertiškai: jautiesi kaltas, kai nieko nedarai. Mes nuolat planuojame savo ne tik darbą, bet ir laisvalaikį, kad jis būtų kuo produktyviau užkamšytas emocijų, įspūdžių, kelionių, patirčių įvairovės, nes esame įtikėję, kad kitos progos daugiau gali ir nebūti, o mūsų žemiškasis laikas labai ribotas. Judame iš baimės numirti bei prarasti patirtis ir pasiekimus.

 

Hanas sako, kad ritualai iš esmės leidžia įsižeminti į bendruomenę, į ją įaugti, pamirštant savo individualybę. Nunykus ritualams, suklesti narcisizmas, staiga visi trokšta būti autentiški, individualūs, išskirtiniai: „Autentiškumo prievarta veda į narcisistišką introspekciją, į nuolatinį rūpinimąsi vien savo psichologinėmis problemomis. Ir komunikacija organizuojama atsižvelgiant į psichologiją. Autentiškumo visuomenė yra intymumo ir apsinuoginimo visuomenė. Sielos nudizmas jai suteikia pornografinių bruožų. Socialiniai santykiai atrodo tuo tikresni ir autentiškesni, kuo labiau juose atsiskleidžia asmeniškumas ir intymumas (p. 26).“ Kitaip sakant, Hanas lyg ir paaiškina, kodėl tiek daug viešojoje erdvėje kalbama apie savo sutrikimus, traumas, neįgalėjimą ko nors padaryti (netgi su tam tikru pasimėgavimu), nes viskas tampa terapija, savęs kūrimu ir perkūrimu, kitaip sakant, asmeninę pronografiją. Tai psichoterapeutų ir psichologų aukso amžius, nes visi staiga susirūpinome savimi, o tai veda prie išbendruomeninimo procesų ir dar didesnės individo atskirties, vadinasi, ir prie depresijos, nihilizmo ir negalėjimo priimti ir suprasti kito.

 

„Komunikacija tampa pornografinė, kai tampa skaidri, kai virsta lėkštais ir pagreitintais informacijos mainais. Kalba tampa pornografinė, kai ji nebe žaidžia, o tik perteikia informaciją. Kūnas tampa pornografinis, kai praranda bet kokį sceniškumą ir vien funkcionuoja. Pornografiniame kūne nėra nieko simboliško. O štai ritualizuotas kūnas yra įspūdinga scena, į kurią įsikomponuoja slėpiniai ir dievybės. Garsai taip pat tampa pornografiniais, kai praranda bet kokį subtilumą ir santūrumą ir vien žada afektus bei emocijas (p. 96).“ Sakysite, o kur tada čia problema, jeigu žmogus tampa atviru ir leidžia būti pažeidžiamas? Ogi tame, kad čia ir slypi paradoksas, netekdamas ritualų, rimties, ceremoniškumo, individas lieka savotiškoje izoliacijoje, atsitvėręs nuo bendruomenės.

Byung-Chul Han

 

„Dataistinis posūkis panaikina Apšvietos idealizmą ir humanizmą. Žmogus nebėra suverenus žinių subjektas, nebėra žinių kūrėjas. Dabar žinias produkuoja mašinos. Duomenimis grindžiama žinių gamyba vyksta be žmogiškojo subjekto ir sąmonės. Didžiuliai duomenų kiekiai išstumia žmogų iš pagrindinės žinių kūrėjo pozicijos. Pats žmogus susitraukė ir virto vien duomenų rinkiniu, apskaičiuojamu ir kontroliuojamu dydžiu (p. 89-90).“ Ir iš tikrųjų, dažnai galima išgirsti statistika sako, statistika rodo... Bet jau nei kas begali suvokti tų statistinių duomenų, nei jais tikėti, nes jų per daug ir pernelyg daug nepatikrinamų, o kartais ir visiškai iš piršto laužtų. Tiesa, dabar tas mašinas pakeitė sparčiai įsigalėjęs ir prieinamas dirbtinis intelektas, padauginęs duomenis kaip triukšmo aidą, nuolat perkurdamas nesuvokiamus kiekius duomenų, kuriame skęsta žinių visuomenė.

 

Bene keisčiausias šįkart Hano nagrinėjamas aspektas yra ritualinė savižudybė ir karo tema. Jis pateikia pavyzdžių iš senovės, kada prie imperatoriaus šaunūs kariai nusižudydavo ir taip pagerbdavo savo imperatorių. Sakytume, kad beprotybė, bet Hanas teikia ritualams naują prasmę ir dėmenį. Šiandien žmogus paniškai bijo mirties, nes rinka ir vartojimas jam nuolat siūlo ilgaamžiškumo iliuziją, o asmeninis troškimas gyvenimą įprasminti pasiekimais įkalina individą nuolat vartoti ir save išnaudoti. „Karas, produkuojantis mirtį, yra visiška karo kaip ritualinės dvikovos priešingybė. Produkavimas ir ritualai yra vienas kitą paneigiantys dalykai. Dronų karas atspindi visuomenę, kurioje viskas tapo darbo, produkavimo ir pasiekimų vaikymosi dalyku (p. 83).“

 

Šioje knygoje autorius teigia, kad šiuolaikinis pasaulis praranda tradicinius ritualus ir pasikartojančias praktikas, kurie anksčiau suteikdavo gyvenimui stabilumo, prasmės bei bendruomeniškumo ryšį. Pasak Byung-Chul Hano, ritualų nykimą lemia perteklinė komunikacija, skaitmenizacija ir visuomenė, kurioje viskas paverčiama vartojimo preke bei skubiu sandoriu. Dėl to žmogus tampa emociškai išsekęs, izoliuotas ir paklydęs nuolatiniame efektyvumo bei pasiekimų sraute. Apie greito gyvenimo tempą ir troškimą pabėgti kur nors į kaimą, į erdvę, kurioje nebereikia savęs eikvoti dėl pasiekimų, man regis, šiandien susimąsto dažnas žmogus. Mūsų kūnas ir psichika pasiilgo lėto gyvenimo, kurį įprasminti padeda ritualai. Kuo pavojingas Hanas? Ogi tuo, kad iš pažiūros jis visose savo knygose kalba apie šiandienos visuomenės pavergimą, išnaudojimą ir destrukciją, tačiau, kaip pabrėžia epiloge Tomas Sodeika, čia ir slypi visuomenės galimybė atsinaujinti, nes atsiveria plačios erdvės. Iš tikrųjų Hanas nėra joks pesimistas, jis už tai, kad visuomenė gyventų lengvai ir vertintų žaidimus bei laiką, kai nereikia nieko daryti, tiesiog gyventi neprodukuojant. Šioje knygoje autorius netiesiogiai kviečia įvertinti tai, kas praktiškai nunyko kaip neveiksmingumas ir neproduktyvumas, kuris visais laikais buvo bendruomenės savasties dalimi. Žaisti, pamirštant savo problemas ir rezultatus, štai, ką dažnas šių dienų žmogus norėtų daryti šiandien. Bent jau aš.

 

Maištinga Siela

Knyga: Byung-Chul Han "Psichopolitika. Neoliberalizmas ir naujos galios technologijos"

 Byung-Chul Han. „Psichopolitika“ – Vilnius: kitos knygos, 2025. – p. 104.

 

„Filosofijos istorija – tai idiotizmų istorija. Sokratas, kuris žino tik tai, kad nieko nežino, yra idiotas. Descartes‘as, kuris abejoja viskuo, taip pat yra idiotas. Cogito ergo sum yra idiotizmas. Vidinis minties sutraukimas leidžia viską pradėti iš naujo. Descartes‘as mąsto mąstydamas mąstymą. Mąstymas atgauna savo nekaltybės būseną atsigręždamas į save patį (p. 83).“

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Jau kuris laikas esu labai susidomėjęs Pietų Korėjos kilmės vokiečių filosofo Byung-Chul Han (g. 1959) pastaruoju metu leidžiamais lietuviškai filosofiniais leidiniais. Patinka, kad filosofas žvelgia į mūsų tikrovės ir laikmečio aktualijas, susieja naujus žiūros kampus, kurių šiaip paprastoje spaudoje neįžvelgsi ir nepamatysi, o tai leidžia visiškai kitaip interpretuoti visuomenėje (ir savyje) vykstančius procesus. Trečioji Hano pasirodžiusi knyga vadinasi Psichopolitika, ji turi paantraštę Neoliberalizmas ir naujosios galios technologijos, pastaroji knyga originalo kalba pasirodė 2014 m. (taigi, prieš kiek daugiau nei 10 metų) ir kreipė žvilgsnį į naujas valdžios galios, prievartos ir nelaisvės formas, įgalintas sparčiai besikuriančių technologijų, o šiandien skaitydamas galvoju: kaip viskas labai dėsningai ir pranašiškai išsipildė ir toliau pildosi. Knygą į lietuvių kalbą išvertė ir knygos gale savo straipsnį Nuo biopolitikos prie psichopolitikos parašė Tomas Sodeika, išleido leidykla Kitos knygos.

 

Psichopolitikoje autorius atskiria iš esmės keletą reikšmingų laikmečių takoskyrų. Hanas remiasi prancūzų filosofo Michel Faucault XX a. suformuota biopolitikos samprata, kai politika ir galios svertai išnaudodavo žmonių laiką ir kūnus, tačiau iškart pabrėžia, kad šioji biopolitinė išnaudojimo sistema jau nebegalioja šiomis dienomis, kai pačiam individui leidžiama tą daryti „laisva“ valia. Iš tikrųjų šioji knyga labai šlietųsi prie kitos autoriaus knygos Nuovargio visuomenė, kurioje jis iškėlė naują motyvą: žmogus, varomas nesustabdomų savo ambicijų ir iš aplinkos gaunamos motyvacijos – tu gali! – praktiškai tampa bejėgiu pasipriešinti pataikaujančiai ir išnaudojančiai nematomai (savi)prievartai. Labai panašiu principu Hanas perteikia ir psichopolitikos mechanizmus, pavadindamas technologijų erą antrąją Apšvietos epochos stadija.

 

Autorius neoliberalizmo psichopolitiką apibrėžia šitaip: „Neoliberalioji psichopolitika – tai valdymo technologija, pasitelkdama psichologinį programavimą ir kontrolę, stabilizuoja ir įtvirtina valdančiąją sistemą. Todėl gyvenimo menas, kaip laisvės praktika, turi įgauti de-psichologizacijos formą. Laisvė nuginkluoja psicholopolitiką kaip pavergimo priemonę. Subjektas depsichologizuojamas, ar net ištuštinamas, kad taptų laisvas tokiai gyvenimo formai, kuri neturi vardo (p. 81-82).“

 

Iš esmės naujoji politika, pagal Byung-Chul Haną, veikia mūsų ne tiek mūsų jausmus, bet emocijas, kurios yra itin paveikios ir trumpalaikės, todėl jas dirginti, tenkinti ir jautrinti, išprovokuoti yra labai paprasta tų pačių technologijų pagalba. Kaip vieną ryškiausių metaforų Hanas pasitelkia Jeremy Benthamo VXIII a. antrojoje pusėje sugalvotą panoptikumą, tam tikrą kalėjimą, kurio centre esantis prižiūrėtojas gali stebėti kalinius, jiems nematant, nes švytinti lempa neleidžia jiems žinoti, ar kas nors tą akimirką juos stebi iš būdelės, todėl nuolat save cenzūruoja. Panoptikumo schema itin tinka dabarties informaciniame socialiniame internetiniame gyvenime, kuriame mes nežinome, kas iš tikrųjų mus stebi, kas apdoroja mūsų naršymo duomenis ir nusprendžia, kokie mes esame žmonės. Tai nematomas panoptikumas, kuris įjungia savitą savicenzūrą; kažkas žino mūsų aistras, troškimus, ką mes valgome ir ką veikiame laisvalaikiu, o tai tampa psichopolitikos įrankiu valdyti ištisas mases, jiems net nežinant. Jūs pasižiūrėkite, kaip sukasi mūsų „laisvose“ informacijos platformose sugeneruoti „pakištukai“: reklamos, internetiniai informaciniai srautai, profiliai, prekės, paslaugos...

 

Sakysite, kas čia tokio? Gal net labai patogu kaip vartotojui? Tačiau taip dirginamos emocijos, išnaudojama ir įgalinama individo laisvė. Net turėdamas atostogas žmogus planingai save absorbuoja ir įgalina turiningai, įkraunančiai patirčiai: planuoja keliones, ruošiasi į SPA centrus, perka pirkinius ir nė dienos neleidžia nieko sau neveikti, nes bambinėti šiaip sau yra neproduktyvu. Pagal Haną tikroji prabanga šiandien yra nieko nedaryti ir neveikti, išeiti iš vartojimo sferos ir nuolat savęs tobulino inercijos, netgi jeigu tai nesusiję tiesiogiai su darbu, laisvas laikas tampa pavergtas ir paglemžtas kitų nebūtinų poreikių tenkinimui, kurie reikalauja resursų ir įgalina individą visada būti motyvuotu vergu vartotojiškos visuomenės terpėje, jam pačiam nesuvokiant, kad jis tėra tik emocijomis, motyvacijomis suvoliotas savo energijos, idėjų davėjas, kitaip sakant, sukuriama laisvės iliuzija, kurią įtvirtina neoliberalizmas. „... darbą šlovina pirmiausia politinė kairė. Ji ne tik išaukštino darbą iki žmogaus esmės, bet ir mistifikavo jį, paversdama darbą tariama kapitalo priešybe. Skandalu ji laiko ne patį darbą, o tik tai, kad kapitalas darbą išnaudoja. Štai kodėl visų darbininkų partijų programa visada reikalauja tik darbo išlaisvinimo, bet ne išlaisvinimo nuo darbo. Darbas ir kapitalas yra tik dvi to paties medalio pusės (p. 54).“

Byung-Chul Han

 

Kodėl niekas nesipriešina? Nes pats žmogus tampa savo paties projektu, kurį negalima apleisti. Įtikėję, kad turime nuolat vystytis ir pripildyti save naujų patirčių, mes esame įtraukiami į nesibaigiantį savanoriškos vergovės liūną, kuri dažnai priveda, kaip autorius pabrėžia, prie liūdesio, depresijos ir pervargimo. Nieko nebegalima kaltinti, įspūdis sukuriamas toks, kad pats individas kaltas dėl visų savo nesėkmių. „Išmanioji galia prisitaiko prie psichikos, užuot ją disciplinavusi ir primetusi suvaržymus ar draudimus. Ji neverčia mūsų tylėti. Atvirkščiai, ji nuolat mus skatina bendrauti, dalytis, dalyvauti, pranešti savo nuomonę, poreikius, troškimus ir pageidavimus bei pasakoti savo gyvenimą. Ši draugiška galia pasirodo galingesnė už represinę galią. Ji yra visiškai nepastebimą. Laisvės krizė šiandien pasireiškia tuo, kad susiduriame su galios technologija, kuri ne paneigia ar slopina laisvę, bet ją išnaudoja. Laisvą pasirinkimą (Wahl) pakeičia pasirinkimas (Auswahl) iš to, kas siūloma (p. 22).“

 

Daugiau ar mažiau visi žinome, kas yra kolektyvinė pasąmonė, o štai Hanas į savo traktatą įveda skaitmeninės pasąmonės apibrėžtį. „Didieji duomenys taip pat galėtų atskleisti tuos kolektyvinio elgesio modelius, kurių individai nesuvokia. Taip atsivertų prieiga prie kolektyvinės pasąmonės. Mikrofizinį arba mikropsichinį sąsajų tinklą pagal analogiją su „optine pasąmone“ būtų galima vadinti skaitmenine pasąmone. Tuomet skaitmeninė psichopolitika galėtų valdyti masių elgesį sąmonei nepasiekiamu lygmeniu (p. 68-69).“ Tai jau panašu į pagerintą distopiją, pranokstančią biopolitikos tiesiogine prievarta ir negatyvu sukurtus mechanizmus G. Orwello „1984-uosiuose“. Žmonės nesuprasdami, kad yra pajungti prie vergovės, manosi, kad yra laisvi. Slovėnų filosofas S. Žižekas yra pasakęs, kad didžiausias žmonijos pralaimėjimas yra tas, kada karta (žmonės) nebesuvokia, ko neteko. Taigi Didžiuoju Broliu tampa mūsų išmaniųjų kanalų sistemos, kurios suskaičiuoja kiekvieną mūsų centą, žino mūsų kraujospūdį, kiek turime dantų, ką valgome ryte ir vakare, žino mūsų pirkinius, jausmus ir pomėgius – tam yra ištisi algoritmai! – kad mums būtų pasiūlyta kuo daugiau ir kad kuo daugiau kimštume, norėtume, tobulėtume, eikvotumėmės ir įtikėtume, kad tai pati teisingiausia gyvenimo forma ir patyrimas.

 

Knygos gale autorius šįkart pasiūlo tam tikrą beprotišką išeitį, kaip išeiti iš šios neoliberalios psichopolitikos sukurto kalėjimo ir smurto. Jis siūlo tapti kvailiais ir idiotais, kurie iš principo nėra pavaldūs sistemai, nes yra jos paraštėje, todėl nepasiekiami ir neįveikiami. Kaip Įvykį, kuris padaro tam tikrą revoliuciją, slinktį tikrovėje, sulaužo tabu yra idiotų ir kvailių darbas, kurie neperpranta sistemos rėmų, todėl išvaduoja iš nubrėžtų ribų. „Šis idiotas yra šiuolaikinis eretikas. Žodis „erezija“ iš pradžių reiškė pasirinkimą. Todėl eretikas yra tas, kuris gali laisvai rinktis. Jis turi drąsos nukrypti nuo ortodoksijos. Jis drąsiai išsilaisvina nuo spaudimo prisitaikyti. Idiotas kaip eretikas yra pasipriešinimo konsensuso prievartai figūra. Jis išsaugo autsaiderio romantiškumą. Dabar, didėjančio konformistų spaudimo akivaizdoje, kaip niekad svarbu stiprinti eretišką sąmoningumą (p. 85).“

 

Nepaprastai atverianti knyga! Kaskart perkaitęs ką nors iš Byung-Chul Hano knygų, jaučiuosi priaugęs prie naujo suvokimo, nes atpažįstu save ir savo būklę neoliberalizmo psichopolitikos lauke, o juk sąmoningumas ir suvokimas veda prie naujos kokybės ir savikontrolės. Netgi jei nesidomėte filosofija, Hano knygos tinka ir kaip savišvieta, savotiška savikoučerystė, plečianti suvokimus ir horizontus, pagrįstai ir naujai įvertinti mūsų visuomenės šiandienos situaciją, tendencijas. Hanas nuolat kalba apie pavergimą ir išsilaisvinimo būtinybę, manau, jis iš prigimties maištininkas, ne vien tik pasyvus teoretikas. Šioje Psichopolitikos knygoje būtent Haną pamačiau tokį, o per jį ir save patį. Labai rekomenduoju!

 

Maištinga Siela