Filmas: "Arti" / "Close"

 

Sveiki,

 

2018 metais smarkiai debiutiniu filmu „Mergina“ išgarsėjęs belgų režisierius Lukas Dhont įskriejo į europietiško kino Olimpą ir, atrodo, ketina, kaip anuomet X. Dolanas, kurį laiką kurti itin sėkmingus kino projektus. Naujausias jo darbas „Arti“ (pranc. Close) (2022) Europoje po Kanų kino festivalio sulaukė liaupsių, o režisierius tęsia tai, kas jam kine įdomu – analizuoja intymius, netipinius seksualinius niuansus, kurie dažnai mums, lietuviams, atrodo neleistini, neadekvatūs ar netgi smerktini, tačiau tai egzistuoja netgi pas mus ir niekur nuo to nepabėgsi.

 

Filmas „Arti“ pasakoja apie dviejų berniukų ankstyvajame paaugliškame brendime draugystės istoriją. Leo tėvai dirba gėlių plantacijose, Remio mama – ligoninėje, tad berniukai dažnai kartu praleidžia laiką, netgi miega vienas pas kitą ir tėvai ne tik neprieštarauja, bet ir džiaugiasi jų draugyste. Vienmečiai atrodo neišskiriami, švelnūs, žaismingi, dar visai vaikai, tačiau po vasaros atostogų mokykloje kiti mokiniai pastebi nepaprastą berniukų artumą ir pradeda juos įtarti esančius daugiau nei tik gerais draugais. Sutrikęs Leo ima bijoti, jog artumas iš tikrųjų gali būti pernelyg griaunantis jo asmeninį gyvenimą, todėl paveiktas aplinkinių apkalbų pamažu ima tolti nuo Remio. Netrukus berniukai visai susipyksta ir atsitinka neatitaisoma nelaimė...

 

Man labai patiko šis filmas! Tikrai! Tyrinėti visiškai gluminančiais draugystės, seksualumo ir brendimo niuansais vaikų-paauglių pokytį kine nėra lengvas uždavinys, ypač, jeigu jis atskleistas iš pačių vaikų perspektyvos. Režisierius jautriai susitelkęs į Leo pasaulį fiksuoja jo apsisprendimą būti „normaliu“ t. y. tuo, ko iš tavęs tikisi visuomenė ir tėvai. Tai tarsi perauklėti save patį sąmoningai, kartais traumuojančiai, trokštant aplinkinių pripažinimo, neriant į brutalias perauklėjimo pratybas, pvz., ledo rutulį. Režisieriui pavyko užgriebti ir jautriai atskleisti draugystės problemą. Iš vienos pusės, galima sakyti, kad tai ir LGBTQ teminis filmas, o iš kitos – režisieriui pavyko išvengti aštresnių visuomenės ir individo sankirtos.

 

Žinoma, filmo raktinis žodis ir lieka „arti“, kuris nuo pat pradžių įgalina ir pačios kameros darbą – stambūs planai perteikia draugystės intymumą, kuris įrėmintas iš pradžių vaikišku naivumu, o po to perauga į veikėjų vidines prieštaras, dramatizmą. Štai LRT puslapyje Dmitrijus Gluščevskis apžvelgdamas šį filmą, įvardijo, kad jis manipuliatyvus, pernelyg simboliais ir metaforomis paaiškinantis, nepaliekantis vietos žiūrovui interpretuoti ir kelti galimus klausimus. Išties filmas užbaigtas, viskas aišku nuo A iki Z, todėl, sakyčiau, kad stipriosios filmo pusės būtų jaunojo aktoriaus Eden Dambrine pasirodymas, pasirinkta netipinė, nelengva tema bei filmo tapybiškumas. Režisierius randa balansą tarp gėrio ir blogio, meilės ir kaltės atpirkimo, sutelkęs į šią pusiausvyrą mums perteikia augančio žmogaus sudėtingus psichologinius išgyvenimus. Gurmanams labai rekomenduoju.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sūnaus globa" / "Jusqu'à la garde"

Sveiki,

Kino pavasario atidarymo filmo tapo prancūzų drama „Sūnaus globa“ (pranc. Jusqu‘a la garde) (2017), kuris daugeliui vis primindavo kokį nors jau matytą filmą, tik šįkart kiek kitokią versiją – filmas Venecijos kino festivalyje pelnė sidabrinį liūtą. Tiesą sakant, man irgi priminė šį bei tą – pernai rudenį Scanoramoje matytą A. Zvyagintsev filmą „Nemeilė“, kurio pradžia labai tipiška – vaikas patiria iš tėvų nesantaikos stresą.

Filmo struktūra kažkur irgi matyta ir jausenos neapgauna, jog kažkur viskas lyg kine jau patirta, bet vis tiek susikaupi ir lauki, kas čia atsitiks. Nuo teismo procedūros pereinama prie perspektyvinio pasakojimo ritmo – iš motinos ir tėvo pozicijų. Netrunkame išsiaiškinti, kas šeimoje kelia didžiausią agresiją ir priešingai nei filme „Nemeilė“, šioje šeimoje vaikai turi užnugarį, rūpinimąsi ir meilę, tik kuo viskas pasibaigs, kai vyksta toji nesantaika, o teismo sprendimu vaikas turi kęsti psichologinį smurtą, nes taip nusprendė gerbiamoji teisėja. Nors teisėjos kaltinti irgi negalima – velnio advokatės, gindamos abi puses taip pat atliko savo darbą, aš irgi galbūt nebūčiau priėmęs tinkamo sprendimo išklausęs abiejų pusių, nes paprasčiausiai neįmanoma susidaryti tarp sąvokų tikroviško vaizdo, o vaikų liudijimai staiga tampa ne liudijimais, o tėvų įtakos perversija. Nesunku įsivaizduoti, kokias potekstes pasako šis filmas per pirmąsias 20 minučių.

Filmas rutuliojasi gana lėtai, kaip ir daugelis prancūzų juostų, yra itin plepus. Psichologinė vaiko įtampa, perauganti į tuoj paauglišką maištą, todėl situacija virsta neblogu nervu tampymu žiūrovui, tačiau netgi tada buvęs sutuoktinis, besąlygiškai ar net maniakiškai norintis susigrąžinti šeimą, atrodo nekaltas avinėlis – lyg ir pateisinama, lyg ir suvokiama, kad vyrui reikia tiesiog kreiptis į psichologą ir pripažinti savo pažeidžiamumą, tačiau... Didžiausias emocinis krūvis atitenka paskutinei nakties scenai, kai šitaip, kaip kažkas įvardijo kaip filmo trūkumą, filmas tampa kaip laida „24 valandos“ – socialiniu probleminiu lauku ir todėl filmas „ne gilus“. Su tokiu teiginiu absoliučiai nesutinku ir nors pakęsti pats negaliu „24 valandų“ laidos, visgi tai yra tikroviškesnės problemos nei vėžiu sergantys gangsteriai ar kitos tolimos socialiai temos nuo mūsų supančio pasaulio. Gelmė šiame filme visgi yra gana plati, tik bijau, kad regėdami kasdieninį skausmą tampame atbukę, mus sunku apstulbinti, nes viskas dabar taip vieša, kad tampa kaip kasdienybės dekoracija, todėl tik susidaro įspūdis, kad „ne gilu“. Žiūrint kaip matuosime...

Filmas iš esmės yra geras, nors ir nieko čia lyg ir novatoriško nėra. Sujaudina ir sukrečia, nors tuo pačiu ir erzina, pavyzdžiui, perdėti šalutiniai vingiai, kaip paauglės nėštumas ir t. t. Visgi manau, kad filmui su paskutiniosiomis scenomis pavyko padaryti tai, kas  ir buvo suplanuota – užauginti emocinį pliūpsnį, nepaliekant vietos interpretacijoms, vien tik nuogai veiksmais ir emocijomis grįsta tikrove.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela