Filmas: "R. M. N." / "R. M. N."

 

Sveiki,

 

Jau nebe pirmą dešimtmetį stebiu garsaus rumunų režisieriaus Cristian Mungiu kino darbus ir kaskart, tenka pripažinti, esu maloniai nustebintas ir įtrauktas į savitą jo kine keliamų problemų pasaulį. Tikriausiai nereikia sakyti, kad Naujosios bangos rumunų kinas kaskart randa būdą kalbėti apie demokratiją, laisvę, pasirinkimus, tad kartais atrodo, kad rumunų kinas puikiai demaskuoja vakariečiams jau įprastus dalykus, kartais jau nebepastebimus, bet egzistuojančius. Daugiausiai lietuviai Mungiu prisimena iš pasaulį sukrėtusios dramos „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ (2007), kuriame atvirai šaltomis spalvomis perteikė aborto istoriją. Naujausias jo filmas „R. M. N.“ (rumun. R. M. N.) (2022), pavadintas santrumpa dėl sąvokos magnetinis rezonansas tomografas (rumunų kalba), pastarasis tampa paradoksaliu visuomenės procesų rentgeno nuotrauka.

 

Istorija pasakoja apie vengrų ir rumunų bendruomenę provincijoje, į kurią po ilgo laiko Vokietijoje dirbęs grįžta Matijas. Europoje rumunai (bent daug kur) laikomi čigonais ir jie nepageidaujami, tačiau daugelis rumunų nėra čigonai. Grįžęs namo jis apsistoja savo žmonos ir sūnaus Rudžio namuose, tačiau su žmona santykiai šalti, juos sieja tik sūnus. Rudis miške pamato siaubingus rginius, apie kuriuos bijo pasakyti tėvui, o tėvas suruošia sūnui vyriškumo auklėjimo pratybas ir visaip kitaip bando pagal tradicinius mačo auklėjimo būdus įskiepyti sūnui agresijos, tvirtumo ir išgyvenimo pagrindų. Nepaisant mačo vyruko, jo šeiminis gyvenimas nenusisekęs, kitaip sakant, kaip visada po perdėtu brutaliu vyru slepiasi ištižėlio mergišiaus tikrasis veidas. Netrukus jis per savo meilužę gauna darbo duonos fabrike, kuri teįstengia išmokėti minimumus.

 

Kol rumunai uzurpuoja kiek geresnes Europoje darbo rinkas, pas juos pačius pigia darbo jėga tampa azijiečiai. Filme vaizduojami Šri Lankos gyventojai katalikai, kurie netrukus tampa vietos gyventojų išpuolių aukomis, o duonos fabriko darbuotojams tenka gintis ir įrodinėti, kad, jeigu jie nepriims kitataučių, verslas žlugs. Netrukus bendruomenė atsisako pirkti duoną, o vėliau kyla miestelio žmonių rasistiniai neapykantos išpuoliai. Filmas gana aštriai, kas ir būdinga Mungiu kinui, vaizduoja provincialiečių baimingus įsitikinimus, kurie neapsieina be aštrių disputų, tarp kurių visai nesunku kartais išgirsti ir labai panašių į mūsų lietuvių šeimų maršo organizatorių rypavimus. Rumunų vaizduojami etniniai bruzdesiai demaskuoja krikščionybės dvilypumą ir atjautos imitacijas, taikliai perteikiama neapykantos kalba, kuri puolančiajam atrodo kaip gynyba, bet argumentai kyla iš to paties kitataučių nepažinumo ir prietaringumo.

 

Žiūrėdamas vaizduojamus rumunų ir vengrų procesus visgi prigavau, kokie mes panašūs. Pagrindinis veikėjas pabaigoje taikosi į gausybę meškų (tikrai netikėta metaforiška pabaiga), kad nebežino, kuri meška iš tikrųjų yra priešas, kitaip sakant, kiek daug priešų žmonių, daug iš jų susikuriame patys, kad net nebežinai, kaip beapsiginti, nes nebegali atskirti, kas gera, o kas bloga. Išties tamsus, socialiai suspaustas ir savito pasaulio filmas, kuris, bent jau man, vienas stipresnių šio Kino pavasario sezono filmų, tad pasirinkęs žiūrėti „R. M. N.“ turėjau daug lūkesčių ir, tiesą sakant, jie buvo pateisinti. Labai rekomenduoju socialines problemas nagrinėjantį kiną, kuris palieka daug atvirų klausimų.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Baigiamieji egzaminai" / "Bacalaureat"

Sveiki,

Rumunų režisierių Cristian Mungiu galima vadinti rumunų naujosios kino bangos širdimi. Kažkada pasaulį pritrenkusi jo sukurta drama apie abortą „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ (2007) bei religingoji drama „Už kalvų“ (2012) pavertė šį režisierių vieną geidžiamiausių savo rumunų kartos kino meistru.

Ir naujasis darbas „Baigiamieji egzaminai“ (rumun. Bacalaureat) (2016), kaip jau galite įtarti, menkai ką turi bendro su tikraisiais baigiamaisiais egzaminais, nes šiame filme gyvenimo egzaminą laiko ne jaunoji veikėjo, bet jos tėvas, kuris testuojamas ir gundomas nusikalsti dėl savo vaiko ateities perspektyvos. Tėviški lūkesčiai, kurie tokie riebūs ir smelkte smelkiasi, pagrindiniam personažui sunkiai sekasi juos aprėpiami ir suvokiami per jo nusižengusios moralės ir dorovės principų prizmę. Tėtušis laužo teisingos visuomenės standartus, kad tik iškapanotų dukrelę, bet nemato ir bijo pripažinti, kad dukrelei tai visiškai nė motais... Tėvų ir vaikų santykiai tampa ta ašimi, kuri balansuoja rumunų skurdžioje visuomenėje, kur, atrodo, teisėsaugos sistema turėtų būti atsilikusi šviesmečiais, bet, pasirodo, viskas veikia panašiu principu, kaip ir Lietuvoje. Visi už savus, nesvarbu, kokie padariniai.

Keletas aštresnių socialinių siužetinių vingių, kas taip būdinga C. Mungiu filmams, filmą tik dar labiau sutirština ir kartais atrodo, kad personažas randasi kokiame nors siaubo psichologiniame trileryje, tokioje nesaugioje socialinėje terpėje, kad dėl savo kvailų sprendimų tuoj paslys ir prasidės principingas kino karmos grąžinimas – personažas už kvailumą ir nepamatuotas ambicijas gaus taip riebiai, kaip tik nusipelno, tačiau C. Mungiu ne kerštas čia svarbiausia, ir jis greitai „išvairuoja“ gana šviesią atomazgą, ko galbūt beveik nesitikėjau, žiūrėdamas pagrindinio veikėjo dramą. Čia rasite ne tik tėvų ir vaikų santykius, bet ir visuomenės saugiklius, vyro ir depresija sergančios žmonos santykius, besilaukiančios meilužės portretą ir nuolat moraliai kintančios ir nesaugios, nepastovios ne tik šeimos, bet ir visuomenės modelį, kol galiausiai filmas įrodo, kad niekas negali nieko apsaugoti ir kiekvienas personažas renkasi savo likimą taip, kaip jam atrodo geriausia dabar.

Gero siužeto filmas, brandus, artimas lietuvių mentalitetui, kuris nė per nago juodymą neatrodo banalus. Tiesiog negailestingas vertybių ir tėviškų trapių bei didelių lūkesčių daužymas į sieną, stebint žiūrovui. Labai geras filmas! 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.6

Nuoroda į „Kino pavasarį“: ČIA 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Už kalvų" / "Dupa dealuri" / "Beyond the Hills"

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti atradimu – tai naujausias rumunų režisieriaus Cristian Mungiu darbas „Už kalvų“ (rumn. Dupa dealuri) (2012). Na, šis režisierius puikiai lietuviams žinomas kaip puikaus ir netikėto 2007 metais įvykusio hito „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ kūrėjas, kuris buvo rodomas net didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose ir labai patiko ne tik man, bet ir kino gurmanams. Naujausias šio režisieriaus darbas taip pat neliko nepastebėtas, jį kuo puikiausiai įvertino tarptautiniame Kanų kino festivalyje, ten šis filmas gavo geriausio scenarijaus ir geriausių dviejų pagrindinių aktorių titulą.

Filmas išties jei neįspūdingas, tai labai geras. Tai stulbinamas pasakojimas apie stačiatikių izoliuotą bendruomenę, kurioje atsiduria dvi draugės, išėjusios iš vaikų namų. Atsidūrusios šioje bendruomenėje, jos pažįsta „rūstųjį dievą“, o tiksliau tai, kaip jį pateikia religiniai fanatikai. Pasaulietė mergina, kuri atvyko pasiimti savo geriausios jaunystės draugės, staiga suvokia, kad ji jai nebepriklauso, ji jau pasirinko Dievui, „už jo ištekėjo“, tapdama religingos bendruomenės dalimi, todėl jai tenka atsikovoti draugę, konkuruojant dėl meilės su pačiu Dievu. Tai itin jautrus, konfliktiškas filmas, distiliuojantis begalę subtilių temų susijusių su žmogiškumu ir dieviškumu, su pasaulietiškumu ir atsidavimu savo regulai – tiesos ir teisingumo paieškos tampa ypač skaudžios, kadangi jos neturi ryškių ribų, iki blogio ir gėrio tik labai mažas žingsnis. Puikiai ištransliuota energetika, pasaulėžiūra, šaltis ir tikinti Rumunija, personažų slopinamos aistros, įtikinami dialogai ir siužeto vingiai, galų galiausiai puikus aktorių darbas – tai nepaprastai leido mėgautis ilgu, labai ilgu filmu.

Einant filmui link pabaigos, pasijuto šioks toks užtęsimas, norėjosi kažkokių judresnių posūkių siužeto vingiuose, bet bendras vaizdas buvo labai stiprus, tiesiog gyvenau su tomis vienuolėmis, mačiau, kaip jos žiūri į pasaulį ir kaip į pasaulį žiūri besiblaškančioji Alina. Tai nevienpusis, dideles problemas iškeliantis filmas, kuris kelia ne tik religines ir pasaulietines sąsajų problemas, bet apskritai egzistencinius klausimus, kurie ilgam pasilieka po seanso. Džiaugiuosi, kad filmą galėjome išvysti ne tik „Scanoramos“ festivalio programoje, bet per LRT televiziją rubrikoje „Elito kinas“. Šiuo metu filmą „piratiškai“ galima pasižiūrėti beveik kiekviename online filmų svetainėje – nepraleiskite progos pažiūrėti pustrečios valandos trunkantį epą, kuris nors kiek mąstantį žmogų turėtų nepalikti abejingo. Man ši juosta tapo viena stipriausių kol kas regėtų šiais metais.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela