Sveiki,
Tegyvuoja
lenkų kinas! LRT televizija pradėjo lenkų kino retrospektyvą ir viena iš juostų
tapo režisieriaus Ryszard Bugajski paskutinysis gyvenimo darbas „Katarakta“
(lenk. Zacma) (2016). Labai mėgstu lenkišką kiną, manau, jis itin
populiarus mūsų kino festivaliuose, kaip Izolda Keidošiūtė teigė, dar nuo sovietinių
laikų. „Kataraktoje“ pasakojama biografinė Julios Brystiger istorija, pastaroji
persona Lenkijoje žinoma kaip sovietinės valdžios tarnautoja, tardytoja, sadistė,
pravardžiuojama „Kruvinąja mėnesiena“. Ilgą laiką kankinusi žmones įvairiuose
kalėjimuose, gyvenimo pabaigoje ji ieško dvasinės ramybės ir Dievo. Jausdama,
kad laikai pasikeitė, o praeities nuodėmes ir sunkumus jai primeta visi ją
atpažįstantys lenkai, ji atvyksta į susitikimą su lenkų arkivyskupu...
Iš
pažiūros paprasta istorija apie arogantišką senyvą moterį, kurią parapijos
miestelyje persekioja vietiniai ir šnairuoja į ją kaip į nusikaltėlę. Iš tikrųjų
ji tokia ir buvo, tačiau teismo išvengė. Ieškodama dvasinės ramybės ji kelias
dienas praleidžia katalikų prieglobstyje, kurioje vos nenusižudo ne dėl to, kad
ji praeityje buvo žiauri, bet dėl to, kad pasaulis, viskam pasibaigus, jos
nebepriima. Iš tikrųjų filmas kelia ne vieną moralinį klausimą. Ar įmanoma po
visko pasikeisti? Ar galima pripažinti ir į savo gyvenimą įsileisti Dievą, kai
juo netiki, bet trokšti jo būties ženklų įrodymų? Filmas persunktas sapnų ir
praeities fragmentų, kai Julia buvo tardytoja, viskas ima panašėti į moterį
Mariją Magdalietę, kuri pamažu pradeda patirti tikrojo tikėjimo atsivertimą. Jai
vis sapnuojasi vienas iš praeities kankinių, kuris sapne ir savotiškai vizijose
tampa išganytoju, o ji jo budeliu. Religiniais pasažais mistifikuota biografinė
istorija, kuri įtraukia nuo pirmųjų kadrų dėl puikios Marios Mamonos atliekamo
vaidmens.
Filme
lydi įdomūs filosofiniai dialogai, per kuriuos veriasi ateistinės ir religinės
tiesų grumtynės, savotiški debatai, bet nė vienas nenori įtikinti kitos pusės. Žinoma,
filmas truputį teatralizuotas, dialogai sustyguoti kaip teatro scenoje, mizanscenos
ekspresyvios, su išlaikytomis žiūroviško kino pauzėmis, aštriais žvilgsniais,
bet tas dirbtinumas šiame filme labai veikia, nes medžiaga stipri, vaizduojama
asmenybė pilna keblių prieštaravimų, o dialogai nebanalūs. Čia kaip savotiškame
kitame populiariame lenkų kine „Kristaus kūnas“, vaizduojami nuodėmingo
gyvenimo maišatis su moralės, dorovės pasirinkimais, viską užliejant religiniu
kontekstu, bet stebuklingai išvengiama moralizavimo. Nežinau, man tokie filmai
taip patinka!
P. S.
Filmą šiuo metu, kol dar neišėmė, galite pamatyti LRT mediatekoje.
Mano įvertinimas:
8.5/10
IMDb: 5.7
Jūsų
Maištinga Siela
