Kalėdinis linkėjimas Kūčių vakarą nuo Maištingos Sielos

Sveiki brangieji,

Kūčių vakaras, o mano ir tavo šalyje šitiek sniego ir sninga gausiai! Argi ne stebuklas, kai paskutiniuosius 4-5 metus vis galvodavome, ar turėsime Kalėdoms sniego? Štai Jums ir sniegas! O gal tai mūsų mintys materializuojasi taip greitai, kad nesuspėjame jų supaisyti? Norime sniego, štai Jums – sniegas. Ir dabar daugelis sėdate su šeimomis prie stalo arba jaukiai žiūrite filmus su mylimaisiais, arba esate kur nors vienas ir taip pat kažką darote...

Žinote, turiu nemažai pažįstamų, kurie engia švenčių. Vienas iš mano pažįstamųjų esu aš. Tačiau jos vis tiek yra ir reikia sveikinti, reikia mylėti ir dalytis mintimis, emocijomis, džiugesiu. Vieni įvardija save ateisitais ir nusigręžia nuo Kūčių, kiti neturi draugų ir šeimos, dar kiti tiesiog... Priežasčių yra ir bus daug. Šiandien vienas draugas ant savo „Facebook‘o“ sienos parašė, kad šiemet niekam nieko nedovanos, nes jis pats visiems yra didžiausia dovana ir turi galimybę pasidžiaugti su visais, kad dar yra. Ir teisingai! Džiaukimės ne dovanomis, bet tai, kad dar jaučiame, kas, kad kartais skausmą ir pyktį, bet dar jaučiame, dar galime žiūrėti pro langą į sniegą, nors sniegas ir nepatinka, bet tik pagalvok, jei būtum aklas, viską atiduotum, kad jį dar galėtum pamatyti... Taigi džiaukimės, kad esame, kad kvėpuojame, kad judame, kad nereikia gulėti paralyžiuje su sauskelnėm; džiaukimės kasdienybės potvyniais, džiaukimės, kad dega elektra, kad galima nusiųsti sms‘ą – gražų arba nelabai, bet dar galime ir tegu tas GALIME tebūnie visame kame dovana, dovana mums patiems nuo savęs.

Ir linkiu visame kame atrasti prasmę, net jeigu akys užplombuotos nuo džiaugsmo ir vien tik rūpesčiai – „sustokite, nešokite taip greitai“ – rašė mergaitė viename savo eilėraštyje sirgdama vėžiu. O mes juk nesergame, mes dar nemirę, mes dar gyvi ir nieko geriau už gyvenimą, kad ir sunkų, kad ir byrantį, ir kartais iki kaulo smegenų beprasmį, bet atsikėlus ryte vis tiek padėkokime, padėkokime, kad esame, kad turime, o gal neturime kažko aplinkui ir gal tada tame dėkojime, kurį galime pavadinti malda, gal tos mintys pakils kažkur toli į dangų, prasimuš į atmosferą, ir žiūrėk, prisnigs taip gausiai atpildu, kaip prisnigo šiemet į mūsų kiemus.

To Jums ir linkiu, brangieji. Nebijokite būti geri. Net jeigu reikia ir sau pačiam - būkite geri.

Jūsų Maištinga Siela