Knyga: Kazys Saja "... kurio nieks nemylėjo"

Kazys Saja. „...kurio nieks nemylėjo“. – Vilnius: Alma littera, 2007. – 128 p.

Sveiki,

Gerai knygų kritikų įvertinta Kazio Sajos knyga „jaunajam skaitytojui“  pavadinimu ... kurio nieks nemylėjo, sakyčiau, skirta ne vien tik paaugliams, kurie atranda literatūrą kaip jiems aktualią nišą, bet kuo puikiausiai tinka suaugusiems. Istorija gana lakoniška, telpanti vos į 120 puslapių, tačiau skaitant kūrinį neatrodo, kad autorius stokoja siužetinių vingių, priešingai, gana patraukliai tausojant jaunojo skaitytojo kantrybę bei fobiją storoms knygoms, išrutulioja gana dinamiškai sukurptą istoriją, kurioje yra ir socialinių problemų, ir detektyvų, ir žmogžudysčių ir galiausiai „švelnus“ pamokymas.

Akivaizdu, kad knyga rašyta daug seniau, dar prieš stojant į Europos Sąjungą, autorius gale teksto nurodo, kad tekstas rašytas 2003-2004 metais ir tikriausiai žvelgiant į dar gūdesnius Lietuvos laikus, pavyzdžiui, pirmąjį dešimtmetį atkūrus Nepriklausomybę. Kurgi kitur rasis veikėjas vaikas, kuris kuo „natūraliausiai“ sau elgetauja didmiesčio gatvėje? Primenu, kad 1991-1996 tokius elgetaujančius vaikus Vilniuje regėti buvo kasdienybė, apie tai daugiau rašė Vanda Juknaitė autobiografinėje knygoje Išsiduosi. Balsu. Nūdienos skaitytojas gali piktintis, kuris augęs po Europos Sąjungos įstojimo, kai įvairios vaikų tarnybos sukasi kaip voverės; kaip išvis įmanoma, kad Sigito patėvis išvarytų aštuonerių metų posūnį elgetauti? Toks vaikas tikriausiai per pirmąją elgetavimo valandą būtų „supakuotas“ tarnybos ir policijos, tad reiktų atsižvelgti visgi į kūrinio parašymo laikotarpį ir šį bei tą išmanyti apie vaikų pasaulį, nes kūrinys toli gražu nėra fantastinis, veikiau sociologinių problemų romanas paaugliams.

Grįžtant prie paties kūrinio, jis struktūriškai padalytas į dvi dalis. Pirmosios dalies fabula – nevienalytė. Ji pasakoja apie mažojo Sigiuko sudėtingą šeimą. Motina Laima gyvena „susidėjusi“ su Adolfu Snaipa, kuris iš dalies rūpinasi Laima ir jos vaiku. Taigi turime klasikinį pažemintos ir užguitos motinos atvejį: motina negali kreiptis pagalbos, nes problemos lieka vien tik jos – geriau mušantis ir geriantis sugyventinis, nei gyvenimas gatvėje su sūneliu. Žiūrint į realų gyvenimą, tokios socialinės problemos buvo ypač opios ir Kazys Saja jų iš piršto nelaužė, netgi šiandien provincijoje vis dar pasitaiko tokių „siužetų“ – tą patvirtina įvairios nužmoginančios laidos kaip „24 valandos“.

Taigi Sigiuko padėtis nepavydėtina ir primena Žemaitės Joniuką, tik užuot ruošęsis į mokyklą, jis išvaromas elgetauti. Jaunasis skaitytojas regi absoliučiai pagalbos rėkiančią šeimą ir geba skirti, koks gyvenimas turi būti geras, o koks jis pas Sigiuką. Smurtas prieš žmoną ir vaiką bei nešvarūs Adolfo darbeliai priveda prie kriminalinių nusikaltimų: išsigandusi Laima pabėga į Italiją ir Sigiukas lieka įkalintas prastame socialiniame būste. K. Saja aprašo vaiko pastangas išlikti gyvam, kaip vietoj trūkstamo geriamojo vandens Sigiukas maukia „naminukę“ – žiaurios scenos, bet jos gana paveikios vadinamajam „jaunajam skaitytojui“, o tai, kas paveiku, visada yra sveikintina.

Rašytojas Kazys Saja.

Jeigu pirmoji kūrinio dalis slogi ir primena Mergaitę su degtukais, tai antrojoje dalyje, kai Sigiukas patenka į internatą, parašo eilėraštį ir susirandą sesę Eglutę, tampa ir detektyviniu pasakojimu. Tarp skyrių, skirtų Sigiuko gyvenimui, pasakojama atskira ikiteisminio tyrėjo Versalio istorija, kaip jis aiškinasi Sigiuko patėvio nužudymo istoriją – čia veriasi korumpuotos Lietuvos paveikslas, būdingas pirmajam „gariūniškam“ Nepriklausomybės dešimtmečiui: slaptas reketuotojų garažinis gyvenimas, naudotų automobilių verslas, prostitutės, korupcija, vietoj narkotikų uostomi klijai ir t. t. Šalia visos, rodos, negatyvios istorijos išryškėja tikrojo tėvo Jurgio paveikslas: nepelnytai kalėjęs bando susigrąžinti sūnų ir susikurti naują gyvenimą. Visoje šioje slaugaus socialinio blogio mėsmalėje šviečia pozityvus pamokymas: ne visi, kurie „susitepę“ kalėjimu rankas iš prigimties yra beširdžiai.

Tikriausiai jaunasis skaitytojas pastebės, kad nuo pat pirmųjų kūrinio puslapių nėra lietuvių literatūrai būdingos agrarinės kultūros liekanų (tai K. Sajos kūrybos ypatybę, ji būdinga ir apysakoje Būrimas obuolio sėklomis, pjesėje Mamutų medžioklė ir kt.), nors ir minimas Mosėdis, išplėtota metaforinė akmens materijos filosofija (tą rodo ir stilizuotas viršelis, kai nuogos vaiko kojos liečia senovines akmenines girnas), tokiu būdu pasakoma apie K. Sajos kuriamą istorijos prasmės ryšį su akmeniniu pamatu t. y. kiekvienai gyvybės formai reikia meilės, rūpesčio ir atjautos, kad galėtų gyventi šiame pasaulyje.

... kurio nieks nemylėjo – tai jaudinantis pasakojimas, kuris įstrigs jaunajam skaitytojui į širdį, nes per gyvą vaizdinį sukeliamas gailestingumas aplinkai ir žmogui. Tokios knygos įsimena, graudina ir teikia peno. Kūrinys itin kinematografiškas, pagal jį labai lengvai kas nors galėtų sukurti vykusį kino filmą – scenarijus padėtas prieš akis. Tokios knygos lengvai skaitosi, tačiau ne vien pramogai. Na, o pabaiga, kaip ir galima numanyti, jaunajam skaitytojui autorius pateikia kiek kitokį Sigiuko likimą nei Andersonas Mergaitei su degtukais, tikriausiai todėl, kad jaunajam skaitytojui reikia suteikti vilties, kad viskas šiame gyvenime yra pataisoma, kol vieni kitais  rūpinamės ir mylime.

Jūsų Maištinga Siela