Viljamas Šekspyras: senetai 18, 66, 73 (galimi analizės variantai, fragmentai)

 

18

 

Tu man graži kaip vasaros diena,

Švelnesnė tu negu akis padangių,

Kuri čia pat kaitrios ugnies pilna,

Čia savo žvilgsnį ūkanomis dengia.

 

Žiema žibintą vasaros užpūs,

Nuo vėjo nubyrės kvapnus radastas, –

Taip ir jaunystės žavesys trapus

Nuvys lyg pumpuras šalnos pakąstas.

 

Tik tavo grožio vasara švytės,

Ir neaptemdys jo nė valandėlės

Nei rūškana senatvė, nei Mirties

Kas dieną vis artėjantis šešėlis;

 

Kol žemė sukas amžinu ratu

Ir akys šviečia, – tol žydėsi tu!

 

Viljamo Šekspyro 18-asis sonetas pasižymi klasikine angliškojo soneto išorine struktūra, kurią sudaro keturi posmai: trys ketureiliai ir baigiamasis dvieilis. Eilėraščio rimavimo schema yra kryžminė pirmuosiuose posmuose, o eilutės parašytos tradiciniu jambiniu pentametru, suteikiančiu kūriniui sklandų, dainuojamą ir ritmišką skambesį. Tokia griežta išorinė forma padeda suvaldyti emocinį pasakojimą ir darniai paskirsto loginius akcentus nuo pirmųjų palyginimų iki galutinio apibendrinimo.

 

Kūrinyje lyrinis subjektas tiesiogiai kreipiasi į mylimą žmogų, lygindamas jį su vasaros diena, tačiau greitai pabrėžia, kad adresato grožis yra kur kas pranašesnis ir pastovesnis už gamtos laikinumą. Poetas gausiai naudoja metaforas, personifikacijas ir kontrastus, tokius kaip „žiema žibintą vasaros užpūs“ ar mirties „šešėlis“, kurie padeda išryškinti trapią žmogiškojo gyvenimo ir gamtos ciklų laikinumo dramą. Šios meninės priemonės nėra vien tik dekoratyvinės – jos suteikia eilėraščiui filosofinio gylio, sugretindamos trumpalaikius vasaros džiaugsmus su neišvengiama senatve bei laiko tėkme.

 

Vidinė eilėraščio struktūra plėtojama per esminį lūžį: pirmojoje pusėje kalbama apie permainingus vasaros orus ir neišvengiamą jaunystės bei grožio nuvytimą, o paskutiniuose posmuose nusivylimą laiku paneigia meilės jėga. Pagrindinė kūrinio idėja teigia, kad tikroji meilė turi galią nugalėti mirtį ir laiką. Paskutinis dvieilis įtvirtina nemirtingos meilės šlovės idėją – kol gyvuos žemė ir žmonės regės šį grožį, per poetinį žodį gyvuos ir pats mylimas žmogus.

 

73

 

Tą metų laiką tu regi many,

Kada nutildo savo giesmes paukščiai,

Kai medžiai styro tylūs, rūškani

Ir byra lapai, virpčiodami baugščiai;

 

Tu vakaro žaras many regi,

Kai vaiski saulė poilsio jau skuba

Ir kai mirties sesuo – naktis niūki

Ant žemės kloja savo tamsų rūbą;

 

Negyvą liepsną praeities manos,

Kuri tiek daug jaunų giesmių prarijo,

Regi tu manyje lyg pelenuos

Vos jaučiamą gruzdėjimą žarijų;

 

Žinau: tu viską manyje matai –

Ir myli dar labiau mane už tai...

 

Šis tekstas yra vienas garsiausių Renesanso genijaus Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) sonetų. Kūrinys priklauso soneto žanrui – griežtos klasikinės formos lyrikai, pasižyminčiai emocine įtampa, filosofiniu apibendrinimu ir kulminacija paskutinėse eilutėse. Angliškojo tipo soneto struktūrą sudaro trys ketureiliai ir baigiamasis dvieilis, kurie šiame tekste sukuria nuosekliai besiplėtojančią, metaforomis grįstą žmogaus senatvės ir nykimo viziją. Kiekvienas ketureilis pateikia vis naują, vis gilesnį laiko tėkmės ir artėjančios mirties palyginimą, o paskutinis dvieilis netikėtai pakeičia visą emocinį kūrinio vektorių, nukreipdamas dėmesį į besąlygišką meilę.

 

Išorinė ir vidinė kūrinio struktūra remiasi tolygiai tirštėjančia metaforika bei laiko perspektyvos siaurinimu. Išorinėje formoje matome keturias strofas su rišliomis rimu ir ritmu paremtomis eilutėmis, kurios atitinka vidinę lyrinio subjekto būsenos raidą. Pirmajame ketureilyje laiko tėkmė lyginama su vėlyvu rudeniu („kada nutildo savo giesmes paukščiai“), antrajame – su trumpėjančia vakaro dienos šviesa ir artėjančia naktimi, trečiajame – su beveik užgesusiomis praeities laužo žarijomis, rusenančiomis pelenuose. Šis struktūrinis judėjimas nuo makrokosmoso (metų laikų kaitos) per paros ciklą iki mikrokosmoso (individualaus žmogaus vidaus) sukuria palaipsniui tirštėjančią egzistencinės dramos atmosferą, kurioje fizinis senėjimas tapatinamas su neišvengiamu nykimu.

 

Pagrindinės meninės priemonės – išplėtotos gamtinės ir metaforinės alegorijos – atlieka esminį vaidmenį atskleidžiant kūrinio prasmes. Rudens peizažas, nuplikę medžiai („styro tylūs, rūškani“), vakaro blėstanti žara ir mirties sesuo naktis veikia kaip vizualūs žmogaus gyvenimo saulėlydžio ekvivalentai. Ypač galingas yra trečiojo ketureilio įvaizdis, kur praeities liepsna ir jaunystės giesmės virsta „pelenuos / vos jaučiamu gruzdėjimu žarijų“, simbolizuojančiu blėstančią gyvybinę energiją. Visos šios meninės priemonės susipina į vientisą melancholijos ir neišvengiamybės audinį, kuriame gamtos dėsniai tampa žmogaus tragizmo veidrodžiu.

 

Giluminė meninė-filosofinė kūrinio idėja iškyla kaip dramatiškas žmogaus gyvenimo laikinumo ir meilės galios susidūrimas. Lyrinis subjektas atvirai pripažįsta savo senatvę, prarastą jaunystę ir artėjančią pabaigą, tačiau paskutinis dvieilis apverčia visą eleginę nuotaiką į šviesią tragizmo pergalę: mylimas žmogus mato visą šį nykimą, bet „myli dar labiau mane už tai“. Tai gilus filosofinis teiginys, kad tikroji meilė ne tik nebijo mirties ar senatvės, bet tampa dar stipresnė būtent todėl, kad ji trapi, laikina ir brangi, nes tai, kas greitai baigiasi, yra neįkainojama.

 

66

 

Mirties šaukiuosi širdžia nukamuota,-

Aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta

Ant karžygio lavono kelia puotą,

Kaip niekinama priesaika šventa,

 

Kaip drabstoma purvais Garbė auksinė,

Kaip jungą velka Laisvė išdidi,

Kaip mėtos Gėda dvokiančiam šiukšlyne,

Kaip kilnūs ryžtai smaugiami širdy,

 

Kaip dūsta didis talentas vergijoj,

Kaip spardo mulkis meno stebuklus,

Kaip pataikauja Gėris nebylus

Išpuikusios Niekšybės despotijai...

 

Aš mirt geidžiu, aš neturiu jėgų,-

Tiktai tave palikti man baugu.

 

Renesanso genijaus Viljamo Šekspyro sonetų (tradiciškai numeruojamas 66-uoju), atspindintis gilią egzistencinę ir moralinę krizę. Kūrinys priklauso soneto žanrui – griežtos klasikinės formos lyrikai, pasižyminčiai stipria emocine įtampa, retorine jėga ir netikėta baigiamąja laiko bei jausmų apibendrinimo kulminacija. Šiame angliškojo tipo sonete išlaikyta tradicinė sandara: trys ketureiliai, kuriuose per anaforą išvardijamos visuomenės ydos, ir glaustas dvieilis, dramatiškai pakeičiantis viso kūrinio toną į asmeninę išpažintį.

 

Išorinė ir vidinė kūrinio struktūra remiasi slegiančia kontrastų sistema ir nuosekliai augančiu nusivylimu. Išorinėje formoje matome griežtai sukonstruotas strofas, kurios atitinka vidinę lyrinio subjekto būsenos raidą. Vidinė struktūra vystosi kaip vis labiau aštrėjanti moralinio dugno panorama: nuo bendro vertybių apvertimo aukštyn kojomis ir karžygio niekinimo pirmajame ketureilyje, per paminštus idealus (Garbę, Laisvę, Gėdą) antrajame, iki visiško talento, meno ir tiesos žlugimo vergovėje trečiajame. Toks laipsniškas nuosmukio vaizdavimas veda prie neišvengiamos moralinės blėsenos ir mirties troškimo.

 

Pagrindinės meninės priemonės – galingos personifikacijos, išplėtotos alegorijos ir sintaksinė anafora – pasitelktos tam, kad sukurtų nepakeliamos neteisybės įspūdį. Pirmuosiuose trijuose ketureiliuose beveik kiekviena eilutė prasideda pasikartojančiu žodžiu „kaip“, kuris sukuria grandininę slegiančių vaizdų reakciją („Kaip drabstoma purvais Garbė auksinė, / Kaip jungą velka Laisvė išdidi“). Abstrakčios sąvokos, tokios kaip Menkysta, Garbė, Laisvė, Gėda, Gėris ir Niekšybė, yra sužmoginamos, paverčiant eilėraštį dramatiška alegorine scena, kurioje šviesos ir dorovės pradai yra brutaliai sutraiškomi.

 

Giluminė meninė-filosofinė kūrinio idėja iškyla kaip jautrios, sąžiningos asmenybės ir moraliai puvusios epochos konfliktas. Lyrinis subjektas atvirai skelbia nustumto į kampą žmogaus beviltiškumą, kuriam mirtis atrodo kaip vienintelis išsivadavimas iš „išpuikusių Niekšybės despotijos“. Tačiau paskutinis dvieilis („Aš mirt geidžiu, aš neturiu jėgų, – / Tiktai tave palikti man baugu“) apverčia visą eleginę nuotaiką ir atveria pažeidžiamumą: net didžiausioje tamsoje ir nusivylime žmogų gyvą bei saistomą su pasauliu laiko meilė ir baimė prarasti jam brangų kitą žmogų.

 

Maištinga Siela