Sveiki,
skaitytojai!
„Dabar,
turėdama jau ne vienerių metų „bendradarbiavimo“ su šia institucija [NŠA]
patirtį, galiu drąsiai pasakyti – jaučiuosi visiškai bejėgė. Nesvarbu, kad už
manęs stovi šimtai mokytojų, kad esu Matematikos mokytojų asociacijos
prezidentė, matematikos mokomojo dalyko tarybos pirmininkė, esu bejėgė. Nes
niekaip negaliu prasimušti per tą muilo debesį, kuris užgulęs NŠA rūmus. Kad ir
kokia opi būtų problema, kad ir koks reikalingas būtų sprendimas, kad ir kiek
stengčiausi, eikvočiau savo laiką, eikvočiau mokytojų laiką, daryčiau
apklausas, važinėčiau, kalbėčiausi, rinkčiau dokumentus ir įrodymus – nieko
negaliu padaryti. Muilo debesys auga ir tirštėja. Ir makaronų kiekis ant mano
ausų tampa nebepakeliamas. Ir vienintelė kylanti mintis yra ši – jei neįmanoma
išmušti aiškios tvarkos, susitarimų ir taisyklių, gal tai nenaudinga? Gal
netvarka tam ir reikalinga, kad galima būtų nuolat manipuliuoti tenkinant
politinius užsakymus?“ Vilija Dabrišienė.
Visą
straipsnį galite perskaityti ČIA.
Aš
tik pridėsiu: tuo, kuo birželio mėnesį pavirto mokyklos – nesibaigiančiais egzaminų
I ir II dalių laikymo, perlaikymo atominės įtampos jėgainėmis, galime paploti
tik NŠA biurokratijos klerkams. Ir tai yra susiję su politika, verslu ir mums
nežinomais projektiniais pinigais. Niekas nebenori būti mokytojais pėstininkais-prižiūrėtojais.
Kaip atsiranda dar egzaminų vertintojų? Gerai sumoka? Aišku, p. Vilija
Dabrišienė kalba ne apie tai, o apie akivaizdų NŠA dialogo imitaciją, kuri
tęsiasi metai iš metų, ji daro tai, ką nori, nors tauzija apie demokratiją,
įsiklausymą ir bendruomeniškumą. Ką daro ministrė Rasa Popovienė?
Maištinga
Siela
