Jonas Aistis
DVEJOPI VANDENYS
Jurgiui Savickiui
YRA TYRAS vanduo – tai krištolo srovės,
Išsiveržę iš žemės pačių vidurių.
Ir teka ramiai, be krioklių, sūkurių,
Akmenėlius dugne baltai nusiplovę...
Yra drumstas vanduo, dvokiąs, prikirmijęs -
Kūdrose, ežerų pakraščiuos tarp marių,
Jog praeiti pro šalį koktu ir bjauru,
Bet jau žydi kvepiančios baltos lelijos...
Panašiai ir poetai būna dvejopi:
Vieno kūpa krūtinėj svajonė plati,
Kuo gi pūliuoja almančios sopės...
Jų širdys abi vieną kibirkštį slepia,
Kūriniuose dalia abiejų ta pati:
Vienas – tyras, skaistus, kitas dvokdamas kvepia.
Roquebrune - Cap - Martin, 1941.8.8
Jono Aisčio (1904-1973) eilėraštyje
„Dvejopi vandenys“, dedikuotame Jurgiui Savickiui (1890-1952), išties
slypi gilesnė prasmė apie meno ir menininko prigimtį, atskleidžianti jo paties
estetinę filosofiją. Eilėraštis kalba apie dviejų tipų kūrybos ir, atitinkamai,
dviejų tipų kūrėjų egzistavimą, nors abu yra lygiaverčiai meno pasaulyje.
Pirmasis „vanduo“ – tyras, krištolo srovės –
simbolizuoja klasikinę, harmoningą, galbūt ir ramesnę, „skaistesnę“ kūrybą,
kuri iš pažiūros yra tobula ir nekelia jokių nepatogumų. Tokie menininkai
galbūt nesiliečia su gyvenimo purvu, bet jų kūryba vis tiek yra gili, kilusi
„iš žemės pačių vidurių“.
Antrasis „vanduo“ – drumstas, dvokiantis, prikirmijęs
– simbolizuoja kontroversišką, galbūt „negražesnę“, brutalesnę, gyvenimo
realybės persmelktą kūrybą. Nors iš pirmo žvilgsnio ji gali atstumti, kelti
„pasibjaurėjimą“, Aistis pabrėžia, kad būtent joje „žydi kvepiančios baltos
lelijos“. Tai reiškia, kad net ir tas menas, kuris kalba apie skausmą, purvą,
ydas ar yra maištingas, gali turėti ypatingą grožį, tiesą ir estetinę vertę. Ši
„dvokianti“ kūryba vis tiek „kvepia“ – ji yra gyvybinga, autentiška ir turi
savo, galbūt net stipresnį, poveikį.
Aistis teigia, kad abu poetų tipai, kad ir kokiu keliu
eitų ar kokias temas nagrinėtų, turi „viena kibirkštį“ ir jų „dalia abiejų ta
pati“. Tai rodo jo toleranciją ir supratimą skirtingoms meninės raiškos
formoms. Eilėraštis paneigia supaprastintą meno vertinimą pagal išorinį grožį
ar patogumą, pabrėždamas, kad tikrasis menas gali kilti iš įvairių šaltinių ir
pasireikšti įvairiomis formomis, net ir tose, kurios atrodo „dvokiančios“,
tačiau savyje talpina neįtikėtiną grožį ir tiesą. Dedikacija Jurgiui Savickiui,
kurio kūryba (ypač ankstyvoji) dažnai buvo laužanti normas, ironiška ir galbūt
ne visada „tyra“, bet be galo gyvybinga ir originali, puikiai iliustruoja šią
Aisčio mintį.
Jurgio Savickio ir Jono Aisčio ryšiai buvo gana
artimi, ypač to laikotarpio kontekste, kai abu menininkai buvo emigracijoje.
Nors Savickis, kaip diplomatas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido užsienyje
ir buvo kiek atokiau nuo Lietuvos literatūros vyksmo, su kitais lietuvių
intelektualais jis vis tiek palaikė ryšius.
Pagrindinis jų ryšį liudijantis faktas yra bendra
nuotrauka, daryta apie 1943 m. prie Jurgio Savickio vilos „Ariogala“ Rokbriune,
Prancūzijoje. Ši nuotrauka aiškiai rodo, kad Jurgis Savickis ir Jonas Aistis
buvo susitikę ir leido laiką kartu, tikėtina, palaikydami asmeninius ir
profesinius ryšius. Abi asmenybės – Savickis kaip prozininkas, diplomatas ir
kultūros veikėjas, Aistis kaip vienas ryškiausių poetų – priklausė lietuvių
inteligentijos sluoksniui, kuris dėl Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos
buvo išsklaidytas po pasaulį. Tokie susitikimai egzilio sąlygomis buvo svarbūs
ne tik asmeninei draugystei, bet ir lietuviškos kultūros tęstinumui užsienyje.
Jonas Aistis, kuris taip pat gyveno ir kūrė užsienyje,
greičiausiai vertino Savickio intelektą ir kūrybą. Abu buvo jautrūs meno ir
literatūros klausimams, nors jų kūrybiniai keliai skyrėsi (Savickis buvo
novatorius prozoje, o Aistis labiausiai išplėtojo asmeninę lyriką). Jų
susitikimas Rokbriune rodo bendrus interesus ir galbūt tarpusavio pagarbą, kuri
leido jiems bendrauti nepaisant geografinio atstumo nuo tėvynės.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą