Filmas: "Frankenšteinas" / "Frankenstein"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau prisiminti bent vieną tiesioginį rašytojos Mary Shalley 1818 metais išleisto siaubo gotikinio romano „Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas“ ekranizaciją ir negaliu atgaminti nė vieno, nors tikrai vaikystėje ar paauglystėje turėjau ką nors matyti tarp tų gausių serialų ir filmų apie antgamtinės būtybes ir antžmogius. Visgi simboliškai nutiko, kad šią vasarą keliavau po Šveicariją, kur būtent pravažiavau pro šalį didelę kalvą su skardžiu, t. y. tuos konkrečius rūmus, kuriuose rašytoja M. Shelley 1816 metais ten leisdama laiką su vyru ir jųdviejų bendru draugu Džonu Baironu ir pradėjo rašyti istoriją apie Viktorą Frankenšteiną, kuris taps siaubo literatūros ne tik klasika, bet ir geidžia kino kūrėjų medžiaga. Šįkart šio romano adaptavimo ėmėsi „Pano labirintas“, „Purpurinė kalva“ ir „Vandens forma“ režisierius Guillermo del Toro, kuris turi ilgametę pripažintą kino patirtį perteikti estetiškai siaubo istorijas didiesiems ekranams.

 

Naujausias filmas „Frankenšteinas“ (angl. Frankenstein) (2025) būtent ir yra sukurtas pagal didžiojo kino užmojus, t. y. tenkinti į kino sales atėjusius žiūrovus estetika ir vaizdo efektais. Istorija iš esmės nesudėtinga: brutalioje aristokratų šeimoje užaugęs „perdegęs“ vaikas Viktoras nusprendžia pranokti tėvą ir visą medicinos pasaulį, todėl meta iššūkį mirtingumui, jis eksperimentuoja su lavonais, juos tyrinėja, mėsinėja, leidžia elektros impulsus ir bando prikelti naujam gyvenimui. Po daugel metų jam tas pavyksta, jis išties sukuria antžmogį Kūrinį, kuris sudurstytas iš įvairiausių dalių leidžiasi į savęs suvokimo ir pažinimo kelionę, atsiskirdamas nuo kūrėjo Viktoro ir keldamas esminius klausimus: kas jis yra? Iš esmės, nors filmas siaubo, jis yra metaforinis ir perpasakoja Rojaus išvarymo motyvą, kada kažkada Adomui ir Ievai teko iš naujo suvokti save atskirtyje nuo dievo kūrėjo.

 

Filmas vizualus, ilgas ir neskubus. Čia nerasite „paturbinimo“, t. y. pagerintų ir pagreitintų siužetinių vingių, nes del Toro stengiasi daugiau ar mažiau išlaikyti knygos autentišką epinį pasakojimą, tačiau keičia tam tikras kūrinio detales ir siužetinius vingius. Tai nėra įnoringas ir ambicingas kino projektas, o del Toro dažnai laikosi ištikimas savo estetinėms pažiūroms, tad daugelis išties pastebėsite, kokie gražūs ir apgalvoti prabangūs filmo kostiumai. Tai filmas didžiajam reginiui, tačiau nėra vien tik bedvasis ir neįtraukiantis, nes kuo toliau žiūrėjau šį „Frankenšteiną“, tuo labiau suvokiau, kaip sudėtinga efektingumo siekiančiam populiariajam kinui sukurti įtikinamą jausmingumą. Manau, iš dalies del Torui pavyko, kadangi Kūrinys, kurio pagrindinį vaidmenį atliko naujasis Holivudo seksualusis veidas Jacob Elordi, iš tiesų kelia dvejopus jausmus: pasigėrėjimo ir pasišlykštėjimo. Bet visgi laimi žmogiškoji dalis, kitaip Holivude tikriausiai ir negali būti, nes viskas šioje istorija apsiverčia paradoksaliai: žmonės medžiodami ir žudydami, negalvodami apie kitas rūšis ir bandydami įveikti mirtį, sukuria monstrus, kurie iš esmės savo humanizmu pranoksta pačius savo kūrėjus (aliuzija į Prometėją). Filmas tarsi klausia: ar žiūrėdami į monstrus iš tikrųjų juose neatpažįstame savo nebematomo žiaurumo ir tikrojo monstriškumo?

 

Filmas žiūrisi kaip pasaka ir pramoga, šįkart neprailgo, bet ilgesnio ir nebesinorėjo. Del Torui pavyko, sakyčiau, subalansuoti knygos siužetus ir perteikti, nors ir paprastą, bet ne pačią lėkščiausią filmo idėją. Filmas toli gražu nėra stebuklas, kai kas išspręsta pagal daugel matytų siaubo filmų ar serialo vaizdavimo metodikų, tad originalumu filmas nepasižymi, norėtųsi, kad del Toro labiau eksperimentuotų, nutoltų nuo Holivudo standartų, tačiau yra kaip yra, ir šis „Frankenšteinas“ nėra prastas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela