Sveiki, skaitytojai,
„Išbūti“
Neduokdie
pagalvot apie prasmę,
kad nėra jos –
o vis tiek reikia būti
auga medis
vaikai
savivertė
skausmas.
Kai užauga – išsprogsta.
Tokia ir prasmė.
Išbūti.
Dar vieną rudenį.
Jurgita Jasponytė
Jurgitos Jasponytės eilėraštis „Išbūti“ – tai
minimalistinė, tačiau egzistenciškai itin svari meditacija apie gyvenimo
prasmę, kuri randama ne skambiuose lozunguose, o tylioje ir kantrioje
ištvermėje. Kūrinio pradžioje poetė išsako sakralią baimę susidurti su tuštuma,
nurodydama, kad intelektualios prasmės paieškos gali būti pavojingos: neduokdie
suvokti, jog prasmės nėra. Tačiau šį nerimą tuoj pat nusveria pamatinis
būties imperatyvas – net ir absurdu kvepiančioje nežinioje žmogui vis tiek
„reikia būti“. Šis „reikia“ nėra primestas iš šalies, tai greičiau vidinis,
prigimtinis gyvybės dėsnis, verčiantis tęsti kelionę nepaisant abejonių.
Eilėraščio centre prasmės paieškos persikelia iš
filosofinių aukštumų į apčiuopiamą, biologinį lygmenį, kur žmogaus patirtis
lyginama su medžio augimu. Čia vaikai, savivertė ir skausmas susipina į vieną
nedalomą procesą. J. Jasponytės poezijai būdingas suvokimas, kad viskas, kas
svarbu, auga per įtampą ir tam tikrą kančią, kol galiausiai pasiekia kritinį
tašką – „išsprogsta“. Šis vaizdinys nurodo į gyvybinės jėgos proveržį, vaisių
davimą ar dvasinį lūžį, kuris ir tampa vieninteliu tikru atsakymu į klausimą „kam
visa tai?“.
Galiausiai eilėraštis kulminaciją pasiekia sugrįždamas
prie paprasto, bet nepaprastai sunkaus veiksmo – išbuvimo. Prasmė čia nustoja
būti tikslu, kurį reikia pasiekti, ir tampa pačia būsena. Išbūti „dar vieną
rudenį“ reiškia priimti laikinumą, nykimą ir melancholiją kaip natūralią ciklo
dalį. Poetė meistriškai naudoja tylą tarp eilučių ir taupią kalbą, kad
pabrėžtų, jog didžiausia žmogaus pergalė yra gebėjimas išlikti, išlaukti ir
tiesiog nešti savo būtį per laiko tėkmę, net kai gyvenimas siūlo daugiau klausimų
nei atsakymų.
Maištinga Siela

Komentarų nėra:
Rašyti komentarą