Sveiki, skaitytojai,
Vasara – tai laikas, kada žiūriu nematytus serialus,
kuriems paprastai neturėdavau laiko ir tekdavo atidėlioti. Labai norėjau
pamatyti pačiais įvairiausiais apdovanojimais apipiltą FX parengtą dešimties
serijų serialą „Šiogūnas“ (angl. Shōgun), kuris pasirodė
2024 metais ir beregint tapo vienu populiariausiu šio sezono debiutantu, o
televizijos apdovanojimų sezonuose triumfavo įvairiose kategorijose, užtenka
paminėti, kad jis pelnė rekordinį 18 „Emmy“ statulėlių ir taip pat ne vieną „Auksinį
gaublį“ pagrindinėse kategorijose.
Vedamas smalsumo turėjau pažiūrėti geriausią praėjusio
sezono serialą ir jis išties susižiūrėjo asmeniškai nevienareikšmiškai: buvo ir
abejotinų dalykų, buvo ir labai gerų, bet noriu viską nuo pat pradžių.
Kokia „Šiogūno“ reikšmė lietuviškai, nes pasirinktas
žodis išlaiko tiek angliškoje, tiek lietuviškoje versijoje japoniško žodžio
tarimo tradiciją. Ir štai ką radau: Serialo pavadinimas „Shōgun“ („Generolas“)
atspindi pagrindinę politinę valdžią ir siekiamą tikslą Japonijoje tuo
laikotarpiu, kuriame vyksta veiksmas (ankstyvieji XVII a.). Tikroji „Shōgun“ (将軍) prasmė japonų kalboje
yra „vyriausiasis karinis vadas“ arba „generolas“. Istoriškai šis titulas buvo
suteikiamas kariniam vadui, kuris realiai valdė Japoniją, net jei imperatorius
formaliai buvo aukščiausias šalies valdovas. Ši sistema gyvavo kelis
šimtmečius, kol Meidži restauracija (1868 m.) atkūrė imperatoriaus valdžią.
Taigi istorija mus nukelia į 1600-ųjų Japoniją, jau Europa po didžiųjų
geografinių atradimų, tačiau intensyvioji kultūrinė ir geografinė kolonizacija
tik prasideda. Japonijos krantus pasiekia europiečių išbadėjęs ir merdintis
anglų laivas, kuriam vadovauja John Blackthorne (aktorius Cosmo Jarvis) po
nusižudžiusio tame pačiame laive kapitono, vedamas asmeninių ambicijų savaip
atrasti ir pakeisti Japoniją. Bet vos pasiekęs po audros Japonijos krantus
suvokia, kad europiečiams čia ne vieta, jo įgula paimama kaip barbarai į
nelaisvę...
Įdomu tai, kad 1600-aisiais Japonijoje jau vietomis įsigali
krikščionybė. Portugalų ir ispanų keliautojai (anglų priešai) čia įkūrę ir
bažnyčių, ir atvertę dalį japonų į krikščionybę. Netrukus aplinkybėms
susiklosčius Džonas (kurį visi vadina Andži) atsiduria itin karštų politinių
perversmų sūkuryje: iš vienos pusės Osakoje valdančiosios tarybos dalis trokšta
nuversti galimą Šiogūną ir tapti vienvaldžiais, bet tam įvyksta
pasipriešinimas, į kurį įsisuka ir krikščionėmis tapę japonų tarybos nariai bei
suktieji portugalai, kurie turi savo ketinimų... Galiausiai Džonas gauna
vertėją, tragiško likimo kilmingąją ponią Mariko, kuri puikiai susikalba su
Džonu ir galiausiai tarp jų įsivyrauja keisti jausmai, tačiau Japonijos
galingiesiems šiedu turi tik pasitarnauti politiniams manevrams, o jųdviejų
jausmai nesvarbūs...
Reikia paminėti daugeliui žinomą faktą, kad serialas „Šiogūnas“
nėra originalus. Tai yra 1980 m. miniserialo „Shōgun“, kuris taip pat buvo
sukurtas pagal Jameso Clavello to paties pavadinimo romaną. 1980 m. „Shōgun“
buvo didžiulis hitas JAV-ose ir visame pasaulyje. Jis buvo transliuojamas
penkias naktis iš eilės per NBC ir pritraukė milžinišką auditoriją (apie
trečdalį Amerikos namų ūkių). Tikriausiai dėl šių reitingų buvo vėl surizikuota
kuriant naująją versiją. Visas serialas buvo nufilmuotas Kanadoje, nors pirminis
sumanymas dėl autentikos buvo sumanytas Japonijoje ir Didžiojoje Britanijoje,
tačiau prasidėjo pandemija ir kiekvienos šalies skirtingų apribojimų buvo
nuspręsta, kad tam tikri Kanados gamtiniai motyvai daugmaž atitinka Japonijos
salyno peizažo reljefą ir atmosferą. Serialas išties pavyko niūriai
atmosferiškas, nežinau, kokiu metų laiko filmuotas, tačiau visas serialas
tamsiai tirštas, o ir atrodo, kad virš sukurtos seriale Japonijos niekada nebūna
vaiskiai saulėta.
James Clavell
(1924-1994) parašė dviejų dalių romaną „Šiogūnas“. Abi dalis galite aptikti
išverstas į lietuvių kalbą. Įdomu tai, kad per Antrąjį pasaulinį kartą
rašytojas buvo paimtas į japonų nelaisvę ir patyrė daug baisių dalykų, tad
grįžęs iš nelaisvės pradėjo rašyti apie japonus ir jų kultūrą. Yra išversta ir
kitų jo knygų į lietuvių kalbą.
Taigi pats serialas „Šiogūnas“ pasakoja apie XVII
amžiaus pradžios Japoniją, vadinasi, apie samurajų kultūrą ir egzotiškąją
tradicinę Japoniją. Iškart stebina tai, kad Japonija turi savitą požiūrį beveik
į viską, nuo higienos (nes tuo metu europiečiai maudydavosi tik kartą per
metus) iki mirties apeigų. Čia rasite viską, kas yra tradiciška: moterų padėtį
tuometinėje Japonijoje, santuokos reikalus, galvų kapojimą, batalijas, akmenų
sodus, kimono, geišas ir kurtizanes, jojančius samurajų karius... Išties filmas
japoniškai dekoratyvus, nors nepasakyčiau, kad veiksmo ir dinamikos čionai
labai daug.
Kai kurios serijos įdomesnis. Man patiko šio sezono
pirmosios serijos, o iš paskutiniųjų dramatiškiausia serija tampa devintoji. Serialo
kūrėjai nemažai skiria dėmesio poetizavimui, stacionariems politiškai
strateginiams dialogams ir politiniams disputams, pabrėžiant dekoratyvinį
japonų kultūros dvilypumą: garbė ir gėda tampa japonų aristokratijos varomoji
jėga ir egzotika šių dienų žiūrovams. Smurtas ir estetika, nepaprastas psichologinis
palaužimas ir baisios apeigos galiausiai tampa dar vienu diskusiniu klausimu
apie japonų tradicijų pamatus. Nežinau, kiek čia vakariečiai išnarpliojo japonų
kultūrą ir kiek viską „padailino ir nušlifavo“ dėl vakariečių akių ir paties
serialo nuotykinių vyksmų, bet šiek tiek jautėsi gumos tempimas, sakyčiau,
6-7-8 serijose, kai atrodo niekas taip ir nevyksta, nors auginama finalinė atomazgos
įtampa. Iš tikrųjų serialo kūrėjai žaidžia ne vien japonų kultūros estetiniais
elementais, bet taiko ir istorijų tradicinę šekspyriškąją įvykių sanklodą:
vienu rakursu pasakojama apie teisingos ir blogos politinių galių kovą, o tuo
pačiu metu užgimusią ir tragišką meilės istoriją tarp europiečio ir
ištekėjusios japonės vertėjos, pastaroji gal net asmeniškai buvo įdomesnė.
Batalinių kovų scenų seriale nedaug, kaip ir paties
veiksmo. Primena „Sostų karų“ pirmuosius sezonus, tam tikras jėgų ir intrigų
rokiruotes, atidumą ir neskubėjimą Japonijos tuometinei politikai. Aišku,
veikia japoniškos ir europietiškos kultūros sankirta ir čia... europiečiai turi
taikytis prie samurajų kultūros, tad Džonas pamažu su laiku pramoksta
japoniškai ir pabaigoje jau padrikai gali susikalbėti. Deja, paskutinioji
serija šokiruojančiai nuvylė: vien pokalbiai, vienas galvos nukirtimas iš pagrindinių
veikėjų ir daug mąslaus vaikščiojimo palei Japonijos uolėtus krantus... Žodžiu,
serialas ruošia tęsinį 2026 metams, kuris jau nebebus romano medžiaga, tad
scenaristai turės galimybę vystyti dinamiškesnius įvykius, tad manau, kad serialas
išties dar tik patirs pakylėjimą ir tikrąjį populiarumą. Arba ne, priklausys
viskas nuo to, kaip viską kūrėjai sudėlios.
Nepaisant kokybės, sutelktumo ir dėmesio Japonijos
samurajų tradicijoms, manding, vis tiek serialas kėlė tam tikrus klausimus.
Japonų kultūra persmelkta mirties ir savižudybės kulto (nepasakyčiau, kad šiuo
metu mango ar anime kultūroje yra kitaip). Veikėjų poelgiai šių dienų žiūrovui
gali pasirodyti kai kada absurdiški, veikėjai (išskyrus akivaizdžius
piktadarius) taip trokšta viešai atlikti sepuku (seppuku), kad net darosi juokinga.
Sepuku – tai yra oficialus, formalesnis ir labiau preferuojamas terminas japonų
kalboje, reiškiantis „pilvo pjaustymą“ (pažodžiui „kirpti pilvą“). Sepuku apima
visą išsamų ir griežtai ritualizuotą procesą, kuris dažnai apima apsiprausimą,
specialius drabužius, mirties poemos rašymą ir pagalbininko (kaishakunin),
kuris nutrauktų kančias nukirsdamas galvą, buvimą. Tai buvo laikoma garbinga
mirtimi samurajams. Taigi japonų aristokratai be gailesčio nori šitaip numirti,
toks įspūdis, kad didžiausia vaiko svajonė yra surengti savo mirties „gražią
šventę“. Ko vertas gyvenimas, jeigu visos problemos sprendžiamos šitaip? Kita vertus,
tai kiti amžiai ir svetima kultūra, kuri ir turi būti egzotiška, bet tai kelia
tam tikrą šypsnį man kaip šių dienų žiūrovui.
Kitas keistas niuansas – gebėjimas susikalbėti. Anglas
Džonas kuo puikiausiai angliškai kalbasi su ispanais ir portugalais, o štai
ponia Mariko moka tik šiek tiek lotyniškai ir puikiai portugališkai, tačiau su
Džonu pyškina kuo puikiausiai angliškai, tačiau žiūrovams primetama, kad
maždaug turėtų įsivaizduoti, jog jie bendrauja portugališkai. Tam tikra prasme,
serialo kūrėjai susikvietė japoniškai mokančius aktorius, kuria autentišką
serialą, bet negali išvengti tos absurdiškos kitataučių kalbų rokiruotės, todėl
serialas šiuo atžvilgiu dekoratyvus, imitacinis kalbine prasme. Jeigu yra
kalbine, gali būti ir kitais apsektais, kurių mes tiesiog dėl japonų kultūros
neišmanymo negalime identifikuoti, todėl FX serialas „Šiogūnas“ sukuria įspūdį,
jog iš tikrųjų mes žiūrėdami pažįstame tikrąją XVII a. Japoniją, tačiau
tikriausiai reikia susimąstyti ir galvoti, kad visgi tai imitacinis serialas
pagal vakariečio parašytą romaną.
Ką galbūt esu matęs panašaus? Tai Martino Scorsetės 2016
metų filmą „Tyla“, kuris anuomet padarė įspūdį apie europiečių misionierių
iliuzijas pakeisti panašaus laikotarpio Japoniją. Galima sakyti, kad Scorsetės
tam tikrų teminių ir raiškos kino būdų šiame seriale tikrai atpažinsite, tačiau
serialas yra serialas, jis kuria herojus, o Džonas absoliučiai kaip ir ponia
Mariko tampa šio sezono nuspėjamais šabloniniais veikėjais, kad ir kaip
sudievintai bežiūrėsite į atnaujintą „Šiogūno“ serialą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą