Vincas Krėvė. „Skirgaila“
– Vilnius: Alma littera, 2025. – p. 184.
Sveiki, skaitytojai,
Bandau prisiminti tą jauseną, kai prieš daugel metų,
dar mokykliniais laikais, pirmąkart teko skaityti Vinco Krėvės-Mickevičiaus
(1882-1954) istorinę dramą Skirgaila ir negaliu atgaminti
tiksliai tos būsenos, ar kūrinį įveikiau lengvai, ar teko su juo pasigrumti.
Šiandien, po daugel metų, vėl skaičiau Skirgailą ir jau pamačiau tam
tikrus kitus dalykus, kuriuos šiandien šiame įraše ir aptarsiu.
Įdomu pasidomėti apie Skirgailos kūrimo kontekstus.
Pirmoji dramos versija parašyta Kaukaze 1916 metais, kai Vincas Krėvė anuomet
dėstė Azerbaidžano sostinėje Baku. Pjesė buvo rašoma rusų kalba platesniajai
auditorijai, o lietuviškasis Skirgailos variantas buvo paties autoriaus
pakoreguotas ir perrašytas 1924 metais Kauno Valstybiniam teatrui. Taigi,
kūrinys po lenkų Vilniaus krašto okupacijos jau laikinojoje Lietuvos sostinėje
iš esmės ne tik skirtas teatrui, bet tikriausiai reikia galvoti ir apie
sąmoningą lietuvių kultūros kūrimą ir jos pamatų tvirtinimą rusų, lenkų
kultūros pašonėje. Iš esmės Krėvė tęsia pirmosios neuromantikų kartos (Vydūno, Juozo
Tumo-Vaižganto, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės bei Juozapo Albino
Herbačiausko) sukurtą literatūrinės krypties viziją kurti pagal XX a.
literatūrines formas, akcentuojant kaip vieną svarbiausią aspektą lietuvių
tapatybės ir individualumo bruožą. Šią idėją tikriausiai inspiravo XIX a. romantizmo
autoriai, kurie gręžėsi į tautiškumą ir kėlė pasididžiavimą lietuvių kultūra,
šitokiu būdu kovodami su carinės Rusijos represijomis.
Visgi Vincas Krėvė nekuria tautos herojaus, jis
pasirenka politiškai sudėtingą LDK laikotarpį, kada po Krėvos sutarties 1385 m.
Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kunigaikštis Jogaila tampa Lenkijos
karaliumi, jis karūnuojamas 1386 m. O ką padarė Jogaila? Taip, jis formaliai
pakrikštijo Lietuvą 1387 m., kai tuo metu Skirgaila iš esmės buvo kurį laiką
LDK valdovu. Taip, Skirgaila iš tikrųjų yra realus asmuo, kunigaikščio Algirdo
ir jo antrosios žmonos Julijonos vaikas, vėlesniais laikais visgi Skirgaila
užleis lyderystę Vytautui Didžiajam ir valdys tik jam priskirtas LDK žemes.
Dramoje taip pat veikia iš Lydos pagrobtoji Ona Duonutė, realiai irgi
egzistavusi asmenybė, kuri buvo Kęstučio ir Birutės dukra, tačiau dramoje ji
nėra toji pati asmenybė, ji yra Lydos kunigaikštytė, nors pačioje dramoje
minima, kad garbingos lietuviškos kilmės. Kuo sudėtingas istoriniame kontekste
LDK ir kunigaikščio Skirgailos laikotarpis? Griūva senasis pagoniškasis
pasaulis, kurį Skirgaila norėtų išsaugoti, tačiau dėl Europos tamsios
tarptautinės politikos visos pastangos tampa iš vienos pusės tautos, o iš kitos
– valdovo asmenine tragedija.
Reiktų paminėti, kad Skirgaila nėra tikslus
istoriografinis kūrinys, detalės, nors ir atsekamos, tačiau rašytojui svarbus
yra istorinis valstybingumo lūžis bei asmeninė valdovo drama. Dramą sudaro
keturios dalys: 1. Tarp dviejų pasaulių. 2. Aistrų sūkury. 3. Palūžusios
sielos. 4. Bedugnė. Jau vien pavadinimai sufleruoja, kad viskas kuriama
labai dramatiškai, akcentuojant sudėtingus asmeninius ir politinius pasirinkimus.
Pagrindinis veiksmas vyksta Vilniaus Aukštutinėje pilyje, kur iš esmės grumiasi
itin skirtingų interesų žmonės: LDK valdovas Skirgaila, lenkų kunigas su
delegacija, taip pat čionai atvykę vokiečių Kryžiuočių ordino delegacija,
kalinama ir iš Lydos pagrobtoji Ona Duonutė. Pagrindinės konfliktų ašys kyla ne
tiek dėl galios, kiek dėl senosios kultūros išsaugojimo: vaidilai Stardui ir kunigaikščiui
svarbu išsaugoti pagoniškojo pasaulio vertybes, Stardas nuolat primena, kaip
ilgai kryžiuočiai ir kiti krikščionys puldinėjo Lietuvą, akcentuodami, kad
negali priimti piktojo krikščionių dievo pasaulėžiūros, nes joks geras dievas
nelieja kraujo, bandydamas pakeisti kitus. Vadinasi, tiek lenkai, tiek
vokiečiai turi visiškai kitokių tikslų ir dramoje jie akivaizdžiai akcentuojami.
Iš tikrųjų lenkams rūpi išlaikyti Jogailos įtaiką ir per krikštą pajungti LDK
žemes, o vokiečiams rūpi sukiršinti Lietuvą su Lenkiją, jas susilpninti ir
pasiimti Žemaitiją, tad nieko švento iš tikrųjų krikščionys nepasiūlo
Skirgailai, nors ir dedasi garbingi krikščionys. Nesutikdamas žaisti politinio
dvigubo žaidimo iš tikrųjų Skirgaila rizikuoja užsitraukti Jogailos rūstybę,
kitaip sakant, paskandinti iš visų pusių LDK frontus karuose. Kita vertus, jis nori
per santuoką su Ona Duonute sutvirtinti LDK rytų žemes, Lenkijos pašonėje
sustiprinti pagoniškąją Lietuvą.
Taigi, dramoje veikia religijos kaip esminės tautos
tapatybės bruožas, kuris turi būti ginamas arba... pasiduoti naujojo pasaulio
pokyčiams. Bet ar Skirgaila, Stardas, Skurdulis ir kiti įtakingi Aukštutinio
pilies LDK politiniai veikėjai gali priimti krikščionybę, pamiršti skriaudas ir
palikti pagoniškąjį pasaulį, kurį tiek amžių gynė protėviai? Skirgailai tai
atrodo nesuderinama. Tačiau drama plepi, Skirgaila neatrodo labai jau ryžtingas,
nuolat raukosi, remarkose vaizduojamas kaip niūrus valdovas, kuris nuolat
girtuokliauja prie skobnių ir nesiklauso nei Stardo, nei Skurdulio, kitaip
sakant, Skirgaila praranda didikų prielankumą dėl savo autokratizmo, ima
abejoti savaisiais. Politinį tingulį, neryžtingumą iliustruoja ir nenoras
priimti pasiuntinius, tačiau gerti alkoholį laiko visada turi. Galima sakyti,
kad valdovas skiria laiko apmąstymui, tačiau, deja, jo apmąstymai lėkšti,
nelankstūs, trūksta politinės diplomatijos ir vizijos, kaip būtų galima
suvaldyti visą situaciją. Kita vertus, Skirgaila pagoniškosios politikos
mentaliteto, jam nebūdinga mąstyti dvilypiai, kaip tą puikiai gali daryti lenkų
ir vokiečių pasiuntiniai.
Skirgaila labai žavisi senąja Lietuva: „Matau, tu
šiandien daug išgėrei stipraus mano midaus. Aš noriu, kad tu man padainuotai
apie garsius Mindaugo žirgus, apie Gedimino, žuvusio nuo vokiečių rankos,
darbus, apie kruvinas Kęstučio kovas, niekšiškai pasmaugto lenkų karaliaus,
paniekinusio mano garbės žodį (p 58).“ Skirgailą Krėvė kuria kaip idealizuotoją,
veikėjo įkvėpimo šaltinis – LDK praeitis, šlovinga ir garbinga, sakyčiau,
atitiktų neoromantinę rašytojo programą. Kaip kad Antanas Baranauskas, Maironis
– jie taip pat per šlovingą ir didingą Lietuvos praeitį kūrė įkvepiančius mitus
stiprinti dabarties sudėtingose sąlygose atsidūrusius žmones. Galima sakyti, kad
Krėvė šią vertybinę optiką panaudoja ir savo dramoje. Būtent idealizuoto
praeities politinio vaizdinio apsėstas Skirgaila, jis pernelyg susitapatinęs su
praeitimi, šiuolaikiškiau sakant, pastrigęs. Viena iš tragizmo
interpretavimo būdų galėtume išskirti valdovo negebėjimą keisti ir modernizuoti
šalį, kadangi idealizuojama praeitis.
Visgi Vincas Krėvė kūrinį labai stereotipizuoja ir tai
jau matoma iš vaikėjo sąrašo. Galima sakyti, kad knygą rašė vyras: visi
veikėjai jau vidutinio amžiaus arba stotingi ir žilstelėję, o merginos –
liaunos, jaunos ir gražutės, skaisčios tarsi vaidilutės. Norite pasakyti,
nebuvo matronų? Senų ir garbingų didikių? Žinoma, kad buvo, tačiau Krėvė kuria seksistinį
pasaulį, kuriame patriarchato jėga išreiškiama per veikėjų ilgametes patirtis,
o moterys vaizduojamas tyčia jaunos, pamaldžios, sietinos su pažeidžiamumu ir rūtų
vainikėliais. Ona Duonutė ir Oligė, atkreipkite dėmesį, verpia linus (keista,
kad ne kokius patiekalus virtuvėje gamina), iš esmės įkūnija ištikimosios
Penelopės archetipą iš Homero epo Odisėja. Galima sakyti, Krėvė
kliaujasi folkloriniais ir kanoniniais vyro ir moters vaizdavimo įvaizdžiais
kaip klišėmis, tačiau ar XX a. pradžioje galėjo būti kitaip, kai visi
romantizavo LDK laikus? Pats Vincas Krėvė buvo aistringas liaudies dainų rinkėjas,
mergelių ir kareivių įvaizdžiai labai sutampa su dainose apdainuojamais vyro ir
moters įvaizdžiais, todėl kaip neoromantikas laikosi visuotinai anuomet priimtais
šablonais.
„Ar aš galiu tavimi patikėti? (žengdama
arčiau) Aš silpna ir gyvenimo nepatyrusi mergelė (p. 98).“
Šitaip Ona Duonutė reprezentatyviai kalbasi su jos laisvę ir valią pavergusiu
Skirgaila. Tas nuolankus savo tapatybės per lytiškumą deklaravimas iš esmės
skaitant iš šių dienų perspektyvos atrodo seksistinis, dirbtinis ir be galo
naivus, todėl neįtikinantis. Kur kas labiau dramoje veikia apgaulingas Stardo
priešmirtinis netikras pakrikštijimas, kuriuo naudojasi lenkų kunigas Jonas iš
Bychovo, nes iš esmės tokiu tikrovės iškreipimu rodoma, kaip perrašoma istorija
ir visas žmogaus gyvenimas. Skirgaila netenka dar vienos atsvaros, jam atrodo,
kad net Stardas, ištikimiausias senojo pagonių pasaulio karys, išdavė jųdviejų
ir visos šalies viziją.
Labiausiai šioje dramoje keičiasi vokietis Kelleris,
kuris suvedžioja Oligę, kad pasiektų Oną Duonutę. Matome absoliučiai
stereotipinį vokiečių riterio neriteriškumo apraiškas: melas, seksualinė
manipuliacija, nepagarba. Atrodo, nieko garbingo, tačiau Kelleris prisiekinėja
kaip tikras riteris, kad myli Oną Duonutę. Pažinęs (iš vieno susitikimo?) Oną
Duonutę ir pamatęs jos tvirtą dvasią bei atsidavimą savo vertybėms, jis iš
tikrųjų ją įsimyli. Šis jausmas jį pakeičia, paversdamas iš savanaudiško
avantiūristo į pasiaukojantį ir kilnų riterį. Galiausiai, jis paaukoja savo
gyvybę, kad apgintų jos garbę, leisdamasis būti gyvas užkastas (tam autorius
naudoja šviesiojo ir tamsiojo vyrų inscenizuotus – angelo ir demono, gėrio ir blogio
– diskusinius kalbėjimus, kuriuos perims Justinas Marcinkevičius dramoje Mažvydas).
Kellerio pasirinkimas atspindi dvasinę pergalę prieš brutalią jėgą ir rodo, kad
jo meilė buvo tikra. Toks greitas Kellio atsivertimas šioje dramoje iš esmės
kelia abejonių, gal net tam tikrų logikos spragų, nes akivaizdu, kad pernelyg
mažai laiko Kelleriui pasikeisti.
Bene išmintingiausias visoje dramoje yra senasis
Skurdulis, kuris sako: „Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas
dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas
tapti jaunuoliu, ir todėl keičia dievus. Kai surimtės ir taps suaugusiu vyru,
ji apleis naująjį dievą, kaip dėl jo apleido Perkūną. Bet vis tiek, kaip ji
pavadins naująjį dievą, kurio vardu šauksis jo, gerbs visuomet tą patį, didį,
paslaptingą Praamžių, kuris gyvena ne ten (rodo į dangų) ir ne čia, (rodo į
žemę) ne ąžuolynuose mūsų, ne naujose šventovėse, bet žmogaus sieloje (p. 129).“
Žodžiu, Skurdulis galimas Skirgailos išsigelbėjimas, sąžinės balsas, nes jis
moko valdovą mąstyti dviem kryptimis: yra pasaulietiniai dalykai, prie kurių
reikia prisitaikyti ir yra amžinieji, kurie nekinta, tačiau žmogus tik į juos
žiūri, vertina ir priima skirtingai, tačiau Skirgailos šie žodžiai nepaveikia,
jis jėga (paveiktas praeities protėvių žygių) grumiasi taip, kaip moka, ir
galiausiai pjesės pabaigoje jis palaidoja Kellerį gyvą, pats tapdamas monstru. Kitaip
sakant, pjesė dramatiška yra tuo, kad valdovas gina tai, kas iš pažiūros
gintina, tačiau priemonės ir sprendimai jį padaro savo priešų dvasiniu
atspindžiu; Skirgaila, pasirodo, ne geresnis už vokiečius ir lenkus. Užuot Krėvė
sukūręs mums herojų, pasiūlo priešingą dalyką – apmąstyti mūsų geruosius
siekius ir to siekio pasirinktus būdus, ar kartais mes dėl tam tikro
idealizavimo nepražudome savęs ir aplinkinių?
Buvo ir vėl smagu prisiminti Skirgailos siužetą.
Tekste nemažai archaizmo ir patarmių vartosenos, ypač tariamajai nuosakai
išreikšti, kuri būdinga pietiniams
aukštaičiams, t. y. dzūkams ir suvalkiečiams. Naujausiame Alma littera leidime
Laikas lietuvių literatūrai palikta senoji, neredaguota ir neadaptuota
kalba, bet ją nesunku suprasti, o senesni žodžiai, pvz., skobnis, monachas...
paaiškinti išnašose. Trumpai ir drūtai sakant, drama šių dienų kontekste padeda
suprasti, kaip kartais iš geros valios ir ketinimų atsiranda brutalūs
diktatoriai, kurie pražudo save kaip žmones ir galimai visą tautą.
Maištinga Siela


Komentarų nėra:
Rašyti komentarą