Martyn Rady. „Nauja
Vidurio Europos istorija“ – Vilnius: Tyto alba, 2024. – p. 564.
Sveiki, skaitytojai,
Profesoriaus Martyn Rady (g. 1955) knyga Nauja
Vidurio Europos istorija. Nuo Romos imperijos žlugimo iki pokomunistinės erdvės
(angl. The Middle Kingdoms) tikriausiai tapo geriausia
šios vasaros knyga. Buvau labai pasiilgęs negrožinės literatūros, bet tos
populiariosios mokslinės, kuri visada mano asmeninėje galvoje padaro rezetą,
savotišką žinių ir supratimo perkrovimą, po kurio pasaulio matymas tampa kitoks.
Galima sakyti, kad M. Rady knyga man asmeniškai tokia ir buvo. Dabar sunku
pasakyti, kodėl aš ją pasirinkau kaip vieną iš daugelio puikių per pastaruosius
kelis metus išleistų istorinių knygų, gal pamasino pasirinkti socialiniuose
tinkluose tam tikrų asmenų pasidalinimai ir geri komentarai, o gal tai, kad
istorija plati, neskirta konkrečiai vienam kokiam istoriniam įvykiui, šaliai ar
laikotarpiui. Štai Aušra Maldeikienė po mano komentaru rašė, kad ji šios knygos
nesirinktų, nes jos sūnus sakė, kad neverta su ja gaišti laiką. Net suabejojau,
kadangi jau buvau kaip tik pradėjęs knygą skaityti, tačiau ją užbaigiau su
neslepiamu pasimėgavimu, nors ir teko daryti nemažas vasariškas pertraukas – suskaityti
kitus tekstus, keliauti, o kelionėje negalėjau leisti tokio formato knygos, tad
teko kuriam laikui įpusėjus palikti namie prie naktinio stalelio, šalia lovos.
Pats Martyn Rady yra žymus Didžiosios Britanijos
istorikas, baigęs mokslus Londono universitete ir Vengrijos mokslų akademijoje.
Didžiąją savo profesinės karjeros dalį jis praleido Londono universiteto
koledžo Slavistikos ir Rytų Europos studijų mokykloje (SSEES), kur nuo 2004 m.
ėjo Vidurio Europos istorijos profesoriaus pareigas, o 2015 m. jam buvo
suteiktas Masaryko profesoriaus titulas. 2020 m. jis išėjo į pensiją ir tapo
emeritu, tačiau toliau aktyviai rašo knygas plačiajai auditorijai, tokias kaip The
Habsburgs: The Rise and Fall of a World Power (2020). Martynas Rady yra
pripažintas Vidurio Europos istorijos ekspertas, ypač daug dėmesio skiriantis
Vengrijos teisinei istorijai ir viduramžių lotynų tekstų vertimams, kas rodo jo
aukštą erudicijos lygį. Nors kai kas painioja jo pavardę su Vengrijos kilminga
šeima, jo paties kilmė yra britiška. Pats autorius gale knygos, padėkos
skyriuje, teigė, kad labai nepasitikėjo rašydamas šią knygą, užtruko
prisiversti net 20 metų, o didžiausią tekstų dalį parašė karantino metu, kai
bibliotekos uždarytos, o pabaigė jau Rusijai puolus Ukrainą. Originalo kalba
knyga pasirodė 2023 metais.
Kas ta Vidurio Europa? Knygos chronologiniame
pasakojime sąvoka ir žinomos regiono periferinės ribos kažkiek kito, nes nuolat
mainydavosi užgimstančių ir išnykstančių valstybių teritorijos. Mes, lietuviai,
dažnai anksčiau sakydavome, kad esame post-sovietiniai, kitaip sakant, Pabaltijo
Rytų bloko šalys, kurios integruojasi į ES. Kaip save apibrėžtume šiandien? Ar
Lietuva yra Vidurio Europa, nepaisant to, kad netoli Vilniaus yra įkurtas
geografinis Vidurio Europos lankytinas taškas? Manau, M. Rady Lietuvos niekada
nelaikė Vidurio Europa, nelaiko ir dabar, tas akivaizdu skaitant jo tekstus.
Trumpai tariant, Vidurio Europą apima Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija, didelė
dalis Rumunijos, Kroatija, Slovėnija, Austrija ir, žinoma, Vokietija. Šių šalių
raidai autorius labiausiai ir skiria dėmesį, aišku, įterpdamas ir aplinkinių
šalių istorijas, be kurių neįmanoma nupasakoti, kaip viskas vyko šiame regione.
Man, kaip skaitytojui lietuviui, buvo įdomu ne kartą
aptikti Lietuvos paminėjimą įvairiuose kontekstuose, pvz. 22 skyriuje
pavadinimu Kaip suraižyti Europos orangutangą: Lenkijos-Lietuvos
padalijimai. Įtarimo kėlė ne puikiojo Laimanto Jonušio vertimas į lietuvių
kalbą, kiek, manau, paties profesoriaus M. Rady Lenkijos minėjimas tekstuose,
kuriuose Lietuvos vardas buvo neminimas tarsi tyčia, o didesnė įtaka
akcentuojama būtent lenkų. Pvz., Abiejų Tautų respublika kai kur įvardijama tik
kaip Lenkija, tarsi Lietuvos svarbos nė nebūtų, nes Lenkija jau iki Liublino
unijos buvo karalystė, vadinasi, tarsi svarbesnė ir po unijos. Ne visur
tekstuose tai išlenda, tačiau visgi persvara pabrėžti Lenkiją akivaizdi. Po to
supratau, kodėl taip yra. Autorių Lenkijos-Lietuvos istoriniais klausimais
konsultavo ir jam lektūrą „padavinėjo“ draugas lenkas, tai išreikšta ir
padėkoje, tad manau, kad knygoje Lietuva kontekste atrodytų kiek kitaip, jeigu
tais pačiais istoriniais klausimais M. Rady būtų konsultavęs lietuvis. Bet nuo
to knygą skaityti dar įdomiau! Nes gali suprasti ir mūsų lietuvių galimą
susireikšminimą Viduramžių ar Renesanso laikotarpių Europos politikoje, kurioje
šiaip ir iš istorijos elementarių pamokų, akivaizdu, kad brėžiama kur kas
svarbesnė lietuvių įtaka, nei galbūt buvo tų laikotarpių politinėje arenoje. Kitaip
sakant, įdomu suprasti, kaip pašalietis mato mus ir Europą ne per
nacionalistinį filtrą.
Knygos anotacijoje pabrėžiama, kad knyga parašyta itin
šmaikštu stiliumi, tačiau asmeniškai to šmaikštumo norėjosi daugiau, ypač
pirmojoje knygos pusėje. Autorius, tiesa, įterpia ir citatų, bando ryškinti
paradoksalius politinius sprendimus, absurdiškumą ir pažeria pikantiškų
detalių, tačiau labai saikingai, visgi tekstas nėra istorinių anekdotų
rinkinys, prisilaikoma ir mokslininko diskurso, todėl nepasakyčiau, kad knyga
tampa pilna pikantiškų ir nežinomų istorinių detalių. Priešingai – daugelį
dalykų jau žinojau iš kitur, tad daug kur autorius nenustebino, kaip
nenustebino ir rašymo stilius, kurį pavadinčiau populiariąja moksline, t. y.
panašiai toks, kokį galite aptikti kasmėnesiniuose itin spalvotuose istorijos
populiarinimo žurnaluose, kokių turime savo spaudos lentynose lietuviškai.
Visgi ką man davė ši knyga? Geras istorijos pamirštas
pamokas! Daug ką pasitikrinau iš naujo, ypač primirštus dalykus. Būta nemažai
ir naujos medžiagos, kuri kiek kitaip, t. y. kitokiuose kontekstuose duodavo
naujų suvokimų. Knygoje gausybė istorinių asmenybių, apie kurias visą vasarą
domėjausi papildomai internete, netgi čia sukūriau ne vieną įrašą, nes buvo be
galo įdomu. Kitaip sakant, Nauja Vidurio Europos istorija asmeniškai
paskatino domėtis plačiau ir man toks lėtesnis skaitymas, kuris labiau primena
istorinių žinių paklodės lopymas, labai patiko.
Aptikau ir kiek netikėtų autoriaus pateiktų žiūros perspektyvų,
kokių paprastai lietuvių mokslininkų istoriniuose veikaluose neaptiksite,
pavyzdžiui, štai kaip autorius perteikia mūsų senovės baltų prūsus, kurie,
pripažinkime, dažnai pas mus istorijoje laikomi išdidūs, nes nepasidavė ilgai
kryžiuočiams ir t. t. „Dauguma senųjų prūsų gyveno kaimeliuose, dažnai
apjuostuose tvora, iškaišyta gyvūnų kaukolėmis atbaidyti piktoms dvasioms. Jie
garbino girias bei ąžuolus ir įsivaizdavo dievus, kurie juos aplanko ugnies,
perkūno, žalčių ir miško dvasių. Bet taip pat praktikavo žmonių aukojimą ir
reikalaudavo, kad nukautų karių našlės pasikartų. Atlikdami mirties apeigas,
laidodavo gyvus arklius arba paleisdavo ugnimi visą arklidę. Net užgrūdintus
riterius, ką tik atvykusius į Prūsiją iš Šventosios Žemės mūšių laukų, sukrėtė
tai, ką jie išvydo. Viename aprašyme Prūsija pabadinta „siaubų ir laukinių
žemių šalimi. (p. 132-133).“
Pasidalysiu dar keliomis citatomis, kurios pikantiškai
atskleidžia to meto įvairovę ir margumą, sugriauna savotišką asmeninį
įsivaizdavimą. „Liuteris savaime autoritetu nepriblokšdavo – smulkaus
sudėjimo, prakaulaus veido, įdubusiomis akimis. Judesiai buvo kampuoti, o
žvilgsnis neramus, todėl atrodė apsėstas. Tad Cranachas portretuose jį
pastambindavo, suteikdamas jam tvirtumo ir solidarumo, būdingo natūraliai
apkūniems Saksonijos kunigaikščiams, su kuriais jis dažnai buvo rodomas
portretuose, stovintis petys į petį <...> Cranachas iš Liuterio padarė
prekės ženklą, bet ir Vitenbergą pavertė didžiausiu spausdinimo centru
Šventojoje Romos imperijoje, o jo spaustuvininkus ir savo spaustuvę –
turtingiausiais (p. 194).“ Kas išaiškėja apie Martyną Liuterį ir jo kultą?
Ogi tai, ko paprastai nesužinosi iš istorijos pamokų ar perskaitęs Vikipediją:
jeigu ne dailininkas ir jo spaustuvė, Liuteris su savo idėjomis galbūt nebūtų
išvis prasimušęs ir pakeitęs Europą.
Naujiena buvo ir tai, kaip autorius akcentuoja
Renesanso metu buvusią religinę toleranciją LDK ir Lenkijoje. Paprastai esame linkę
kaltinti jėzuitus, kurie iš šių teritorijų pamažu niekingais būdais ėmė vyti
protestantus, bet mokslininkas įžvelgia religinių karų XVII a. pradžią dėl
visai kitos priežastis: „Religinės perskyros Vidurio Europoje visur aštrėjo,
ir net anksčiau palyginti ramios vietos, kaip Krokuva ir Vilnius, neretai
nugrimzdavo į chaosą. Bet nesantaiką įtvirtino ne kas kita kaip kalendorius.
Pasirodė, kad labiau skaldo ne tai, kaip garbini Dievą, o kada tai darai (p.
229).“
Ne ką įdomiau perteikiamos ir XIX amžiaus tendencijos,
kai visim tarsi apsėsti dėl romantizmo tautinių idėjų, ėmė ieškoti ir
klasifikuoti pagal išvaizdą žmones, kas iš esmės taps ir XX a. rasiniu pagrindu
pačiam Hitleriui iškelti fašistinę vokiečių idėją apie arijų rasę. „Skirtingų
Vengrijos tautinių grupių kultūrų, charakterio ir fiziologijos palyginimai tapo
daugybės globėjiškų ir rimtų mokslinių tyrimų objektu. Štai viename to meto
tekste aiškinama, kad Transilvanijos rumunės yra „gležno sudėjimo, lieknos,
smulkaus veido; dailios, bet greitai sensta, būna labai darbščios.“ Slovakai
„paprasti, religingi, švelnūs, kuklūs ir ramūs, bet dažnas jų apgaulus,
užsispyręs, o įsikarščiavęs puola vaidytis. (p. 383).“ Ta stereotipizacijos
mada XIX a., ieškant ir išskiriant tautinį charakterį ir fizinius bruožus,
padės dideliam rasizmui pamatus vėlyvaisiais laikais. Ir tam tikra prasme,
žavu, kad knyga Naujo Vidurio Europos istorija nėra vien tik faktų
perpasakojimas, autorius, sakyčiau, užčiuopia ir sujungia priežastis su vėlyvesnėmis
pasekmėmis, galima susidaryti tą priežasčių žemėlapį, labiau suprasti įvykių
sąsajas.
Būta ir tokių įdomybių, apie kurias taip pat bet kur
iš istorijos šaltinių nesužinosi. Pavyzdžiui, vokiečių okupacija per Pirmąjį
pasaulinį karą Baltarusijoje ir Vilniuje: „Atradę baltarusius, 1945 m.
įsteigė pirmąsias istorijoje baltarusiškas mokyklas, rėmė baltarusišką spaudą
ir Vilniuje įkūrė nuolatinę liaudies kultūros ekspoziciją. Šiandien baltarusiai
už savo tapatybės suvokimą iš dalies gali dėkoti vokiečių pirmeiviams,
pasakiusiems jiems, kas jie yra, ir pateikusiems vienas iš pirmųjų istorijos
pamokų (p. 404).“
Labai mane nustebino, kad Tarpukario nuodėmingas
vokiečių gyvenimas – bordeliai, suvešėjusi kabareto kultūra, naktiniai lošimai,
narkotikai, alkoholis ir seksas – vėliau buvo primetamas žydams, kas pamasino antisemitizmą
ir vokiečių politikus puritonus krypti prie nacionalistinių ir fašistinių
idėjų, t. y. kaltinti kitas tautas savo tautos ištvirkavimais. Štai kaip
autorius apibūdina seksualumą ir pasikeitusį moters įvaizdį Vokietijoje ir
Vidurio Europoje tarpukaryje. „Po Pirmojo pasaulinio karą į grožinę
literatūrą ir filmus skverbėsi mirtinai pavojinga moteris gundytoja, vampyrė,
nusikaltėlė, hipnotizuojanti šokėja, pedantė ir šnipė, žaidžianti vyrų nerimu
dėl Naujosios moters, kurios ekonominis savarankiškumas kėlė iššūkių vyriškajai
puikybei. Aiškindamiesi naujosios moters reiškinį ir jo padarinius vyrų
psichologijai, režisieriai rėmėsi Sigmundu Freudu bei psichoanalizės mokslu ir
moterų iškilimą vaizdavo atvirai seksualine prasme, derindami su vyrų galios
netekimo, impotencijos ir kastracijos baime (p. 421-422).“
Žodžiu, knygoje prisižymėjau daugybę citatų ir idėjų,
kurios man labai patiko, tad todėl man šioji knyga ir patiko. Ji struktūriškai
nuosekli, nes autorius viename skyriuje apžvelgia politinę areną, o kitoje
labiau skiria sockultūriniam pažinimui, pasaulėvokos pokyčiams, tad knyga ir
lengva, ir šiek tiek šmaikšti, ir emocionali – bet tai ir yra populiariosios
mokslinės lektūros požymis, kuris paskaitomas ne vien istoriją studijuojantiems
žmonėms, bet ir vidutiniokams, kurie nori išprusti savarankiškai, turi šiokių
tokių žinių ir supratimą. Naujos Vidurio Europos istorijos knygos
pabaigoje rasite itin turtingą – apie 60 puslapių! – mokslinių veikalų sąrašą,
kuriuo autorius rėmėsi rašydamas šią knygą.
Maištinga Siela


Komentarų nėra:
Rašyti komentarą